E. Levin nuotr.

2010 m. gruodžio 27 d., eidama 89-uosius metus, mirė literatūrologė, profesorė Vanda Zaborskaitė. Nepaisant garbaus amžiaus, praktiškai iki paskutinės gyvenimo dienos profesorė darbavosi ir rašė. Ji buvo žmogus, kuri niekada nebijojo plaukti prieš srovę, kelti nepatogius klausimus. Tai sugeba tik labai stiprios asmenybės, kurioms tiesa rūpi kur kas labiau nei įvaizdžio vadyba. Nors pati V. Zaborskaitė buvo labai kukli ir savikritiška, tačiau jos indėlį į Lietuvos akademinė gyvenimą, lietuvių literatūros kritiką, būsimų pedagogų ugdymą, galima drąsiai lyginti su Meilės Lukšienės ar Vandos Juknaitės.

Sunki vaikystė

Mergaitė, kurią mama pavadino Vanda į šį pasaulį pasibeldė per 1922 m.  Kūčias, šv. Kalėdų išvakarėse. Vaikelio besilaukianti mama ką tik buvo sugrįžusi po ilgos ir varginančios kelionės iš Sibiro. Tragiškos kelionės, kurios neatlaikė šiltinę susirgęs Jurgis Šurkus, kūdikio, kurio taip ir neišvydo, tėvas. Jis buvo  1905 m. revoliucijos Rusijos imperijoje dalyvis, po kurios buvo ištremtas į Sibirą, kur ir susipažino su lietuvaite Veronika. Labai norėjo, kad jų vaikas gimtų Lietuvoje. Pavyko, deja, tėtis į Tėvynę taip ir nebesugrįžo.

Labai sunkiu metu moteriai su naujagimiu padėjo Juozas Zaborskis, kuris vėliau vedė mamą, o dukrai suteikė savo pavardę. Nors ir nebuvo biologinis tėvas, jis rūpinosi dukrele labiau nei daugelis kitų tėvų. Tuo labiau, kad ji susirgo ispanišku gripu, kuris visam gyvenimui Vandai paliko skaudamą koją. Mergaitė negalėjo lankyti pradžios mokyklos ir  Juozas ją kantriai mokė namuose.  Į mokyklą Vanda įstojo, jau sulaukusi vienuolikos, kai visa šeima buvo pervažiavusi į Panevėžį.

Vanda pradėjo lankyti. Mergaičių gimnaziją ir netrukus įsitikino, kad namų paruošimas nė kiek nenusileido tam, ką buvo išmokiusios klasiokės. Mergaitė dalyvavo skautų judėjime ir svajojo apie gamtos mokslus. Tol, kol nesutiko labai gabios lietuvių kalbos mokytojos ir neperskaitė Vinco Mykolaičio-Putino „Margų sakalų“. Šis eilėraštis sužavėjo Vandą ir paskatino ją nerti į poezijos pasaulį. Tiesa, netrukus ji pati pripažino, kad rašyti eiles jai sekasi sunkiai, todėl ji nusprendė, kad nori būti literatūros teoretikė ir kritikė. Beje, studijuodama gimnazijoje, ji ne tik perskaitė visą Mykolaičio-Putino kūrybą, bet ir išdrįso parašyti laišką šiam poetui ir susirašinėjo su juo iki pat gimnazijos baigimo.

Sovietinis filologijos pasaulis

1941 m. Vanda Zaborskaitė pradėjo studijas Vilniaus universitete, Istorijos ir filologijos fakultete. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Tuo metu fakultetas buvo viso universiteto intelektualinis pasididžiavimas. Čia dėstė ne tik Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, bet ir Vosylius Sezemanas bei Levas Karsavinas. Kazys Bradūnas organizavo poezijos skaitymus. Net ir nutrūkus studijoms dėl okupacijų, Vanda nenuleido rankų, studijavo savarankiškai ir, iš karto po karo, eksternu išlaikė egzaminus.

Keletą metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus Salomėjos Neries vidurinėje mokykloje, paskui apsisprendė, jog nori dirbti toje universiteto katedroje, kurioje mokėsi. Jai tuo metu vadovavo Meilė Lukšienė ir ji buvo išlikusi tikra oaze vis labiau marksistiniame universitete.

V. Zaborskaitė ir M. Lukšienė

Vandai teko susitaikyti, kad kandidato į daktarus disertacijos apie Maironio kūrybą jai nebuvo leista gintis. Teko greitai rašyti kitą – apie realizmą lietuvių literatūroje. Tačiau jau 1951 m. ji pradėjo dėstyti Vilniaus universitete ir jos paskaitos labai traukė studentus. Tačiau sovietinės sistemos ideologinė kova prieš viską, kas gyva ir autentiška tik stiprėjo. 1961 m. Vanda Zaborksaitė, Meilė Lukšienė ir dar kelios kolegės buvo priverstos palikti Vilniaus universitetą, nes neįsiteko marksistinės ideologijos rėmuose.

V. Zaborskaitei tai buvo labai sunkus laikotarpis. Taip pat ir materialiai. Bandė glaustis Istorijos institute, o paskui pradėjo dėstyti Vilniaus pedagoginiame universitete, kuris tapo jos antraisiais namais ir čia dėstė iki pat tos akimirkos, kai perėjo dirbti į Švietimo ir kultūros ministeriją, jau gerokai po Nepriklausomybės atkūrimo.

Neteisinga būtų sakyti, kad sovietinė valdžia paliko gabią dėstytoją ramybėje. Konformizmu sistemai garsėjantis VPU rektorius J. Aničas ne kartą rengė patikrinimus V. Zaborksaitės paskaitoms, cenzūravo ir neleido išleisti jos paskaitų konspektų. Tačiau Vanda buvo žmogus, kurio jokie sunkumai nepalaužia. Ji drąsiai kovojo už dėstymo laisvę VPU, taip pat buvo viena iš iniciatorių, jog atsirastų V. Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus Vilniuje.

Darbas Nepriklausomai Lietuvai

V. Zaborskaitė aktyviai įsijungė į Atgimimo procesus, buvo išrinkta į Sąjūdžio Seimą. Tačiau kur kas labiau nei politika ją domino švietimo sistemos tobulinimas. Ji priėmė Meilės Lukšienės ir Dariaus Kuolio kvietimą, tapo švietimo ugdymo koordinatore ministerijoje. Tiesa, netrukus jai teko susidurti su karčia tiesa, kad, tolstant Atgimimo laikotarpiui, menko dėmesys švietimui ir viskas buvo pradėta skaičiuoti tik pinigais.

Nepaisant to, kad buvo gerokai nuo sovietinės valdžios nukentėjusi, Vanda Zaborskaitė visuomet išliko kairuolišku pažiūrų ir rėmė socialdemokratus. Ypač gerbė Aloyzą Sakalą, kritikavo radikalizmo apraiškas valstybės gyvenime. Paskutiniame žemiškos kelionės dešimtmetyje atsiskleidė Vandos Zaborskaitės, kaip originalios publicistės ir politinio gyvenimo apžvalgininkės talentas. Ji parašė dešimtis publikacijų į Lietuvos žinias bei interneto dienraštį Bernardinai.lt.

Pabaigai, keletą fragmentų iš jos publikacijų.

„Lietuvos visuomenė labai stipriai yra veikiama įvairiopų destruktyvių veiksnių, trukdančių jai bręsti ir šviesėti, laikančių ją barbarybės ir tamsos gniaužtuose. Nežinau, ar pajėgs visam tam atsispirti švietimas ir kultūra, kurie per silpnai yra valstybės palaikomi ir remiami.“ (Bernardinai.lt, 2010.V.05)

„Kultūra neįmanoma be tradicijų, ji remiasi patirties ženklų saugojimu ir puoselėjimu. Kultūrai tarpti būtinas stabilumas – papročių, įpročių, elgesio standartų, nes kultūra yra atmintis. Revoliucijos, amžinas visko kaitaliojimas, griovimas, perstatinėjimas kultūrai niekados neišeina į gera, ji nori pastovumo, saugojimo, priežiūros. Bet kur tada, sakysite, pažanga, kaita, atsinaujinimas? Visa išmintis ir glūdi būtent laimingai surastose proporcijose tarp stabilumo ir kaitos. Deja, rasti tinkamas proporcijas mums ne visados pavyksta, ypač nepavyksta laikytis pastovumo ir atminties principų.“ (Bernardinai.lt, 2010.V.17)

„Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad mūsų viešajame  gyvenime nėra ydų – anaiptol. Blogio čia pakanka, negatyvizmo, netikėjimo ir nepasitikėjimo, kuris graužte graužia žmonių valią, gyvybingumą, norą saugoti save ir savo vaikus, kabintis į gyvenimą. Bet kartu Lietuvos žmonės turi daug geros energijos ir džiaugsmo, kurį reikia palaikyti ir maitinti. Tarp visų kitų tai yra ir žiniasklaidos pareiga.“ (Bernardinai.lt, 2010.X.03)

Parengė A.N.

 

 

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *