„Aš gimiau 1947 metais, beje, sausio tryliktą. Mano tėvai buvo mokytojai, baigę Klaipėdos Pedagoginį institutą prieš pat karą. Tėvas dėstė logiką, psichologija, matematika, vėliau vokiečių kalbą. Mama geografiją. Tėvai susituokė 1945 metais Kaune. Mano kambary ant sienos tebekabo kunigo jiems dovanotas bareljefas su Kristaus galva. Nepasakysi, kad meno vertybė, bet ir ne kičas. Ilgus metus jis dulkėjo to paties ąžuolinio rašomojo stalčiaus, už kuri štai rašau, stalčiuje. Buvau krikštytas net trimis vardais – Jurgis Feliksas Vilnius. Mat Vilniuje tėvai praleido keletą karo metų. Deja, likau „tik Jurgis“. Du vardus man išbraukė, kai darė pirmąjį sovietinį pasą. „Kam tau, vaikeli, tiek vardų?“, sakė kažkokia pasų stalo tetulė, „Sumokėk keturias kapeikas ir du išbrauksime!“ – taip yra rašęs vienas žymiausių Nepriklausomybės laikotarpio rašytojų Jurgis Kunčinas miręs 2002 metų gruodžio 13 d. Vilniuje.

Nors debiutavo 1977 metais poezijos rinkiniu „Takas per girią“ ir iki pat 1991 metų išleido dar 5 eilėraščių rinkinius ir vos vieną apsakymų knyga „Vaizdas į mėnulį“ 1989 m., tačiau J. Kunčino aukso amžius prasidėjo laisvoje Lietuvoje rašant prozos kūrinius – noveles, apsakymus, romanus. Po pirmosios apsakymų knygos vos ne pamečiui pasirodydavo jo romanai, novelės, knygos vaikams, satyros, eseistikos knygos.

Jau pirmuoju savo romanu „Glisono kilpa“ (1992) rašytojas apsibrėžė savo kūrybinę teritoriją bei raišką – ironiška šypsena, grotesko elementai, keisti herojai ar net antiherojai – „visuomenės atplaišos“, sovietinės epochos menininkų bohema. Kaip teigė literatūrologas A. Zalatorius, autorius „užsideda autoironišką kaukę ir pasitelkia neišsenkančias pastabaus pasakoriaus versmes“.

Jau 1993 metais pasirodė chrestomatinis ir neabejotinai vienas geriausių kūrinių lietuvių literatūroje romanas „Tūla“ J. Kunčinui pelnęs Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą, o ir šiandien vis dar sulaukiantis naujų perleidimų.

Šiame, o ir kituose savo romanuose („Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis (1997), „Kilnojamosios Röntgeno stotys“ (1998), „Kasdien į karą“ (200), „Bilė ir kiti“ (2002), po mirties pasirodžiusiame „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras“ (2004) J. Kunčinas gyvai ir psichologiškai tiksliai atspindi egzistenciškai absurdiško vaizduojamo laiko panoramą, kuria nepritapėlio, o kartu jautraus, net sentimentalaus pasakotojo paveikslą vienu metu sklidiną ir romantikos, ir tragiškumo. Savo kūriniuose rašytojas mitologizuoja bohemą, alkoholio ir meilės istorijas, jo veikėjai vis patenka į nesibaigiančius nuotykius, graudžias ir juokingas istorijas. Rašytojas išlika mūsų literatūroje kaip vienas autentiškiausių savojo laiko kūrėjų, su metraštininko kruopštumu liudijęs žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje ir jo sutrikimą išsiveržus į laisvę.

Visą J. Kunčino kūrybinį palikimą sudaro dvidešimt trys originaliosios kūrybos knygos, iš jų šeši romanai. Taip pat dar kelios dešimtys knygų išversta iš vokiečių kalbos, o tarp jo vertų autorių tokios literatūros žvaigždės kaip Günteris Grassas, Heinrichas Böllas, Friedrichas Dürrenmattas, Hermannas Brochas, Robertas Musilis, Eliasas Canetti, Robertas Walseris ir kt.

Nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *