Pirmasis masiniam pardavimui skirtas kalėdinis atvirukas

Sunku atsekti, kada susiformavo tradicija šv. Kalėdų proga siųsti sveikinimus. Paprastai buvo siunčiami ranka rašyti laiškai su sveikinimais, taip pat neretai buvo pridedamas šventėms skirtas piešinys. Anglų verslininkas Henry Cole įvertino tai, kad siųsti atvirukus šv. Kalėdoms tapo labai madinga, bet neretai gerokai vargina rašyti tiek daug sveikinimo laiškų. Jis nusprendė pasiūlyti žmonėms atviruką, atspausdintą pramoniniu būdu, ant kurio pakako užrašyti, kam jis adresuojamas ir  kas jį siunčia. Pirmasis toks atvirukas pasirodė 1843 m. gruodžio  8 dieną.  H. Cole lūkesčiai pasiteisino – atvirukas iš karto tapo populiarus. Jis buvo išleista tūkstančio egzempliorių tiražu ir kainavo vieną šilingą.

Atviruko dizainą sukūrė dailininkas John Callicott Horsley. Įdomu, kad jame nebuvo įprastų religinių scenų, tačiau nuspręsta akcentuoti gailestingumo darbus ir šventinį stalą. Taip pat atviruke buvo įrašas „Merry Christmas and HappyNew Year“.

Šiandien ne anglai, bet amerikiečiai siunčia daugiausia kalėdinių atvirukų. Įdomu, kad iki 1875 m. atvirutes šventėms amerikiečiai  gabenosi iš Anglijos, kol išeivis iš Vokietijos Louis Prangas atidarė litografijos parduotuvę ir pasiūlė pirmąsias JAV spausdintas atvirutes. Jau netrukus L. Prangle spausdino penkis milijonus atvirukų.

Didysis Rusijos anarchistas ir mokslininkas

1842 m. gimė rusų rašytojas ir anarchizmo teoretikas Piotras Kropotkinas. Kunigaikštis pagal kilmę,  vienas pirmųjų Rusijos anarchistų, įkvėpė pasekėjus įvairiuose pasaulio kampeliuose. Dėl savo titulo ir reikšmingumo kaip anarchistas  vėlyvajame XIX ir ankstyvajame XX amžiuose Piotras Kropotkinas buvo žinomas kaip „Anarchistų kunigaikštis“. Parašė daugybę knygų, brošiūrų ir straipsnių.

Kropotkino indėlis svarbus ne tik politikos teorijoje, bet ir biologijoje bei geologijoje. Jo veiklos daugiakryptiškumą puikiai atskleidė faktas, kad 1874 m. kovo 21 d. P. Kropotkinas sudrebina Rusijos Geografų draugiją, paskelbdamas išvadą apie egzistavusią ledynmečio epochą. Tai buvo labai svarbus atradimas gamtos moksluose. Tačiau jau kitą dieną Kropotkinas buvo suimtas už dalyvavimą revoliucinio būrelio veikloje ir įkalintas Petropavlovsko kalėjime. Pats caras Aleksandras II pasirūpino, kad kaliniui būtų suteiktos sąlygos tęsti mokslinį darbą. Taip buvo parašyta svarbi knyga – „Tyrimai apie ledynmečio epochą“.

Kropotkinui pavyko pabėgti iš Rusijos kalėjimo, kurį laiką gyveno Šveicarijoje, paskui Prancūzijoje, kur vėl pateko į kalėjimą, nes buvo apkaltintas sprogimų Lione organizavimu. Peticiją dėl jo išlaisvinimo iš kalėjimo pasirašė žymūs XIX a. pabaigos mokslininkai. Paskui Kropotkinas pasitraukė į Didžiąją Britaniją, kur gyveno iki pat 1917 m. Vasario revoliucijos. Po jos Kropotkinas iškilmingai sugrįžo į gimtąją Rusiją, stotyje buvo sutiktas valstybės vadovų, spauda plačiai aprašė šį įvykį.

Spalio perversmo metu gyveno Maskvoje. Viena vertus, sveikino tai, kad nuversta buržuazinė valdžia, kita vertus, pergyveno dėl per didelės valdžios koncentracijos bolševikų rankose. Naujoji Rusijos valdžia išlaikė pagarbų santykį su P. Kropotkinu, siūlė jam apsigyventi Kremliuje, gauti valstybės išlaikymą, tačiau mokslininkas ir anarchistas stengėsi laikytis nuo valdžios kuo toliau, apsigyveno šalia Maskvos ir darėsi vis kritiškesnis porevoliucinės Rusijos atžvilgiu. Mirė persišaldęs ir susirgęs plaučių uždegimu.

Labai vertino O. Comte ir  H. SpencerChDarwin darbus, tvirtino, kad žmonijai būdingas įgimtas solidarumas, kurio potencialas geriausiai išsiskleis komunistinėje santvarkoje, kurioje nebebus prievartinės valdžios.

Laicizmo įtvirtinimas Prancūzijoje

1905 m. Prancūzijoje priimtas valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymas, kuriuo įtvirtintas per Prancūzijos revoliuciją subrandintas laicizmo (pasaulietiškumo) principas, kuriuo ši valstybė išsiskiria iš kitų. Iki 1789 m. įvykusios Revoliucijos, Katalikų Bažnyčia užėmė privilegijuotą padėtį Prancūzijoje. Ji buvo tapatinama su senąja santvarką, prieš kurią kovojo revoliucionieriai. Netrukus religija ir valstybė buvo atskirtos, tačiau Napoleonasnorėdamas pasinaudoti Bažnyčios parama, atkūrė valstybinį katalikybės status Prancūzijoje.

Po to, kai 1877 m. rinkimuose nugalėjo respublikonai, Prancūzijoje prasidėjo nuosekli sekuliarizacijos programa, kurios tikslas buvo „išvalyti“ viešąja sferą nuo bet kokių religinių įtakų. Iš ligoninių administracijų buvo šalinami kunigai, vienuolės nebegalėjo dirbti slaugėmis, buvo įtvirtintas pasaulietiškumo principas švietimo sistemoje. Ilgainiui buvo uždrausta tikyba visų lygių valstybinėse švietimo įstaigose, panaikinta malda mokyklose ir Parlamente, įteisintas darbas sekmadieniais, iš priesakų teisme išmestas apeliavimas į religinius dalykus. 

Galiausiai 1905 m. buvo priimtas įstatymas, kuriuo valstybė „ginama“ nuo religijos. Verta atkreipti dėmesį, kad valstybė ir religija yra atskirtos ir JAV, tačiau čia šio atskyrimo tikslas – ginti religiją nuo politizavimo. Tai radikalia skirtinga motyvacija nei Prancūzijoje. Todėl religiniai simboliai, politikų religiniai įsitikinimai yra visuotinai priimtinas dalykas JAV, bet sukelia didelį pasipiktinimą Prancūzijoje. Čia pasaulietiškumas (laicite) suvokiamas kaip „laisvė nuo religijos“. Popiežius Pijus X  1906 m. Enciklikoje pasmerkė Prancūzijos priimtą įstatymą, kaip vienašališką konkordatosu Šventuoju Sostu nutraukimą, tačiau toks pasmerkimas labai mažai rūpėjo Prancūzijos valdžiai. 

Gydytojų teismas

1946 m. prasidėjo Gydytojų teismas, kuris pratęsė Niurnbergo procesą. Pastarajame buvo teisiami svarbiausi nacistinės Vokietijos politiniai lyderiai. Gydytojų teismas pradėjo dvylikos tesimo procesų “maratoną”, kuriame į teisiamųjų suolą stojo tie gydytojai ir administratoriai, kurie vykdė kraupius eksperimentus su žmonėmis, prisidėjo prie masinių žudynių.  Gydytojų teismas vyko toje pačioje salėje kaip ir politinių lyderių teismas, tik šiuo atveju kaltinimai buvo išsakomi ne tarptautinės bendruomenės, bet JAV karinio tribunolo vardu. Teisiamieji buvo kaltinami tuo, kad vykdė kraupius eksperimentus su žmonėmis koncentracijos stovyklose, eksperimentavo, ieškodami efektyviausių masinio žudymo būdų, kūrė žmonių organų kolekcijas ir t.t.

Dvidešimt iš dvidešimt trijų teisiamųjų buvo gydytojai, o dar trys – nacistinės sistemos pareigūnai. Teismo procesas tęsėsi iki kitų metų rugpjūčio pabaigos. Septyni teisiamieji buvo išteisinti, pritrūkus kaltės įrodymų, septyni buvo nuteisti mirties bausme, kiti buvo įkalinti  –  bausmės buvo  įkalinimas nuo dešimties metų iki gyvos galvos. 

Istorinis teismo procesas baigėsi mirties nuosprendžiu

Karikatūra, kurioje pavaizduoti Eichmanno bylos teisėjai

1961 m. Jeruzalėje paskelbtas nuosprendis vienoje garsiausių XX amžiaus bylų. Čia buvo teisiamas Adolfas Eichmanas, kuris dažnai vadinamas vienu svarbiausių Holokausto košmaro įgyvendintojų. Po nacių pralaimėjimo jis buvo pabėgęs ir pasislėpęs į Argentiną, iš kur buvo Izraelio specialiųjų tarnybų pavogtas ir atgabentas į teismą Jeruzalėje

Šis teismas susilaukė ypatingo dėmesio, jį labai išgarsino taip pat ir Hannah Arendt knyga „Eichmanas Jeruzalėje“, kuri, beje, susilaukė daug kritikos dėl esą pernelyg atlaidaus požiūrio į nusikaltėlį.  Beje, ši knyga yra išversta į lietuvių kalbą. A. Eichmanas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas mirti pakariant. Netrukus buvo įvykdyta egzekucija, nors popiežius bei įžymus žydų mąstytojas Buberis viešai prašė pakeisti mirties nuosprendį įkalinimu.

Naujas puslapis Lenkijos istorijoje

1990 m. Lechas Valensa išrinktas Lenkijos Respublikos prezidentu. Tai jau buvo visiškai naujas puslapis šios valstybės istorijoje, atsisveikinimas su socialistine praeitimi. L. Valensa gimė mažame miestelyje Lenkijoje, darbininkų šeimoje. 1967 m. pradėjo dirbti elektrotechniku Gdansko laivų statykloje. 1970 m. įkalintas vieneriems metams už dalyvavimą nelegaliame streike Gdansko laivų statykloje. Jo metu policija nužudė daugiau negu 80 darbuotojų. 1976 m. rinko parašus peticijai dėl memorialo nužudytiems darbuotojams statyti, už tai neteko darbo ir buvo įtrauktas į neoficialų juodąjį sąrašą, dėl ko kai kurį laiką negalėjo susirasti naujo darbo.

1978 m., kartu su Andžejumi Gviazda ir Aleksanderu Hallu, organizavo nelegalią Pomeranijos laisvąją profsąjungą. Už šią veiklą buvo keletą kartų areštuotas, tačiau teismo kaltu pripažintas nebuvo ir 1980 metų pradžioje paleistas. 1980 m. grįžo dirbti į Gdansko laivų statyklą. 1980 m. rugpjūčio 14 d. tapo streiko laivų statykloje vadu. Įtikino darbuotojus įsteigti Streikų koordinavimo komitetą. 1980 m. rugsėjį komunistų valdžia ir Streikų koordinavimo komitetas pasirašė šios organizacijos legalizavimo sutartį. Komitetas pakeitė pavadinimą į „Solidarumo“ nepriklausomos savivaldžios profsąjungos nacionalinį koordinavimo komitetą, kurio pirmininku tapo Lechas Valensa.

1981 m. gruodžio 11 d. areštuotas. Gruodžio 13 d. generolas Voicechas Jaruzelskis paskelbė karinę padėtį. Lechas  Valensa buvo vienuolikai mėnesių internuotas į pietryčių Lenkiją prie Sovietų Sąjungos sienos. 1983 m. grįžo dirbti į Gdansko laivų statyklą paprastu elektriku.

1983 m. tapo Nobelio taikos premijos laureatu, tačiau negalėjo jos atsiimti, nes bijojo, kad valdžia neįsileis jį atgal į šalį. Atsiimti premijos vyko žmona, Danuta Valensa, bei paaukojo ją laikinai „Solidarumo“ judėjimo štabo būstinei, ištremtai į Briuselį. Nuo 1987 iki 1990 m. organizavo ir pirmininkavo „Solidarumo“ profsąjungos Laikinam vykdomajam komitetui.

1988 m., reikalaudamas „Solidarumo“ profsąjungos pakartotino pripažinimo, organizavo eilinį streiką Gdansko laivų statykloje. Po aštuoniasdešimties dienų valdžia sutiko įsitraukti į apskritojo stalo derybas. Rezultatu tapo „Solidarumo“ profsąjungos atkūrimas ir rinkimai į Lenkijos Seimą.

Būdamas „Solidarumo“ profsąjungos pirmininku, Lechas Valensa tapo lemiama Lenkijos politikos grandimi. 1989 m. pabaigoje jis įtikino buvusių komunistų sąjungininkų partijų vadovus suformuoti nekomunistinės koalicijos valdžią, tapusią pirmąja tokia Sovietų Sąjungos įtakos sferoje. Po šio sutarimo, Komunistų partijos nuostabai, Seimas išrinko Lenkijos ministru pirmininku Tadeušą Mazovieckį. Lenkija, teoriškai vis dar būdama komunistiška šalimi, pradėjo taikyti savo ekonomikai rinkos sistemą.

1990 m. gruodžio 9 d. laimėjo rinkimus ir tapo Lenkijos Prezidentu. Pradėjo vadinamąjį „viršūnių karą“, kas praktiškai reikštų kasmetinį valdžios keitimą. Jo prezidentavimo stilius buvo griežtai kritikuojamas daugelio politinių partijų ir 1995 m. pabaigai jis praranda pradinį visuomenės palaikymą. 1995 m. balotiravosi antrai kadencijai, tačiau pralaimėjo rinkimus ir tvirtina pasitrauksiąs iš šalies politinio gyvenimo.

2000 m. vėl kandidatuoja Prezidento rinkimuose, tačiau gauna vos 1 % rinkėjų balsų. Lenkai liko nepatenkinti Lecho Valensos ambicijomis atgauti savo politinę jėgą. Jis vėl pareiškia pasitrauksiąs iš politikos. Pradeda dėstyti Centrinės Europos istoriją ir politologiją skirtinguose užsienio universitetuose.

2001 m. jam skiriamas Pacem in Terris apdovanojimas (lot. Taika Žemėje). 2004 m. gegužės 10 d. Gdansko tarptautiniam oro uostui suteikiamas Lecho Valensos vardasNors  Valensa yra tapęs kovos su komunistine sistemos simboliu, jis pats yra kaltinamas tuo, kad bendradarbiavo su slaptosiomis komunistinės Lenkijos tarnybomis

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *