1883 m. gruodžio 9 d. Medukalniuose (Pelininkų vls., Įsruties aps.) gimė Frydrichas Bajoraitis, mokytojas, poetas, spaudos bendradarbis, knygų platintojas.

Frydrichas Bajoraitis buvo vyriausias sūnus gausioje apsišvietusių lietuvininkų ūkininkų Frydricho ir Vilhelminos (g. Raudžiūtės) Bajorų šeimoje, kuri su savo pirmagimiu 1884 m. įsikūrė Balandžių kaime, gretimoje Ragainės apskrityje. Balandžiuose 1889–1898 m. Frydrichas Bajoraitis lankė liaudies mokyklą, kurią baigęs apsisprendė tapti mokytoju ir 1898–1901 m. mokėsi Karaliaučiaus preparandume.

1901 m. Frydrichas Bajoraitis įstojo į Karalienės mokytojų seminariją, čia susidraugavo su panašių pažiūrų bendramoksliais ir dėstytojais, su kuriais aptarinėjo tautos išlikimo klausimus, pradėjo bendradarbiauti Tilžėje leistame laikraštyje „Nauja lietuviška ceitunga“.

1904 m. vasario 19–24 d. išlaikęs baigiamuosius egzaminus, Frydrichas Bajoraitis vienintelis iš savo laidos absolventų gavo seminarijos diplomą su pagyrimu.

1904 m. kovo 3 d. (mokslo metai tais laikais prasidėdavo balandžio 1 d.) Frydrichas Bajoraitis atvyko į savo pirmąją darbovietę – Paleičių liaudies mokyklą Šilokarčemos apskrityje. Šalia mokymo plane nurodytų dalykų netrukus ėmėsi mokyti ir lietuvių kalbos, drąsiai nepaklusdamas 1873 m. liepos 24 d. Prūsijos vyriausiojo prezidiumo įstatymui, nurodžiusiam vaikus mokyti tik valstybine vokiečių kalba. Mokinių tėvus kvietė jaunuolių konfirmacijai bažnyčioje rinktis lietuvių kalbą, ragino neleisti suvokietinti lietuviškų pavardžių, pasisakė prieš mišrias santuokas. Gimtosios kalbos teises Paleičių mokytojas gynė ir daugelyje savo eilėraščių. Kūrybą pasirašinėjo slapyvardžiais Paukštelis, Balandėlis.

1905 m. Frydrichas Bajoraitis pakvietė jaunimą susiburti į vienminčių „Susirašinėjimo draugiją“. Iš pradžių joje buvo kaupiami susirašinėti norinčiųjų adresai, tuomet draugijos nariai vieni kitiems rašė laiškus: pasakojo apie savo gyvenimą, siekius, aptarė tautiškumo klausimus. Taip mokytasi lietuviškai rašyti.

Tų pačių metų pabaigoje Frydrichas Bajoraitis ėmėsi kurti kilnojamąją biblioteką – „Lietuvių keliaujantį knygyną“ ir 1905 m. gruodžio 22 d. „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ paskelbė „Lietuvių keliaujančio arba lekiančio knygyno“ įstatus. Talkinamas minėtojo laikraščio redaktoriaus Mikelio Kiošio (1868–1927), kaupė lietuvišką literatūrą, skelbė knygyno įsigytų leidinių bibliografinius sąrašus. Knygas „keliaujančiam knygynui“ dovanojo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai, Europos šalyse, JAV ir Kanadoje įsikūrę išeiviai, įvairios tautinės draugijos. Prof. Domo Kauno duomenimis, 1906–1908 m. laikotarpiu biblioteka 85 abonentams išsiuntė 667 knygas.

Deja, netrukus Frydrichas Bajoraitis susirgo džiova. Dar mokantis Karaliaučiaus preparandume sušlubavusi sveikata, gyvenant Paleičiuose, pelkėtoje lygumoje tarp dviejų upių – Rusnės ir Leitės, ėmė sparčiai prastėti. Gydytojams patariant, Frydrichas Bajoraitis 1906 m. persikraustė į netolimus Rukus, tuomet priklausiusius Tilžės apskričiai, čia toliau dirbo mokytojo darbą. Sveikatai blogėjant, Tilžės gydytojai 1907 m. išsiuntė jį į specializuotą džiovininkų sanatoriją, įkurdintą nuošaliame Silezijos miestelyje Gerbersdorfe. Iš ten Frydrichas Bajoraitis grįžo kiek sustiprėjęs ir mėgino toliau mokytojauti Rukuose, tačiau jėgos seko ir netrukus buvo išleistas į pensiją, paskiriant pusę gauto atlyginimo. Gyventi sugrįžo į tėviškę Balandžiuose. Čia toliau tvarkė keliaujančios bibliotekos reikalus, rašė eilėraščius, paskelbė lietuvybę ginančių straipsnių. Frydricho Bajoraičio darbai padarė įtakos Mikelio Hofmano-Ateivio, Gustavo Juozupaičio, Ievos Simonaitytės ir kitų Mažosios Lietuvos literatų kūrybai.

Sulaukęs vos dvidešimt penkerių, Frydrichas Bajoraitis mirė 1909 m. kovo 16 d. Balandžiuose (Žilių vls., Ragainės aps.), čia ir buvo palaidotas. Kaimo kapinaitės, kaip ir dauguma senųjų vietos gyventojų kapinių dabartinėje Kaliningrado srityje, po 1945 m. buvo sunaikintos, šiandien kapo vieta nežinoma.

„Keliaujančio knygyno“ reikalais po Frydricho Bajoraičio mirties toliau rūpinosi Marija Brinkmanaitė ir Jurgis Rupkalvis, pastarasis bibliotekos veiklos centrą perkėlė į Šilokarčemą.

Frydricho Bajoraičio eilėraščių po jo mirties buvo paskelbta 1914 m. Klaipėdoje išleistame Anso Bruožio (1876–1928) sudarytame poezijos almanache „Jaunimo balsai“. 1932 m. Vydūno rūpesčiu Tilžėje už Anso Bruožio palikimo lėšas išleistas Frydricho Bajoraičio eilėraščių rinkinys „Gyvumo žodžiai“.  Net 45 Frydricho Bajoraičio eilėraščiai paskelbti 1986 m. Vilniuje „Vagos“ leidyklos išleistoje Mažosios Lietuvos lietuvių poezijos antologijoje „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“, parengtoje Domo Kauno.

1995 m. Frydricho Bajoraičio vardu pavadinta Šilutės viešoji biblioteka. Jos iniciatyva, artėjant Frydricho Bajoraičio mirties 100-osioms metinėms, Vilniuje 2008 m. išleistas antras Frydricho Bajoraičio eilėraščių rinkinio „Gyvumo žodžiai“ leidimas su Dainoros Pociūtės-Abukevičienės įvadu ir aiškinamuoju žodynėliu.

Nuotraukoje Frydricho Bajoraičio eilėraščių rinkinio „Gyvumo žodžiai“ 1932 m. leidimo titulinis lapas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *