Pasaulį apkeliavęs geografas Rytas Šalna: „Labiausiai mane žavi Lietuva“

Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 6

Visi, kas bent šiek tiek domisi geografija Lietuvoje ar neseniai baigė mokyklą, žino, kad „šalna“ – tai ne tik meteorologinis reiškinys, bet ir geografijos vadovėlių autoriaus ir vieno iš žymiausių Lietuvos geografijos pedagogų pavardė. Kas domisi giliau, žino, kad tas pats žmogus Lietuvai kasmet „iškepa“ bent po porą medalių tarptautinėse geografijos olimpiadose, aišku, su kolegų pagalba ir pačių moksleivių sąžiningu darbu.

Geografą, mokytoją ir keliautoją Rytą Šalną klausiame apie darbą su moksleiviais, Z kartos atstovus ir jų susidomėjimą geografija bei gražiausius pasaulio kampelius.

Rytą Šalną kalbino Ignas Kriaučiūnas.

Raktinis žodis čia – geografija. Tad kodėl būtent ji ir kodėl būtent pedagogo profesija?

Kiekvienas žmogus ieško gyvenime savo pašaukimo: vieni suranda, kitiems taip ir nepavyksta savęs realizuoti. Jau seniai pastebėjau, kad man patinka bendrauti su žmonėmis, ypač su mokiniais. Jaučiu, kad galiu perduoti žinias, sukauptą patirtį, mokyti ir tame jausti malonumą. Taigi pašaukimas gimė labai seniai. Na, o geografija todėl, kad būdamas mokiniu labai daug skaičiau apie Amerikos indėnus, po kelis kartus su pieštuku rankose pasibraukdamas esminius dalykus graužiau Žiulį Verną ir kitus tais laikais prieinamus romanus. Taip žadinau savo vaizduotę, kaupiau būtus ir nebūtus dalykus į galvą. Taip po truputį man vėrėsi geografijos pažinimo pasaulis, kilo daug klausimų, į kuriuos atsakymų ieškoti patraukiau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Ten tapau mokytoju ir geografu.

Man neapsiverstų liežuvis pavadinti geografiją neįdomiu mokslu. Atvirkščiai – tai dalykas, kurį galima įsimylėti visam gyvenimui. Ar šiuolaikiniai moksleiviai lengvai pasiduoda geografijos kerams? O gal anksčiau, kai nebuvo „Google“ ir Vikipedijos, geografijos žinios buvo reikalingesnės ir įdomesnės? Kokie „Z“ kartos gabumai ir trūkumai?

Tai labai plati tema, kuria galima disertacijas rašyti. Geografinė aplinka supa mus visus, tačiau ne visi suprantame vykstančių procesų priežastis. Todėl visada sakau, kad nėra jokio kito mokslo, kuris suptų ir vestų mus per visą gyvenimą kaip geografija. Nenoriu sureikšminti šio mokslo, nes viskas svarbu, ko mokomasi mokykloje. Jeigu kažkas mano, kad svarbiau išmokyti anglų, lietuvių kalbos ar matematikos, tačiau bendraujant su tais įgudusiais jauti, kad nesupranta elementarių geografijos dalykų, man toks žmogus niekada nėra išsimokslinęs. Geografijos, taip pat istorijos žinios yra tai, kas beveik visada bendraujant ilgesnį laiką kaipmat krinta į akis. Su tokiais pokalbį tęsi ir bendrauji, arba jis nutrūksta labai greitai.

Tačiau, manau, pats geografijos turinys neturi tiek dividendų, jog jį iš karto būtų galima įsimylėti. Geografijoje labai daug procesų, reiškinių, priežastingumo, kam suprasti reikia skirti laiko, pastangų. Aš palieku šone mintiną žemėlapio žinojimą, kas dažniausiai laikoma geromis geografijos žiniomis. Būtent šių žinių ir galima nesunkiai rasti beribėje informacinėje erdvėje, tačiau suprasti giliai geografinius procesus Vikipedija su galybe klaidų ir Google nepadės. Tam reikalingas pedagogas, kuris sudėtingus dalykus gali paversti įdomiais, patraukliais. Taip ir mokykloje: vieniems geografija patinka, kitiems – visaip. Kodėl? Tai didesne dalimi priklauso nuo mokytojo. Tačiau reikia pripažinti, kad geografija sudominti mokinius lengviau, jie greičiau įsitraukia į šios srities atradimų pasaulį.

Na, o Z karta – kokia ji „susiskaitmeninusi“ bebūtų, vis tiek tai gyvi žmonės, kuriems reikia ir gyvo žodžio, ir paaiškinimo, ir patirties. Žinios pačios ateina tik iš dalies, o rimtų žinių pasisemti galima tik mokant ir mokantis. Z karta, manome, greitai randa informaciją, tačiau mano patirtis rodo, kad labai dažnai stinga įgūdžių atsirinkti pelus nuo grūdų. Pažiūrėkite, kiek šlamšto, informacinio triukšmo aplinkui. Jei viską imame be atvangos – tampame skaitmeninio šiukšlyno gyventojais, ir tik tie, kurie moka rūšiuoti informaciją, atsirinkti ją, yra kitokie. Tam ir reikalingi šiuolaikiniai pedagogai. Manydami, kad „mokiniai viską gali patys susirasti internetinėje aplinkoje, turime nedelsiant uždaryti mokyklas, kam jos…? Tai tikras pinigų švaistymas“. Juokingas ar net kvailas toks požiūris, taigi nekvestionuokime mokyklos, gerbkime mokytojus, kurie be savo mokomojo darbo dar ugdo ir asmenybes.

Z karta man labai patinka. Su jais, jei yra motyvacijos, galima pasiekti labai daug. Kartu akivaizdu, kad daugeliui šios kartos mokinių labai stinga gebėjimo susikoncentruoti ir atlikti darbą iki pabaigos. Tai nėra laiko, tai atsirado naujesnė, įdomesnė veikla. Tai atsibodo, tai per daug darbo reikalaujama rezultatui pasiekti.

Galiu skaitytojams pasigirti, kad ir pats buvau tarptautinių geografijos olimpiadų dalyvis, net du kartus. Pirmą kartą gavau medinį medalį, kitą – sidabrinį. O kokius medalius gavo paskutinės olimpiados dalyviai? Tobulėjam ar su kiekviena karta vis kita roda?

Lietuvos moksleiviai tarptautinėse pasaulio lygio geografijos olimpiadose dalyvauja nuo 2004 metų. Per tą laiką sukauptas didžiulis medalių kraitis, mūsų mokiniai pasikeisdami apvažiavo pasaulį: Europa, Afrika, Šiaurės Amerika, Azija ir net tolimoji Australija.

Laimėti medalius tokio lygio olimpiadose – didžiulis iššūkis mokiniams, mokytojams, komandų vadovams. Žinant, kaip tokiems renginiams ruošiasi azijiečių komandos, kiek pinigų tam skiria kai kurios šalys, galiu drąsiai teigti, kad Lietuvos rezultatai – stebuklas. Mums pavydi ir iš mūsų mokosi daugybė šalių. Niekam nereikia aiškinti – visi žino, kad Lietuvos komanda yra kietas riešutėlis.

Kiekvienas mūsų mokinių iškovotas medalis, nesvarbu, kokios spalvos, man asmeniškai yra kaip maža pergalė. Tačiau apetitas kyla bevalgant. Kažkada apskritai laukėme medalių, atėjo laikas, kai pradėjome svajoti, kad visa komanda jais pasidabintų, o dabar jau siekiame, kad ir tų medalių spalva būtų kuo ryškesnė ir kad Lietuvos reitingas pasaulyje būtų kuo aukštesnis. Kelerius metus iš eilės esame ketvirti penkti pasaulyje. Tiesa, mažai apie tai kalbama, žiniasklaidai tokios temos apie gabiausių Lietuvos mokinių pasiekimus nelabai įdomios. Skandalai labiau augina jų reitingus.

Šiais metais tarptautinė geografijos olimpiada vyko Kanados mieste Kvebeke. Nesinori girtis, bet mūsų mokiniai laimėjo vieną aukso ir tris sidabro medalius, o komandinėje rikiuotėje esame greta tokių šalių kaip Kinija, Kroatija, JAV, Rumunija, Rusija.

Gero pasiruošimo geografijos egzaminui ir/ar geografijos olimpiadai receptas. Ar toks yra?

Išmanyti, ką darai, ko nori, turėti darbo sistemą, mokytis iš savų ir svetimų klaidų, kelti sau tikslus ir labai daug dirbti. Jei tai įmanoma – visada bus rezultatai. Visada.

Geografija mokykloje smagu. Respublikinės ir tarptautinės geografijos olimpiados dar smagiau. O kas toliau? Ar reikalingi geomokslų specialistai Lietuvoje? Kokias konkrečias šalies problemas galėtų padėti išspręsti gerai paruošti geografai?

Man labai sunku žiūrėti televizijos laidas, kuriose įvardijami mūsų visuomenės sopuliai, šalies problemos. Anksčiau pykdavau, dabar mažiau, bet jaučiu nusivylimą tais, kurie priiminėja sprendimus. Kažkada, prieš daug metų, kai Vilniaus centre buvo pastatyta pirmoji „Maxima“ parduotuvė, visi džiūgavo, kad – kaip gerai, kaip patogu, gražu ir pan. O aš tada maniau, kad tai katastrofa visam smulkiam ir vidutiniam verslui aplink tą parduotuvę. Tas sprendimas padarytas be jokio geografinio mąstymo, neturint jokio supratimo, kaip planuojami miestai. Pasekmė – Lietuvos miestų centruose stovi didžiuliai konkuruojantys prekybos centrai, žudantys smulkiuosius. Čia vienas pavyzdys, tokių šimtai. O kodėl taip atsitiko? Šiuose procesuose nedalyvauja geografai.

Visi kasdien geriame vandenį, o kas tuo rūpinasi… Geomokslų specialistai. Visi savo telefonuose vos ne kas kelias valandas pažiūrime oro prognozę… Tuo rūpinasi geomokslų specialistai. O kas gręžia žemę ir ieško gamtos turtų, o kas dirba saugomose teritorijose ir saugo mūsų gamtinę aplinką… Geomokslų specialistai. O kur dar kelionių gidai, transporto logistikos specialistai, kartografai ir daug kitų sričių. Visi jie susiję su geografija. Išvadas darykite patys – reikalinga visa tai valstybei, ar ne. Kaip tik norėčiau paskatinti jaunąją kartą rinktis geomokslus. Ir darbą turėsite, ir malonumą jausite, o galbūt ir pašaukimą atrasite.

Laisvalaikiu, kaip tikras geografas, naršote pasaulį ieškodamas vis įdomesnių vietų. Kuris iki šiol aplankytas pasaulio kampelis sužavėjo labiausiai ir ar vis dar liko vietų, kurias norisi aplankyti?

Tai labiausiai pasikartojantis klausimas, kuris man užduodamas bet kuriame interviu. O mano atsakymas labai paprastas – labiausiai mane žavi Lietuva. Ji unikali, kiek ir kur bekeliaučiau, visada norisi grįžti į Tėvynę.

Pasaulio esu matęs daug, išskirti vieną vietą man, kaip geografui, būtų neįmanoma. Tačiau… Šalis – Naujoji Zelandija, krioklys – Igvasu, kalnai – Andai, dykuma – Namibo, miškas – Amazonės džiunglės, vulkanai – Islandijos, uola – Uluru, kanjonas – Kolorado.

Paskutinis klausimas. Užbaikite sakinį: „Vaike, mokykis geografijos, nes…“

… ateis laikas, kai suprasi, kad tai svarbiausia, ko išmokai mokykloje.