Stephen Freeman – stačiatikių bažnyčios Jungtinėse Amerikos Valstijose dvasininkas, vadovaujantis Šv. Onos bažnyčiai Ouk Ridže (Tenesyje). Jis taip pat yra įkūręs populiarų tinklaraštį „Glory To God For All Things“, daugybės straipsnių ir knygos „Everywhere Present: Chirstianity in a One-Storey Universe“ autorius.

Kada jūs paskutinį kartą girdėjote, kad kažkas rimtai jaudintųsi dėl savo sielos? O kada kantriai išklausėte dėl savo psichologinių ar emocinių problemų besiskundžiantį ir besiguodžiantį draugą? Jaučiate skirtumą? Panašu, kad esame tapę besielių, tačiau pamišusių dėl psichologijos, žmonių visuomene. Tradicinis rūpinimasis savo siela užleido vietą hipertrofuotam susidomėjimui psichologine ir emocine „sveikata“. Taip mes tampame prisitaikėlių visuomene.

Siela visada buvo mįslė. Išvertus iš graikų kalbos, „siela“ – psyche – tai energija, suteikianti asmeniui gyvenimą. O štai žodis „psyche“ yra kildinamas nuo žodžio, reiškiančio „(at)vėsinti“ arba „dvelkti, pūsti“. Kūnas, kuriame nėra kvėpavimo, negyvas. Dievas „įkvėpė jam [Adomui] į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7).

Susikoncentravimas į psichologiją – gan naujas reiškinys, kurio pagrindu derėtų laikyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pasirodžiusius Z. Freudo darbus. Po Pirmojo pasaulinio karo jo idėjos paplito masiškai. Ypač populiari tapo jo mintis apie tai, kad moraliniai (seksualiniai) draudimai „pavojingi ir turi būti laikomi nesveikumo požymiu“. Būtent tada pradėjo dygti pirmieji seksualinės revoliucijos daigai.

Šiandien, tapę psichologijos vergais, mes įnikę vien į save: analizuojam, klasifikuojam, kuriam diagnozes ir gydome kiekvieną savojo „aš“ aspektą, kurį tik gebame įvardinti. „Autotreningas“ – toks šios „sofos psichologijos“ pavadinimas, kurios tikslas, kaip ir ankstesniųjų froidistų, yra miglotai suformuluota „sveikata“.

Šiuolaikinė krikščionybė jau prisijaukino šią pasaulėžiūrą ir net ją adaptavo: iš čia ir įvairiausios „klestėjimo pamokslų“ versijos. Populiarios evangelinės bažnyčios tvirtina, kad gyvenimas po „antrojo gimimo“ bus daug laimingesnis. Kristus yra tapęs laimingesnio ir sveikesnio gyvenimo siekimo priemone.

Mes, psichologijos vergai, tiesiog įnikę į savo savijautą. Ir žmogus, per išpažintį sakantis „man pasidarė geriau“, greičiausiai, tiesiog nesupranta, kad tai niekaip nesusiję, kad daug prasmingiau būtų klausti: „ar viskas gerai su mano siela?“ Ir sielai išties „pasidarys geriau“, jei stengsimės kautis su blogio klestėjimu, pagundomis ir savo ribotumu.

„Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4, 16–18).

Šventieji – ne prisitaikėliai.

Psichologijos vergai idealiai tinka vartojimo visuomenei, juos net galima vadinti „vartojimo vergais“. Apsipirkinėdami mes siekiame įgyti daugiau komforto ir pasitenkinimo, savojo „aš“ paieškas ir naujausią jo sveikatos versiją mes paverčiam į šopingą. Aš nesu prieš tas pastangas, kurios dedamos tam, kad palengvintume dvasines kančias. Tačiau tokios pastangos neturėtų kenkti mūsų sieloms. Asmenybė, kaip mes ją suprantame, – netinkama sielos pamaina (suprantant tradiciškai).

Tad kas yra žmogaus siela?

Siela – tai mūsų gyvenimas. Ji nemateriali ir kartu užpildo visą mūsų esybę. Siela yra esybė, gyva ir protinga, organiniam kūnui per save perduodanti gyvenimiškąją protinę jėgą. Gyvenimas yra žymiai daugiau nei medžiagų apykaitos procesų visuma mūsų ląstelėse. Sieloje – mūsų būties centre – glūdi mūsų egzistavimo prasmė ir tikslas.

O tai, ką mes laikome savo asmenybe, kurią taip tyrinėjame, – didžiąja dalimi yra mūsų kūno sritis. Asmenybę galima gydyti, keisti ir net ištrinti (veikiant tam tikroms aplinkybėms). Tačiau atmintis, norai ir mūsų bendravimo stilius – dar nesame mes, tai nėra mūsų esmė. Mano smegenys gali sirgti dėmesio deficito sindromu ir hiperaktyvumu, tačiau su siela tai niekaip nesusiję. Smegenys – viso labo instrumentas, kurio dėka siela save išreiškia, tačiau nei pačios smegenys, nei jų darbo rezultatas – tai dar ne siela.

Čia, man regis, vertėtų atkreipti dėmesį į patirtį tų žmonių, kurie nukentėjo dėl tikėjimo, ir jų liudijimus apie sielos prigimtį. Pavyzdžiui, į dėl tikėjimo lageriuose kalintus žmones. Štai vieno jų, Rumunijos dvasininko Romano Bragi (1922–2015) žodžiai: „Kai nėra, kur eiti, ir net nėra galimybės pažvelgti pro langą, todėl, kad tose vienišose kamerose nebuvo langų, vis tiek reikia kažkur žiūrėti ir eiti. Ir tu eini vidun – į save, gilyn į savo širdį ir protą, kad suprastum, kas esi ir kodėl Dievas tave atsiuntė į šį pasaulį. Ir netgi, ar Dievas apskritai yra, ir kokie tavo santykiai su Juo. Kai buvome laisvi, mes neturėjome laiko sau užduoti šių klausimų. Mūsų tikėjimas buvo paviršutiniškas. Galima daug žinoti, galima savo galvą paversti visų įmanomų žinių enciklopedija, tačiau, jei tu nežinai, kas pats esi, net jei ir išmanai pasaulyje viską, esi paviršutiniškas. Nes tu neklausi: „Kodėl aš esu?“, „Koks mano gyvenimo tikslas?“, „Kodėl Dievas mane sukūrė?“ ir „Jei aš tikiu į Dievą, tai ko Jis iš manęs laukia?“

Šie klausimai, ypač jei juos užduotume sau tamsioje drėgnoje be jokių prošvaisčių kameroje, gali išvesti iš proto. Arba, kaip atsitiko su R. Bragi, leisti pažinti savo sielą ir justi dėkingumą dėl gyvenimo.

Į klausimą „kodėl aš egzistuoju?“ negalima atsakyti iš asmenybės pozicijų. Kas yra asmenybė kameros vienutėje?

Šie klausimai perkelia mūsų dėmesį į sielą. Ir leidžia suprasti, kad sielos, kaip ir Dievo, neįmanoma suvokti vien racionaliu būdu. Klausimas „kodėl aš esu?“ atveda mus į tylą ir paslapties pažinimą.

Tylėjimas – mylimiausias sielos garsas, o proto gausmas – tik blaškymosi triukšmas. Šiuolaikinį protą tai erzina: mes norime stebėti, vertinti, svarstyti, išmatuoti ir lyginti. Mes netgi imame abejoti tuo, ar siela išvis egzistuoja, įtarinėdami, kad tai viso labo itin sudėtingo darinio įvardijimas, tarkim, kažkokios smegenų dalies. Mes norim, kad siela mums pateiktų savianalizę: laukiam iš savo sielos selfio, kuris yra pagrindinis šiuolaikinio pasaulio nusiraminimas.

Tačiau siela sukurta Dievo pažinimui, jos dėmesys turi būti nukreiptas į Jį, o ne į save. Imame geriau suprasti, kas yra nus (graikiškai – mintis, protas) – sielos gebėjimas priimti ir kurti, kai įgyjame tikros maldos patirties, kai jaučiame, kad Dievas yra šalia. „Proto“ savimonė ateina atgailaujant, kai „sugrįžtame į save“. Tikrasis atgailavimas – tai nėra kaltės jausmas ir ne apgailestavimas dėl to, kas atsitiko, nes tai viso labo emocijos. Atgaila – tai įsisąmoninimas visa savo esybe, kad be Dievo mes – niekas. Vienuolinėje tradicijoje tai vadinama „atmintimi apie mirtį“. Tai savo tikrosios padėties pažinimas siela.

Siela – tai mūsų gyvenimiškoji energija ir tikrasis mūsų būties pagrindas. Tačiau „vartojimo vergas“ nėra pasirengęs būties įtampai. Nuo šios įtampos gelbėjamasi parduotuvėse.

Mūsų tikrasis gyvenimas – tai siela. Tik joje neišvengiami gyvenimo sunkumai ir pasaulio kančios įgyja prasmę. „Vartojimo vergas“ nepakelia bet kokio kentėjimo ir tiki kiekviena melaginga viltimi, kuri žada išlaisvinimą iš kančios. Jėzus kalbėjo, kad žmogaus sielos išgelbėjimas neįmanomas be kančios. Tiems, kurie nori Juo sekti, Jis liepia „imti savo kryžių“. Tai kelias ne į savirealizaciją, o į savęs atsižadėjimą.

Šiuolaikinis pasaulis prarado savo sielą. Tačiau, laimei, jame pakankamai daug kančių ir nelaimių, kad mes vėl galėtume savo sielą atgauti. Nubusk, siela mano!

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas „Kelionė“

2 Comments