Šventosios Liucijos iškilmė – aktyviausiai ji minima Skandinavijoje, Maltoje, kai kuriuose Italijos ir Ispanijos regionuose. Ji tapo kankine per Diokletiano persekiojimus III-ame amžiuje. Apie šią šventąją kankinę žinoma labai nedaug. Teigiama, kad ji slapta nešė maistą krikščionims, kurie slėpėsi katakombose, pasišviesdama nediduke žvake. Pasak kitų pasakojimų. Liucija yra skaistumo pavyzdys. Ji buvo labai graži, turėjo ypatingai nuostabias akis. Buvo įduota budeliams ir nukankinta.

Liucijos kultas greitai išplito. Tikima, kad ji gydo ne tik fizinę, bet ir dvasinę neregystę. Yra tradicija per šv. Liuciją duoti vaikams dovanų. Šios tradicijos šaknys siekia XII ar XIII amžių, kai vieno Sicilijos kaimo vaikus ištiko kažkokia epidemija, ir jie apako; tėvai basi nuėję meldėsi prie šv. Liucijos altoriaus kartu su vaikais, kuriems pažadėjo, kad grįžę iš bažnyčios ras kurpes, pilnas dovanų. Liucija juos ne tik išgydė, bet ir pasirūpino, kad tėvų pažadas būtų ištesėtas, ir nuo tada ši tradicija gyvuoja daugelyje Europos šalių. Sakoma, kad šventoji keliauja raita ant asilo, tad vaikai paruošia ėdalo iš sėlenų bei miltų ir padeda jį ant palangės; asilui viską suėdus, Liucija tuščią padėklą prikrauna žaisliukų, saldumynų ir vaisių, o išdykėliams palieka botagėlį.

Jos globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus; globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti iš vietos. Jos prašoma pagydyti akis, grąžinti regėjimą, ji padeda nuo gerklės ligų, nes pačiai buvo perpjauta gerklė.

Pagrindinis Liucijos atributas yra akys ant patenos. Kiti atributai – kalavijas arba durklas, jaučiai, liepsnos, deganti lempa, žvakė ir netgi žvaigždėtas paveikslo fonas.

1545 m. prasidėjo labai svarbus Tridento susirinkimas, kuris tęsėsi su pertrūkiais net aštuoniolika metų. Susirinkimą sušaukė popiežiaus Paulius III, o užbaigė – popiežius PIjus IV. Jis buvo sušauktas svarstyti apie Bažnyčios atsinaujinimą, apie tai, kaip reaguoti į protestantų iškeltas Bažnyčios ydas. Buvo svarstomi įvairūs klausimai, pradedant nuo Nikėjos išpažinimo atnaujinimo, Šventojo Rašto vertimų aptarimas – Vulgatos vertimas buvo patvirtintas kaip oficialus. Taip pat buvo pasmerktas indulgencijų pardavimas, taip pat buvo pasmekti krikščionių protestantų siekiai.

1642 m. ir pirklys olandų keliautojas Abelis Tasmanas atrado Naująją Zelandiją. Jis vadovavo ekspedicijai, ieškančiai nežinomo Pietų žemyno ir atrado įvairias naujas žemes, tarp jų ir Naująją Zelandiją. Ši pakankamai geografiškai izoliuota sala buvo apgyvendinta daugiausia Polinezijos gyventojų. Naujosios Zelandijos kolonizacija prasidėjo tik po kelių šimtmečių nuo to laiko, kai Tasmanas pirmą kartą čia išsilaipino.

1925 m. Kaune atidaryta lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio paveikslų galerija, pastatyta ir įrengta pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą. Dar 1921 m. Steigiamasis Seimas priėmė M. K. Čiurlionio galerijos įstatymą. Pagal architekto Vladimiro Dubeneckio parengtą projektą, prie Meno mokyklos pradėti statyti laikinieji M. K. Čiurlionio galerijos rūmai. 1925 m. dar nebaigtuose statyti rūmuose surengta jubiliejinė M. K. Čiurlionio darbų paroda. Būtent ši data vadinama muziejaus gimtadieniu. 1930 m., Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms pažymėti, nuspręsta statyti naują muziejų (architektai V. Dubeneckis, Karolis Reisonas, K. Kriščiukaitis). 1936 m. statybų darbai buvo baigti, ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija perorganizuota į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Jo rinkinių pagrindą sudarė Čiurlionio galerijos, Kauno miesto muziejaus ir Valstybinio muziejaus turtai. 1944 m. muziejus pavadintas Kauno valstybiniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi. 1969 m. naujame centrinių rūmų priestate (architektas Feliksas Vitas) įrengta M. K. Čiurlionio kūrinių galerija. 1997 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejui suteiktas nacionalinio muziejaus statusas.

1949 m. Izraelio parlamentas Knesetas nutarė, kad Jeruzalė turi būti šios valstybės sostinė. Tai buvo ginčytinas sprendimas, nes Izraelis kontroliavo tik dalį miesto. Iki šiol nemažai musulmonų valstybių nepripažįsta šio Kneseto sprendimo. Primenu, kad konfliktas šiame regione ypač aštrus dar nuo to laiko, kai Jungtinės Tautos 1947 metų lapkritį priėmė rezoliuciją Nr. 181, kuria Palestiną padalino 55 procentus jos skirdami žydams, o 45 procentus – arabams. Jeruzalę jie paskelbė tarptautiniu miestu, kurio neturėtų valdyti nei Izraelis, nei arabai. Palestinos arabai bei aplinkinės arabų valstybės su šiuo padalijimu nesutiko, nes mažumą gyventojų sudarantys žydai turėjo gauti didesnę dalį teritorijos. 1948 metų gegužės 14 d. Izraelis paskelbė nepriklausomybę. Kitą dieną po to aplinkinės arabų valstybės paskelbė Izraeliui karą, kurį Izraelis laimėjo ir užėmė dalį žemių, pagal JTO padalijimo planą skirtų arabams, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų Krantą (Jordanija). Būtent tokioje situacijoje Knesetas nutarė paskelbti Jeruzalę Izraelio sostinę. JAV prezidentas D. Trumpas, panašu, vėl siekia konfliktą suaštrinti visai neseniai paskelbęs, kad JAV pripažįsta Jeruzalę Izraelio sostine ir čia perkels savo ambasadą.

1974 m. Malta tapo respublika. Maltoje gyvena apie 400 tūkst. žmonių, dauguma jų yra maltiečiai. Tai labai urbanizuotas kraštas – net 94 % maltiečių gyvena miestuose. Sostinė – Valeta. Ši valstybė, kartu su Lietuva, buvo priimta į Europos Sąjunga. Maltoje dvi kalbos yra valstybinės: maltiečių (kilusi iš arabų dialekto) ir anglų. Nuo XIX a. pirmos pusės Malta buvo Jungtinės Karalystės kolonija. Nepriklausomybę paskelbė tik 1964 m., o dar po dešimties metų monarchiją oficialiai pakeitė respublika. Tiesa, iki pat 1979 metų, kol Maltoje buvo britų karinės bazės, šios valstybės vadove formaliai buvo Jungtinės Karalystės karalienė.

2002 m. mirė Jurgis Kunčinas, poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Gimė 1947 m. Alytuje, baigė Vilniaus universitete vokiečių kalbą. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“). J. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių („Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“) kalbas. Alytuje veikia J. Kunčino vardu pavadinta biblioteka, 2003 m. suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas (po mirties). J. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio. Dalis J. Kunčino kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties.

2002 m. priimtas oficialus sprendimas dėl Europos Sąjungos išplėtimo. Viešai paskelbta, kad Kipras, Čekija, Vengrija, Estija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija galės prisijungti prie ES 2004 m. gegužės 1 d. Teigiama, kad šis ES išplėtimas yra didžiausias pokytis jos istorijoje nuo gyvavimo pradžios.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *