1915 m. Paryžiuje, tiesiog gatvėje, gimė mergytė, kuriai išvysti pasaulį padėjo du policininkai, atskubėję į pagalbą, kai išgirdo girtos prostitutės riksmus. Bent jau vardą jai parinko tėtis, kuris buvo gatvės akrobatas, ir netrukus turėjo keliauti uždirbti kasdienės duonos, palikęs savo dukrą. Sunku net patikėti, kad tai realus pasakojimas apie vieną žymiausių visų laikų prancūzų dainininkių – Edita Piaf (tikroji jos pavardė Gassion).

Tiesa, čia tik paradoksalaus dainininkės gyvenimo kelio pradžia. Vaikystėje ji buvo blaškoma per gimines. Tik tada, kai jai buvo treji, pagaliau susirūpinta, kad mergaitė akla. Progresavo ir kitos ligos, kilusios iš to, kad vaikas augo siaubingose sąlygose. Pasakojama, kad Edita patyrė stebuklingą išgydymą, kai senelė ją nusivežė į Lizjė, iš kur buvo kilusi šventoji Tereselė. Į Lizjė suvažiuodavo daug piligrimų, kurie tikėjosi stebuklingų malonių. Edita jomis buvo apdovanota. Tiesa, ir paskui jos gyvenimas buvo klaidžiojimas išgyvenimo labirintu. Keletą metų ji lankė mokyklą, tačiau turėjo mesti. Neapsikentęs tėvas pasiėmė mergaitę su savimi į Paryžių, kur kartu gatvėje rengė akrobatinius pasirodymus. Devynmetė Edita žavėdavo žiūrovus nuostabiu balsu. Dar nesulaukusi dvidešimties, Edita susilaukė mergaitės, kuri netrukus mirė nuo meningito.

Kai jau atrodė, kad eilinį kartą Edita pateko į gyvenimo bedugnę, į ją atkreipė dėmesį vienos užeigos Eliziejaus laukuose šeimininkas ir pasiūlė jai rengti savo programą lankytojams. Čia ji pradėjo vadintis sceniniu vardu – Edita Žvirblelis. Toks vardas jai tiko ir todėl, kad ji buvo labai žema – nesiekė nei pusantro metro.

Jau pirmieji jos pasirodymai sulaukė didžiulės sėkmės. Tačiau ir vėl teko atlaikyti eilinį gyvenimo smūgį. Rastas nužudytas užeigos, kurioje ji dainavo, šeimininkas Louis Leplée. Pasirodė, kad jis testamente paliko Editai nedidelę sumą, ir policija įtraukė ją į įtariamųjų sąrašą. Laikraščiai šią istoriją labai išpūtė.

Veikiausiai pasaulis taip ir nebūtų išgirdęs „didžiosios Editos Piaf“, jei ne Raymond Asso, kuris labai prisidėjo prie naujos muzikinės žvaigždės gimimo. Jis išmokė Editą etiketo, skaityti ir rašyti, scenos meno, padėjo pasirinkti tinkamą dainų repertuarą. Jam pavyko pasiekti, kad Edita dalyvautų miuzikluose. Būtent Asso pakeitė jos pseudonimą iš Žvirblelio į Piaf.

Per II Pasaulinį karą Edita Piaf išsiskyrė su Asso ir jau viena tęsė karjerą scenoje. Ji daug koncertavo prancūzų kariams, patekusiems į vokiečių nelaisvę. Kaip teigiama, ji nemažai prancūzų karių padėjo nelegaliai gauti dokumentus ir pabėgti iš nelaisvės.

Jos karjeros „aukso amžius“ – pokario metai. Deja, 1951 m. ji pateko į didžiulę avariją ir patyrė daug traumų. Gydymo metu jai buvo skirtas morfijus nuo skausmo ir dainininkė vėl įniko į narkotikus. Visgi ji išsikapstė ir tęsė savo karjerą. Tačiau po kurio laiko sužinojo, kad serga kepenų vėžiu. Paskutinis didžiulis koncertas Paryžiuje vyko 1962 metais pilnutėlėje salėje, kuri visa ilgai atsistojusi plojo dainininkei.

Mažiau nei po metų ji mirė. Paryžiaus arkivyskupas atsisakė ją laidoti katalikiškai, nes Edita garsėjo palaidu gyvenimu. Nepaisant to, jos laidotuvės tapo įsimintinu įvykiu visam Paryžiui. Jose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių ir pirmą kartą po karo pabaigos Paryžiuje kuriam laikui buvo sustabdytas automobilių eismas.

1915 m. mirė vokiečių psichiatras ir neurologas Aloisas Alzheimeris, kurio vardu pavadintas specifinis silpnaprotystės atvejis. Mokslininkas daugiausiai laiko praleido Frankfurte, kur vadovavo tyrimų institutui. 1901 m. šis vokiečių psichiatras apklausė 51-erių metų pacientę Augustę Deter, kurią atgabeno jos vyras Karlas Deteris, nebeįstengęs ja rūpintis. Gydytojas atlikęs keletą paprastų bandymų, nustatė pacientei specifinį atminties sutrikimą. Ponia Augustė D. buvo pirma pacientė, kuriai diagnozuota tai, kas vėliau pavadinta – Alzheimerio liga. Kai pacientė mirė, A. Alzheimeris gavo leidimą ištirti jos anatominius ir neurapatologinius ypatumus.

Alzheimeris bendradarbiavo su žymiausiu to meto psichiatru  Emiliu Krpelinu. Pastarasis buvo įtakingiausios knygos apie psichiatriją autorius. Būtent jis paleido apyvarton įvardijimą – Alzheimerio liga, kurį labai greitai priėmė ir medicinos specialistai.

Alzheimerio liga – tai neurodegeneracinė liga, pasižyminti pažintinių funkcijų blogėjimu, kasdienės veiklos pasyvėjimu, elgsenos pokyčiais, neuropsichiatriniais simptomais. Tai labiausiai paplitusi silpnaprotystės forma. Tiesa, nežinomos nei šios ligos priežastys, nei tiesioginės gydymo priemonės, nei profilaktikos būdai. Skiriamas gydymas tik palengvina simptomus ar padeda psichologiškai. Labiausiai trukdantis ligos simptomas yra trumpalaikės atminties praradimas (amnezija) – nedidelis, smulkus užmaršumas, kuris ilgainiui tampa nuolatiniu, daugiau pasireiškiančiu ligos progresavimu. Vėliau atsirandantis kognityvinių gebėjimų pablogėjimas apima kalbos sritį (afazija), sugebėjimą atlikti tikslius judesius (apraksija), atpažinimą (agnozija).

1906 m. gimė Leonidas Brežnevas, labiausiai žinomas kaip ilgametis Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas, t.y. faktiškasis šios valstybės politinis lyderis. Jis gimė nedideliame miestelyje carinėje Rusijoje, kuris dabar yra Ukrainos teritorijoje. Baigė mokyklą, įgijo profesinius įgūdžius metalurgijos srityje, 1923 m. įstojo į komjaunimą, 1931 m. – į komunistų partiją. 1939 m. tapo Dniepropetrovsko partijos sekretoriumi, atsakingu už miesto gynybinę pramonę. 1942 m. persikėlęs į Kaukazą, buvo Transkaukazo fronto politinės administracijos vadovas. 1946 m. demobilizavosi (pasitraukė iš sovietinės armijos) turėdamas generolo majoro laipsnį. Vėl tapo Dniepropetrovsko komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, 1950 m. buvo paskirtas Moldavijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. 1955 m. tapo partijos vadovu Kazachijoje. Tačiau netrukus buvo iškviestas į Maskvą. Formaliai buvo atsakingas už gynybinę pramonę ir kosmoso progrąmą, sunkiąją pramonę. Pradžioje buvo lojalus Nikitai Chruščiovui ir pastarojo buvo įvestas į Politbiurą. Leonidas Brežnevas garsėjo kaip itin lojalus vykdytojas ir sparčiai lipo partinės karjeros laiptais. Pagaliau, 1964 m., kai buvo nuverstas N. Chruščiovas, Politbiuro nariai nutarė valstybės vadovu paskirti būtent L. Brežnevą, kaip kompromisinę figūrą. Tuo labiau, kad buvo paskelbta, jog formaliai grįžtama prie lenininio kolektyvinio vadovavimo partijai principo. Kitaip sakant, siekiama, kad nepasikartotų situacija, kai vienas vadovas sutelkia absoliučios galios svertus savo rankose. Tačiau L. Brežnevas puikiai žaidė politinius žaidimus ir sugebėjo pasiekti, kad iš Politbiuro būtų išstumti konkurentai ir suformavo ištikimų bendražygių grupę.

Brežnevo valdymo laikotarpis paprastai įvardijamas kaip sąstingis, nes buvo gniaužiamos reformos, bandoma tik išlaikyti sistemos esąmą situaciją. Tiesa, būtent šiuo laikotarpiu sovietų kariuomenė buvo įvesta malšinti neramumų Čekoslovakijoje, prasidėjo intervencija į Afganistaną.

Brežnevas mirė tik 1982 m, tačiau ne vienerius metus prieš mirtį turėjo rimtų sveikatos problemų ir būta kuriozinių situacijų, kai jis nesugebėjo deramai perskaityti jam pateikto trumpo teksto. Tačiau tiek jis, tiek jo artimiausia aplinka – gerokai pagyvenę komunistinės nomenklatūros atstovai – tvirtai laikėsi įsikibę  valdžios, nors buvo tapę politinių anekdotų herojais. L. Brežnevas buvo pajuokiamas tiek už tai, kad labai mėgo bučiuotis su užsienio politikais oficialių vizitų metu, taip pat jautė aistrą įvairiems apdovanojimams ir pats save apdovanojo praktiškai visais įmanomais medaliais ir ordinais. Paskaičiuota, kad L. Brežnevas turėjo 117 sovietinių bei užsienio valstybių apdovanojimų.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas

One Comment