Londone gyvenanti amerikiečių jaunimo rašytoja Meg Rosoff (g. 1956) pirmąją savo knygą išleido skaičiuodama penktąją dešimtį. Daugybę metų pradirbusi reklamos versle ir gyvendama tai JAV, tai Jungtinėje Karalystėje, galiausiai būsimoji rašytoja apsisprendė likti Londone, o netrukus – ir imtis to, ko geidžia širdis.

Jau pati pirmoji rašytojos knyga (ir kol kas vienintelė, išversta į lietuvių kalbą), distopinė apysaka „Taip dabar ir gyvenu“ (iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, Nieko rimto, 2017) pelnė autorei sėkmę – gavo „Guardian“ vaikų literatūros prizą bei kitų apdovanojimų abiejose Atlanto pusėse. Antroji autorės knyga, „Justi n Case“, pelnė Karnegio medalį. O 2016 m. už viso gyvenimo kūrybą Meg Rosoff buvo įteikta Astridos Lindgren atminimo premija.

M. Rosoff iki šiol yra parašiusi aštuonias apysakas paaugliams, taip pat paveikslėlių knygų bei knygų jaunesniojo amžiaus skaitytojams, be to, jos bibliografijoje puikuojasi ir „Gidas po Londoną“.

Kviečiame skaityti interviu su Meg Rosoff.

Kas paskatino Jus tapti rašytoja?

Rašytoja tapau būdama 45-erių, nes taip baisiai nekenčiau darbo reklamos srityje. Dėl šio darbo nekentimo ir drąsos neturėjimo iš jo išeiti buvau kupina nepasitenkinimo savimi, tad galiausiai pagalvojau, kad galėčiau bent jau pabandyti parašyti knygą. Tuomet nuo vėžio mirė mano sesuo ir ėmiau vaizduotis, kad mano pačios laidotuvės būtų visiškai apgailėtinos, nes visi kalbėtų apie tai, kokį beprasmį gyvenimą gyvenau net nepabandydama daryti to, ką norėjau.

Taip pat rašymui paskatino siaubingos kitų žmonių parašytos knygos – ėmiau galvoti, kad tikriausiai neparašyčiau puikios knygos, tačiau tikrai galiu parašyti geriau nei visa tai.

Papasakokite plačiau apie savo darbą reklamos srityje.

Reklamos verslas – ne ištižėliams. Buvau atvykusi iš Niujorko, gyvenau Londone ir dirbau „berniukišką“ darbą. Ten vešėjo neįtikėtinas seksizmas. Taip besielgiantieji Niujorke jau seniai būtų sėdėję kalėjime – štai taip buvo blogai. Tačiau aš atsikirsdavau, tad mane atleisdavo kas 18 mėnesių, daugiausiai dėl nepaklusnumo. Tačiau tiek daug išmokau iš šios patirties. Pavyzdžiui, kad dedlainai yra gerai ir kad neįkainojama vertybė, jei, pradėjęs rašyti knygą, gali numatyti kad ir grubų takelį jos pabaigos link. Suvokiu, kad dabar man tai pavyksta sąmoningai. Kaip ir rašyti kiek įmanoma mažiau žodžių. Reklamos versle pardavinėji žmonėms dalykus, kurių jiems nereikia. Turi juos linksminti, griebti juos, bet negali tikėtis, kad auditorija tavęs laukia.

Diena, kai mečiau buvusį darbą, buvo geriausia diena mano gyvenime. Prireikė keturių mėnesių, ir turėjau „Taip dabar ir gyvenu“. Atradau tame ir šlovės, ir sėkmės, ir galvojau: „Leidybos žmonės tokie draugiški!“ Tačiau jie tokie nėra, ne visada! Nepaisant didelės mano pirmosios knygos sėkmės, antroji, „Justi in Case“, buvo atmesta redaktorių tiek Jungtinėje karalystėje, tiek Jungtinėse Valstijose. Mano agentė pasakė man jų neklausyti ir tiesiog dirbti toliau ties knyga. Tą aš ir dariau. O kai ji pasirodė, pelnė Karnegio medalį.

Tai buvo ne vieninteliai iššūkiai?..

Tais pačiais metais, kai pasirodė mano pirmoji knyga, man buvo diagnozuotas krūties vėžys. Dukrai tuomet buvo septyneri ir ją tai traumavo – juk jos teta, mano sesuo jau buvo mirusi nuo vėžio. Dukrą ėmė kankinti naktiniai košmarai, tad nuvedžiau ją pas psichologą, o tas pasakė: „Jokių problemų. Užrašykite ją į privačią mokyklą ir įsigykite šunį.“ Mes taip ir padarėme.

Jūsų nuomone, ko reikia knygos sėkmei?

Net ir paveikslėlių knygose ieškau amžinųjų tiesų. Nebūtina prirašyti tūkstančio puslapių, kad galutinis kūrinys būtų kupinas atliepiamų dalykų ir išminties. O jei knyga mane dar ir prajuokina – juo geriau.

Ar rašydama knygas galvojate apie konkrečią auditoriją?

Rašau sau ir tikiuosi, kad tai patiks ir keliems kitiems žmonėms.

Ką galvojate apie knygos kaip tokios ateitį? Ar elektroninės knygos pakeis popierines?

Niekad nebuvau elektroninių knygų mėgėja, iš esmės todėl, kad niekad neprisiminčiau, ką skaitau, jei negalėčiau pažvelgti į knygos viršelį, kaskart paimdama ją į rankas. Elektroninėse skaityklėse galima skaityti greitmaistčio tipo romanus, o svarbios knygos turi turėti savo kūną.

Ar kolekcionuojate knygas? Ar yra kokių ypatingų knygų, kurias norėtumėte turėti?

Kaip ir visi rašytojai, turiu pernelyg daug knygų. Tačiau man nesukelia jokių sunkumų knygos atsikratyti, jeigu ji man nepatinka arba jos niekada neskaitysiu. Mėgstu nunešti tokias knygas į „Oxfam“ parduotuvėlę. O būdama ten, dažniausiai nusiperku tris ar keturias kitas knygas.

Kartais perku senas knygas dėl medžio raižinių iliustracijų ar dėl gražių viršelių. Be to, bet kurią man patikusią knygą visuomet nusiperku, jei tik aptinku sekondhandinėse krautuvėlėse – kad galėčiau padovanoti draugams. O neseniai skaičiau tokią gerą knygą, kad nupirkau septynis jos vienetus ir išdovanojau.

Jei norėtumėte pasiūlyti man kokią ypatingą knygą, neatsisakyčiau Šekspyro pjesių pirmojo leidimo.

Kaip apibūdintumėte save trimis žodžiais?

Skaito, rašo, kalba.

Ar turite mėgstamiausią knygą? Ir kokia būtų mėgstamiausia ne jūsų žanro knyga?

Pati mėgstamiausia knyga mano žanre yra Madeleine L’Engle „Laiko vingis“. Pagrindinės veikėjos vardas Megė (valio), o knygoje daug išminties, ji nuostabi.

O kitų žanrų knygos… Nabokovo „Lolita“. Arba Hilary Mantel „Vilkų siena“. Arba Wolfo Ehrbrucho „Antis, Mirtis ir tulpė“. Ar bet kas iš Shauno Tano bibliografijos.

Arba Dostojevskis. Arba Samuelis Beckettas. Arba MFK Fisher. Margo lanagan. „Puikybė ir prietarai“? Ar į šį klausimą yra teisingas atsakymas? Man nelabai sekasi jį susiaurinti.

Su kuriuo autoriumi norėtumėte bendradarbiauti kuriant knygą?

Su A. A. Milne‘u.

Daugelis jūsų knygų, nepaisant skaitytojų, kuriems jos skirtos, amžiaus, vaizduojamos vietovės ar pasakojimo tono, atrodo, kalba apie žmonijos būseną – kaip žmonės elgiasi nelaimės akivaizdoje, akistatoje su meile, mirtingumu. Ar galėtumėte save, kaip rašytoją, priskirti prie konkretaus žanro autorių, pavyzdžiui, teigti esanti magiškojo realizmo jaunimo rašytoja?

Rašau tokias knygas, kokias noriu rašyti, ir su tam tikra pramoga, stebėjimusi bei kartais netikėjimu stebiu, kaip kiti žmones priskiria knygas tam tikroms kategorijoms. Man nelabai patinka apibrėžimas „jaunimas“ ar „beveik suaugę“ (angl. „young adults“), nes kas gi apie save galvoja kaip apie beveik suaugusįjį? Mane domina paauglystė, todėl apie tai ir rašau.

Daugelio jaunimui skirtų knygų varomasis aspektas yra siužetas, tačiau „Taip dabar ir gyvenu“  labiausiai vedamas pasakotojos balso. Ar pradėjote šią knygą rašyti nuo siužeto, ar nuo Deizės personažo?

Niekada nepradedu nuo siužeto. Net jei turiu miglotą numanymą, apie ką bus knyga, man tai jau gana radikalu. Dažniausiai pradedu arba viena vienintele eilute, arba, kaip Deizės atveju – iš tiesų galvoje išgirdau jos balso skambesį. Iš pradžių pradėjau šią knygą rašyti trečiuoju asmeniu, bet tai truko maždaug vieną dieną. O vos tik ėmiau rašyti Deizės balsu, pagalvojau – o taip, būtent.

Tuo metu dirbau drauge su iliustratore Sophie Blackall, nusiunčiau jai elektroninį laišką, kuriame rašiau: „Brangioji Sophie, šiuo metu rašau didingą britų apysaką. Ji išties nuobodi, tikriausiai įpainiosiu į ją Trečiąjį Pasaulinį karą.“ Taigi, kadangi su siužetu man ne itin sekasi, tiesiog paėmiau seniausią pasaulyje knygų vaikams siužetą: vaikas apsigyvena kitoje šeimoje. O kai rašiau, vyko Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų pasirengimas įsiveržimui į Iraką, tad metas buvo išties bauginantis. Tai nuolat sukosi mano galvoje, o kas sukasi tavo galvoje, galiausiai apsigyvena tavo rašomoje knygoje.

Ar iš pat pradžių ketinote rašyti knygą paaugliams?

Na, taip nutiko lyg ir netyčia. Parašiau tokį romaną pasibandymui, knygą apie arklius [savo asmeninėje interneto svetainėje M. Rossof prisipažįsta, kad ją pačią paauglystėje labai žavėjo britų rašytoja K. M. Peyton ir jos knygos jaunimui, kuriose dažnai šalia pagrindinių veikėjų visuomet būdavo ir arkliai, tad pirmasis jos kūrinys, niekad taip ir neišleistas, tebuvęs nevykęs bandymas kopijuoti mylimą autorę – vert. past.]. Tačiau ji tapo itin niūri. Mano agentė pasakė: „Nemanau, kad galiu parduoti knygą apie arklius, kurioje tiek daug sekso.“ Tad paklausiau jos: „Jei tai turėtų būti knyga paaugliams, kokios taisyklės?“ Ji atsakė, kad iš tiesų jokių taisyklių nėra – „tiesiog parašyk nuožmiausią knygą, kokią tik gali, ir aš ją parduosiu.“ Net tokiai inteligentiškai feministei, užaugusiai septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, kokia esu, tai buvo tikriausiai pirmas kartas, kai kažkas man pasakė – tiesiog būk tokia nuožmi, kokia tik gali. Ir aš tiesiog atvėriau šliuzą. Ir vis dar taip darau rašydama. Sakau žmonėms: „Nerašai bestselerio, tiesiog stengiesi parašyti knygą, kuri atliepia, kuri iš tiesų sudaužo stiklą.“

Taigi tikrai nerašiau jokiai auditorijai, niekada taip nerašiau. Visuomet galvoju, kad rašau apie paauglius, o ne jiems patiems, ir manau, kad todėl, bent Jungtinėje Karalystėje, pusė mano skaitytojų yra paaugliai, o pusė – suaugusieji.

Pagal barnesandnoble.com, letterpressproject.co.uk, independent.co.uk, jeanbooknerd.com, thebooksmugglers.com parengė Diana Gancevskaitė

Comments are closed.