Prieš dešimt metų, 2008 m. gruodžio 12 d. Vilniuje mirė vienas žymiausių ir produktyviausių Lietuvos rašytojų, poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas, publicistas Sigitas Geda, beveik nuo pirmųjų kūrybinių žingsnių tapęs ryškiu balsu mūsų literatūroje, daręs įtaką ne tik savo amžininkams, bet ir jaunesnėms literatų bei skaitytojų kartoms.

Rašytojo kūrybos palikimą sudaro per 150 knygų. Tai ir poezija, vertimai, knygos vaikams, eseistika bei dienoraščiai. Ne viena knyga pasirodė jau po rašytojo mirties: net ir šiemet išleista S. Gedos eseistikos knyga „Žalieji pergamentai. Dienoraščiai“. Tačiau pats poetas knygų gausos nesureikšmino –viename pokalbyje šia tema yra pasakęs: „Nežinau, ar tai labai reikšminga, jeigu esi išleidęs daug knygų. Iš senų pokalbių su savo bičiuliu Petru Repšiu prisimenu, ką jis yra sakęs apie mūsų jaunystės autoritetą amžinatilsį Justiną Mikutį: ir ką tu iš jo atsimeni, vieną dvi frazes! O ką atsimenam iš didelių poetų – posmelį, pusantro, ir iš savų atmintyje išlikę tik jaunystės eilėraščiai.“

Poetas priskiriamas prie lietuvių literatūros modernistų, novatorių, nors, paradoksalu, savo poezijos ištakomis pats laikė sugrįžimą prie folkloro, mitologijos ir tokių poetų kaip Antanas Strazdas ar Kazys Binkis. Vėliau jis atsisuko į senovės Egipto, Babilono, sanskrito, japonų, Europos Viduramžių literatūrą (Dantę, Francois Villoną) ir būtent tokiu būdu archaizmas jo kūryboje sutapo su modernizmu. Poetą visuomet domino tai, kas lieka už akademinės, elitinės kultūros rėmų, visokios paraštės ir paribiai. Taip jis ėmėsi versti tokius autorius kaip Grigoras Narekatsi ar Charles’as Baudelaire’as.

Kaip teigė prof. Viktorija Daujotytė, po rašytojo mirties išleidusi monografiją „Tragiškasis meilės laukas“: „S. Gedos yra nepertraukiamas pasaulio kūrimas, iki šiol patrauklus jauniems savo laisve ir provakatyvumu“. Tuo tarpu pats poetas savo kūrybos prigimtį yra įvardijęs kaip grumtynes: „Jeigu ko pasimokiau, tai besigrumdamas. Pirmiausia išmokau atmesti klišes. Atsisakyti konvencijų ir žaisti, improvizuoti švarioje erdvėje“.

Tai liudija ir gausybė poeto rinkinių, kurie nepanašūs vienas į kitą, sukurti tartum sąmoningai laužant prieš tai susikurtas taisykles, jas paneigiant, su jomis kovojant. Tuo pačiu jo kova vyko ir su literatūros tradicija, įprastomis eiliavimo normomis, įvaizdžių struktūromis, galų gale, pačia kalba. Vien ko verti tokie poeto rinkiniai kaip „Žalias gintaro vėrinys“ (1988), „Septynių vasarų giesmės“ (1991), „Babilono atstatymas“ (1994), „Jotvingių mišios“ (1997), „Skrynelė dvasioms pagauti“ (1998).

Pats S. Geda kūrė savo poetinę kalbą, savo poezijos trajektorijas, apjungdamas klasikinę eilėdarą, sonetus, rytietišką minimalizmą bei giesmes. Jo chtoniška, gaivališka pasaulėjauta subtiliai ir kartu drąsiai, kartais net drastiškai, provokavo siurrealistines fantazijas, praplėtusias mūsų literatūros erdves ir įnešė į ją gaivaus vėjo.

Pagrindinės nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius, 1998 m.

Comments are closed.