1606 m. pirmą kartą pastatyta Williamo Shakespeare’o tragedija „Karalius Lyras“. Neretai ji vadinama geriausia šio genialaus dramaturgo tragedija. Ji buvo parašyta apie 1605-1606 m. Temą ir medžiagos jai poetas galėjo rasti kronikoje arba senovinės pjesėje „Istorijoje apie karalių Lyrą ir jo dukteris“. Įdomu tai, kad XVIII amžiuje buvo bandyta perdaryti kūrinį ir scenoje jis baigdavosi laimingai. Taip bandyta reaguoti į publikos skundą, kad kūrinys pernelyg depresyvus. Tačiau nuo XIX amžiaus buvo atstatytas originalus siužetas.

1831 m. La Scaloje Milane vyko Vincenzo Bellinnio dviejų dalių operos „Norma“ premjera. Ši opera vadinama ryškiausiu bel canto (virtuoziško dainavimo) žanro pavyzdžiu ir paprastai soprano partija patikima atlikti ryškiai „žvaigždei“.

1825 m. Rusijoje buvo karūnuotas caras Nikolajus I. Tuo metu, kai jis davė priesaiką Senato aikštėje Peterburge, grupė dvarininkų ir pramonininkų bandė įvykdyti valstybės perversmą, kuris dar vadinamas dekabristų sukilimu.  Sukilėliai bandė pasinaudoti ir tam tikra sumaištimi, kuri kilo dėl to, jog nebuvo aišku, ar Konstantinas, ar Nikolajus turi užimti sostą. Konstantinas buvo vyresnis, tačiau jis atsisakė sosto – nebuvo aišku, ar tikrai tai laisvas sprendimas. Sukilėliai norėjo atšaukti baudžiavą ir priimti Konstituciją. Sukilimui vadovavo kunigaikštis Sergejus Trubeckojus. Tiek caras, tiek jo šeima turėjo būti išžudyti. Planuota įsteigti Susirinkimą, kuris turėtų apsispręsti, kokia santvarka bus Rusijoje – konstitucinė monarchija ar respublika. Tačiau sukilėliams planas nepavyko ir jau iki vakaro sukilimas buvo užgniaužtas. Šimtai žmonių žuvo. Šimtas dvidešimt žmonių buvo ištremti į Sibirą. Daugumą jų lydėjo šeimos. Nepamirškime, kad tai buvo visuomenės elitas – dvasininkai, aukščiausią išsilavinimą turintys žmonės. Veikiausiai teko girdėti posakį „dekabristo žmona“ – taip nusakoma žmona, kuri su vyru keliauja į tremtį ar keliasi į naują miestą, kuriame vyras gavo darbovietę.

1893 m. gimė Mao Dzedungas, Kinijos politinis veikėjas, Kinijos revoliucijos lyderis, pagrindinis kiniškojo komunizmo teoretikas. Dar jaunystėje įstojo į komunistų partija ir buvo užsidegęs sukurti kinišką komunizmo versiją, kur pagrindinis revoliucinis vaidmuo tektų valstiečiams. Po „ilgojo žygio“, suvienijusio Kinijos komunistus, kurio vienu iš vadovų buvo pats Mao, jis sustiprino savo padėtį komunistų partijoje ir iškilo iki aukščiausių partinių postų.

1949 m. Mao Dzedungas paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą, kurios faktiniu lyderiu išliko iki savo mirties. Nuo 1943 m. iki mirties užėmė Kinijos kompartijos pirmininko postą, o 1954–59 m. taip pat buvo KLR pirmininku. Jo vadovavimo laikotarpiu bandyta industrializuoti Kiniją, taip pat ją ateizuoti. Buvo sukurtas Mao asmens kultas ir visiems buvo privalu ne tik turėti, bet ir atmintinai išmokti jo posakių knygelę, kuri buvo išleista milijonais egzempliorių. Kinijoje veikė chunveibinų (politrukų) būriai, kurie terorizuodavo žmones, kurie esą reiškia per menką pagarbą Kinijos lyderiui. Jų siautėjimas pareikalavo labai daug aukų. Mao Dzedungas mirė 1976 metais.

1948 m. Vengrijoje buvo suimtas kardinolas Jozsef Mindszenty. Tikrasis vardas – Joseph Pehm. Jis gimė 1892 m. Mindszento mieste, kuris yra dabartinėje Vengrijos teritorijoje, o tuo metu tai buvo Vengrijos – Austrijos imperijos teritorija. Jau tapęs kardinolu Jozsefas pasikeitė pavardę, norėdamas pagerbti savo gimtąjį miestą, be to, jo tikroji pavardė turėjo pernelyg vokišką skambesį.

Kunigu įšventintas 1915 m., 1944 m. gavo vyskupo šventimus, o dar po dviejų metų popiežius PIjus XII paskyrė jį kardinolu. Jozsef Mindszenty buvo neabejotinas dvasinis autoritetas ir lyderis Vengrijoje. Jis garsėjo principingumu ir tuo, kad drąsiai gina katalikų teises nuo valstybės kišimosi. Dar būdamas arkivyskupu jis praleido keletą mėnesių kalėjime, nes ragino vengrus priešintis nacizmui. Neįtiko jis ir komunistų valdžiai, kuri paskelbė, jog kardinolas Mindszenty yra svarbi kontrrevoliucinio judėjimo figūra. Atėjus komunistinei valdžiai Vengrijoje buvo nacionalizuotos visos katalikiškos mokyklos, o jų buvo beveik penki tūkstančiai. Kardinolas važinėjo po kaimus ir drąsino žmones neatiduoti mokyklų, toliau tęsti ugdymo procesą. Jis paskelbė pastoracinį laišką, kuriame priminė vengrams, jog jie privalo klausyti labiau Dievo nei žmonių, tačiau jį buvo uždrausta skaityti bažnyčiose. Nepaisant to, viena laiško kopija pasiekė Amerikos balso redakcijos vengrų skyrių ir laiškas buvo perskaitytas per radiją. Jau kitą dieną policijos automobiliai apsupo kardinolo rezidenciją. Mindszenty buvo įkalintas ir kankinamas. Valdžios pareigūnas ilgą laiką nepavyko palaužti dvasininko, bet galiausiai jis neatlaikė ir buvo surengtas parodomasis spektaklis, pavadintas teismu. Kardinolas buvo apkaltintas daugiau nei keturiasdešimt nusikaltimų. Teisiamasis dusliu balsu sutiko su kaltinimais ir net pareiškė, kad dabar mato situaciją kitaip, nei tada, kai darė nusikaltimus. Visiems buvo akivaizdu, kad tai kankinimų palaužto žmogaus balsas. Prokuroras reikalavo mirties bausmės pakariant, tačiau teismas buvo „gailestingas“ ir apsiribojo įkalinimu iki gyvos galvos. Tikroji priežastis – nenorėta paversti kardinolą kankiniu.

Tiek teismas, tiek nuosprendis sukėlė plačią reakciją. Popiežius Pijus XII paskelbė, kad kardinolo Mindszenty suėmimas ir teismas yra gili žaizda teisingumui ir žmogaus teisėms. JAV prezidentas Harry Trumanas situaciją pavadino apgailėtina, Vengrijos veiksmus paskelbė taip pat ir Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis.

Kardinolas Mindszenty buvo perkeliamas iš vieno kalėjimo į kitą, kol, 1956 metais kilus neramumams Vengrijoje, buvo trumpam paleistas. Kai komunistai vėl susigrąžino valdžią, kardinolas buvo nuvykęs į JAV ambasadą Budapešte. JAV atsisakė perduoti kardinolo Vengrijos valdžiai, pastaroji atsisakė leiti jam išvykti iš šalies. Todėl kardinolui teko gyventi ambasadoje penkiolika metų. Senstantis kardinolas tapo patetiška ir tragiška figūra, gyvu priekaištu komunistinei Vengrijos valdžiai. Pagaliau, popiežius susitarė, kad kardinolui būtų leista pervažiuoti į Vatikaną, kur jis buvo keletą mėnesių, o paskui persikėlė gyventi į Vieną. Čia kardinolas ir mirė 1975 m.

Iš „8diena.lt“ archyvo

Parengė Andrius Navickas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *