„Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas“, – kitados rašė Sigitas Geda. Aš irgi buvau. Būnu. Vis išeinu ir išeinu. Man tokie išėjimai į Lietuvą – savaitgalių (dažniausiai – sekmadienių) kelionės, lankant tankiai po gimtąją mūsų žemę pabirusias bažnytėles.

Be abejo, turi šios kelionės ir religinę prasmę, mat esu sau pažadėjęs apsilankyti ir pasimelsti be išimties visose Lietuvos katalikų bažnyčiose (net ir apleistose, nenaudojamose pagal paskirtį, muziejais virtusiose…), tačiau ne mažiau svarbus čia yra ir Lietuvos pažinimo, pabuvimo su ja veidas į veidą, pasirokavimo, patylėjimo drauge aspektas. Juk didesnioji dalis Lietuvos bažnyčių – kaimeliuose, kapinių laukymėlėse, miškuose ir miškeliuose, į kuriuos ne tik niekada ligtol nebuvau užklydęs, bet netgi neįtariau egzistuojant: Apytalaukis, Miroslavas, Vytautava, Rozalimas, Maskauka, Norviliškės, Balingradas, Šlienava, Karkažiškė, Viršužilis…

Kaip kitaip galėjau visa tai pamatyti? Kada ir kokiu reikalu dar būčiau čia atvažiavęs? Ko gero, būtų ir likę be manęs čia žydėti sodai, malkų dūmų ir šlapios žolės kvapų prisodrintame ore mano neišgirsti čia klegėtų paukščiai, saulė laibais pirštais iš balų rankiotų spalvotus akmenėlius ir stiklo šukes, mokyklų kiemuose ant linksmai nutviekstų plytelių mergaitės žaistų „klases“, kažkur pro atvirą pirkios langą kvepėtų kepamais svogūnais, kažkur: „davė laumužės gyvenimą…“, – plyšautų radijas, tvartuose purtytų galvas ir prunkštų arkliai, pakelėm liuoksėtų kiškiai ir lapės, dangumi – debesys į visas puses, pro šalį manajai tikrovei lėktų metų laikai, spalvindami visa aplinkui vis kitomis spalvomis, suteikdami visam kam vis kitas tonacijas, o aš taip ir būčiau likęs stovėti už ribos, viso to nepamatęs, nesupratęs, nepamilęs…

Kaip keista šitaip traukti Lietuvą iš nežinojimo miglos, kaip malonu it kokią taupyklę pildyti šį žodį turiniu, justi kaip tolydžio jis tampa vis mažiau ir mažiau abstraktus… O kokia didelė yra Lietuva, kai matuoji ją ne kapitalais, ne karine galia, o bažnytkaimiais! Kokia ji graži!

Štai, pavyzdžiui, geri kavą karštą vasaros dieną po skėčiu lauko kavinėje Kėdainių senamiestyje tarp ištapytų XVII–XVIII amžiaus pastatų sienų, į grindinį kaukšint pro šalį einančių impozantiškų, skrybėlėtų damų kulniukams, ir akimirką, visiems namų ir vitrinų langams suliepsnojus besileidžiančios saulės atspindžiais, patiri kažką panašaus į pilnatvę. Tuomet šypsodamas nebyliai klausi savęs, argi ne tokių akimirkų alkio genami žmonės miniomis plūsta į Paryžių?

Arba antai – važiuoji pro nykstančius Lazdijų rajono kaimus vėlyvą ankstyvo lapkričio rytą… Jau nebegyvenama sodyba pakelėje, kryžmai lentomis užkalti langai ir… pasakiškas, apie šeimininkų išsikraustymą nė nenutuokiantis, obelų sodas aplink, dar nenubirusiais geltonai žaliais lapais. It kalėdinės eglutės žaisliukai ryškiai raudonai tvieskia obuoliai, kone kekėmis varvantys nuo šakų, o ant tų lapų ir tų obuolių – sniegas. Graudus šitas grožis, bet taip užburiantis – nors Van Gogą iš kapų parsivesk.

O istorijų kiek prisirankioji, kiek nutikimų vietiniai žmonės papasakoja (ypač – mano žmonai Žanetai, kuri kaži kokiu mistiniu būdu traukia nepažįstamus žmones bendrauti ir kiekvienoje bažnyčioje sugeba susirasti draugų)…

Štai, pavyzdžiui, kokį legenda virsti vertą nutikimą papasakojo Onutė iš Krivonių kaimo, pati viena nuo gaisro išgelbėjusi Krivonių Šv. Antano Paduviečio bažnyčią:

„Vartaus naktį lovoje ir vis užmigt negaliu – širdis rėkte rėkia: „Kelkis ir eik pažiūrėti – bažnyčia dega“. Galiausiai neištvėrusi apsirengiau ir išėjau. Atsirakinu bažnyčios duris – dirst vidun – tikrai dega! Zakristijonas, matyt, blogai užgesino žvakes, viena jų degė, virto – ir dabar visas altorius jau skendi liepsnose! Bažnytėlė medinė – suprantu, kad kol bėgsiu per žmones pagalbos – ji pleškėte supleškės, todėl nieko nelaukiau. Pripuolusi prie altoriaus stvėriau viską, kas dega ir viską mečiau ant kiliminio tako, ištiesto per patį bažnyčios vidurį ligi pat durų, o po to, už tako krašto išvilkau viską iš bažnyčios laukan.“

Įspūdingiausia, kad restauruojant apdegusį altorių, gramdant aprūkusią purpurinės spalvos sienelę, ant kurios iki gaisro kabėjo medinis kryžius su Nukryžiuotuoju, iš po jos „išlindo“ lig tol nebuvęs aptiktas gražus Angelų Sargų paveikslas (kuris nuo šiolei ir puikuojasi pagrindiniame altoriuje). O nuo kito – rėmuose po stiklu kabojusio Švč. Mergelės Marijos paveikslo – gaisro metu atskilo gabalas stiklo, iškrito idealiai širdies formą atitinkanti dužena kaip tik iš tos vietos, kur paveiksle – Švč. Mergelės širdis.

O štai – ankstyvą rudenį ištvinęs Nevėžis – tiesiog iš vandens kyšo tvoros, iš srovės mums, pravažiuojantiems, mojuoja krūmų viršūnės… Nugeltę, nuraudę medžių lapai lėtai leidžiasi link savo atspindžių, kol susilieja su jais… It aukso žvynas sužvilga bangelės, nutviekstos jau nebešildančios saulės…

O štai – du raudoniu tiesiog spiegiantys šermukšniai prie Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios. Durys atviros, viduje nė vieno žmogaus, tik iš viršaus, iš balkonėlio kriokliais liejasi vargonų kaskados. Ir ne bet kas – J. S. Bachas…

O Veliuonoje, juokais pasibeldus į užrakintos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bažnyčios duris, iš vidaus jas atrakino ir didžiausiam mūsų apstulbimui be žodžių mus įsileido žilutėlis seneliukas – tarsi kokia atgijusi šv. Juozapo skulptūra… O Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje gūžinėjome aklinoje tamsoje, neįžiūrėdami net viens kito veidų… O vieną užpustytą vakarą, prieš pat pereitų metų Kalėdas, pačiame Lietuvos pasienyje (kažkur tarp Dieveniškių ir Norviliškių) buvome taip įklimpę pusnynuose vidury girios (kur net mobilusis ryšys neveikia), kad tik su traktoriumi mus ištraukė trys narsūs Lietuvos pasieniečiai (beje, Šalčininkų rajonui – labai simboliška: vienas lietuvis, vienas lenkas ir vienas rusas)…

Štai taip ir išeinu į Lietuvą, štai taip išsibarstau po ją, išsisėju, vis iš naujo ir iš naujo pats ja tampu. Prisikvėpuoju lietuviško vėjo, prisinardau po lietuvišką dangų virš miškų ir pievų drauge su į jokią kitą šios žemės neišmainančiais paukščiais, prisiuostau rūgštaus gimtų arimų kvapo drauge su sliekais, prisiplazdu su vėliavomis ir močiučių skarelėmis… Kad pažinočiau savąją Lietuvą iš veido, žinočiau, ką mylėti. Kad įstengčiau negirdomis nuleisti nuolat į ausį mums šnabždamus pagiežingus žodžius, siekiančius mus įtikinti, kad Lietuva – vien tik skurdas, politikų intrigos, melas ir mokesčiai.

Šias eilutes rašau Deltuvoje, medinėje Švč. Trejybės bažnytėlėje. Žvarbi ir vaiski sekmadienio popietė. Kvepia ką tik išplautomis grindimis, medžiu, žeme, išeiginiais drabužiais, kiaurus metus – rudeniu… Pačia Lietuvos esme. Nuo dažytų grindų lentų palengva nyksta šlapio skuduro paliktos drūžės. Altoriai užgesinti, žvakės nedega…

Pribloškianti tyla. Be mudviejų su žmona, čia daugiau nieko nėra. Tik linksmu spinduliu, krintančiu žemyn pro margaspalvį vitražą, į pačią altoriaus viršūnę, Dangun imamos Švč. Mergelės Marijos link, atkakliai bando užkopti voriukas. Štai – smukteli žemyn, kiek pasiūbuoja ore, it koks švytintis svambalas, ūmai praradęs po nenustygstančiom kojom visas atramas… Vis dėlto išsilaiko – dar kartą įsibėgėja spindulio tiltu… Netikėtai sustoja, tarsi pritrūkęs drąsos, patrypčioja vietoje, vėl smukteli, vėl tipena į viršų… O dangus vis arčiau, arčiau…

Čia – Lietuva. Čia vis dar nieko nėra neįmanomo.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *