1547  m. Mažojoje Lietuvoje išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Leidimo išlaidas apmokėjo kunigaikščio iždas. Katekizmo tiražas buvo 200–300 egzempliorių. Nemaža tiražo dalis liko nerealizuota: pirmoji lietuviška knyga patekdavo į aukcionus XVII a. pabaigoje ir XVIII a. Taip atsitiko dėl objektyvių priežasčių. Viena, nebuvo daug parapijų, vadinasi, didelės paklausos, antra, netrukus išėjo bažnyčios poreikius geriau atitinkantis Baltramiejaus Vilento į lietuvių kalbą išverstas Martyno LIuterio mažasis katekizmas – „Enchiridionas“.

Pirmoji lietuviška knyga vadinasi (pagal dabartinę rašybą ir tartį; ir toliau senieji lietuviški raštai cituojami dabartine literatūrine kalba) „Katekizmuso prasti[paprasti] žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos. Karaliaučiuj VIII dieną mėnesies sausio metų užgimimo Dievo MDXLVII“. Turi 79 puslapius. Vyrauja gotikinis (švabacho) šriftas, bet lotyniška dedikacija ir lotyniška prakalba atspausdintos lotynišku šriftu (antikva).

Meniniu požiūriu pirmoji lietuviška knyga yra kukli. Spaustuvininkas Johanas Veinreichas buvo atvykęs iš Gdansko. Martyno  Mažvydo katekizmo antraštė papuošta Renesanso stiliaus vinjete, kuri įrėmina knygos pavadinimą.

Knyga parengta sumaniai, pasinaudojant kitų tautų autorių darbais, kad patenkintų ne tik Bažnyčios, bet ir pasauliečių kultūrinius poreikius. Martyno Mažvydo plunksnai pirmojoje lietuviškoje knygoje priklauso apie pusę teksto. Nors tiesioginių įrodymų nėra, bet knygos sumanytojais galėtume spėti buvus Mažvydo pirmtakus, pirmiausia, žinoma, Karaliaučiaus universiteto profesorius A. Kulvietį ir S. Rapolionį. Jie negalėjo apie tai negalvoti, matydami jau leidžiamas pirmąsias liuteroniškas knygas lenkų ir prūsų kalbomis.

1894 m. nedideliame Lenkijos miestelyje gimė Maximilian Kolbe, lenkų kankinys ir šventasis. Buvo pakrikštytas Raimundo vardu, o Maksimiliano vardą prisiėmė, kai, būdamas šešiolikos, įstojo į Pranciškonų konventualų ordiną. Teologines studijas baigė Romoje ir po jų įšventintas kunigu. Jam ypač buvo svarbu pamaldumas Švč. Mergelei Marijai, nes turėjo stebuklingą regėjimą, kuriame Ji bendravo su juo. Kunigas Kolbe labai daug dėmesio skyrė krikščioniškos spaudos leidybai, o nuo 1930 metų šešerius metus praleido apaštalaudamas Japonijoje. Vokietijos naciams okupavus Lenkiją, 1941 metais kunigas Kolbe buvo suimtas ir tų pačių metų gegužės mėnesį uždarytas į Auschwitzo koncentracijos stovyklą. Maksimilijanas Kolbe tapo kaliniu numeris 16670. Verčiamas dirbti sunkiausius darbus, kantriai kentė pažeminimus, pasityčiojimus ir visokius nepriteklius, kurių buvo kupinas kalinio gyvenimas nacių konclageryje. Kai 1941 metų liepos paskutiniąją dieną trys kaliniai pabėgo iš lagerio, buvo nustatyta, kad vienas pabėgusiųjų buvo ir iš 14 bloko, kuriam buvo priskirtas ir Kolbe. Konclagerio viršininko sprendimu už vieną pabėgusį dešimt to bloko kalinių buvo pasmerkti myriop bado bunkeryje. Kolbe nebuvo įtrauktas į tą sąrašą, bet pasisiūlė mirti už kitą kalinį – Franciszeką Gajowniczeką. Konclagerio viršininkas leido. F.Gajowniczekis sulaukė išvadavimo dienos, taip pat dar turėjo laimės dalyvauti kunigo Kolbe beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmėse. Jis visuomet buvo dėkingas savo gelbėtojui bei plačiai skelbė jo herojišką artimo meilės poelgį iki pat mirties 1995 m.

Maksimilianas Kolbe bene ilgiausiai iš visų kalinių, dvi savaites, ištvėręs bado bunkeryje, 1941 metų rugpjūčio 14 dieną buvo nužudytas suleidus nuodų injekciją. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume, o pelenai išbarstyti.

Popiežius Paulius VI, 1971 metais kunigą Kolbe paskelbė palaimintuoju, o 1982-aisiais, jau popiežius Jonas Paulius II, jį kanonizavo.

1902 m. gimė humanistinės psichologijos krypties įkūrėjas Carl Rogers. Jis buvo ypač svarbi figūra XX amžiaus psichologijai ir psichoterapijai, kovojo už tai, kad terapija būtų orientuota į klientą, kad jos centre būtų pagalbos ieškantis žmogus, o ne metodai, schemos ar paties psichiatro figūra. Jis taip pat pelnė Nobelio taikos premiją už pastangas, sprendžiant konfliktus Pietų Afrikoje ir Šiaurės Airijoje. Kai tik apsisprendė būti psichologu ir gavo klinikinės psichologijos magistrą, jis net dešimtmetį skyrė pagalbai nusikalsti linkusiems, asocialioje aplinkoje gyvenantiems vaikams. Nors vėliau jis padarė daug svarbių dalykų kitose psichologijos srityse, sugebėjo pasiūlyti vaisingą alternatyvą vis labiau schematiška tampančiai psichoanalizei, tačiau siekis spręsti konfliktus, paieška būdų, kaip sumažinti agresiją – buvo viena svarbiausių temų per visą jo, kaip psichologo, karjerą.

1912 m. Blumfonteine įkurtas Nacionalinis Afrikos kongresas, kaip atsvara baltųjų rasistų įkurtai partijai „Pietų Afrikos partija“. Iki 1925 m. vadinosi Čiabuvių nacionaliniu kongresu (Native National Congress). ANK nuveikė didžiulį darbą, organizuodama Pietinės Afrikos dalies juodaodžius gyventojus kovai už savo teises bei už jų kraštų nepriklausomybę

1946 m. gimė  Kęstutis Čilinskas, advokatas, politikas, visuomenininkas, žmogaus teisių gynėjas. Jis baigė studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir pasirinko advokato kelią. Gediminui Vagnoriui vadovaujant Vyriausybei buvo jos kancleriu. Vėliau aktyviai reiškėsi kaip visuomenininkas. 2007 m. metė iššūkį Viktorui Uspakichui, pirmalaikiuose rinkimuose į Seimą Alytaus vienmandatėje apygardoje ir sugebėjo nugalėti. Tiesa, po kurio laiko pasitraukė iš Seimo, paskelbdamas, kad jį labai nuvylė tai, ką išvydo. Jis perspėjo, kad visas svarbiausias politines institucijas Lietuvoje „graužia“ korupcija. K.Čilinskas stengėsi daugiau laiko ir jėgų skirti piliečių telkimui ir visuomeninei veiklai. Taip pat kovojo prieš Leo.lt aferą, už tai, kad būtų ištirta Vytauto Pociūno žūtis, gynė prieš mokėjimą „vokeliuose“ sukilusią Krekenavos agrofirmos darbuotoją. Deja, sunki liga pakirto K.Čilinsko jėgas ir, akivaizdu, kad po jo mirties pilietinio veikimo srityje neatsirado jam veiklumu, kompetencija ir drąsa prilygstančio įpėdinio.

Man asmeniškai labai imponavo K.Čilinsko gebėjimas konstruktyviai ieškoti problemos sprendimo, o ne vien piktintis ir ieškoti kaltų. Kiek gaila, kad jam pasitraukus, sunyko ir jo inicijuotos pilietinės organizacijos, neišsipildė K.Čilinsko svajonė apie aktyvių piliečių sambūrį, gebantį kontroliuoti politikus.

1947 m. gimė britų muzikantas, aktorius, labai ryškų pėdsaką roko muzikoje palikęs David Bowie (tikrasis vardas David Robert Jones). Per ilgametę savo karjerą dainininkas pardavė apie 140 milijonų albumų. 1996 m. jis buvo įtrauktas į Rokenrolo šlovės muziejų JAV. Tai ypač garbingas įvertinimas roko muzikantui.

Pirmąją muzikos grupę Davidas Bowie įkūrė būdamas 15-os metų, su bendraminčiais jis grodavo jaunimo susibūrimuose, vietos baruose ir asmeninėse šventėse. 16-os metų jis metė mokyklą ir nutarė visiškai atsidėti savo svajonei – tapti popžvaigžde. Būdamas 22-ejų (1969 m.) su daina „Space Oddity“ Davidas Bowie pelnė pasaulinį pripažinimą. Davidas Bowie kaip muzikantas subrendo glamūrinio roko laikais aštuntojo dešimtmečio pradžioje.

Muzikantas mirė nuo vėžio, praėjus porai dienų po to, kai sulaukė 69-ojo gimtadienio, per kurį pasirodė jo paskutinis muzikinis albumas.

1950  m. saugumiečiai Vilniuje nukankino poetą, vertėją, disidentą Kazį Jakubėną. Jo broils Alfonsas taip pat poetas ir kiek labiau žinomas platesniuose sluoksniuose. Kazys buvo kairuoliškų pažiūrų ir dėl to turėjo nemalonumų su Lietuvos valdžia, net kalėjo. Kai LIetuvą okupavo naciai, K.Jakubėnas vėl buvo suimtas. Pavyko pasprukti, slapstėsi ir padėjo slėptis žydams. Sugrįžus sovietinei valdžiai netikėtai buvo apkaltintas antisovietine agitacija, pašalintas iš Rašytojų sąjungos, kalintas Vilniaus kalėjime, išvežtas į Karagandos lagerį. Tiesa, netrukus buvo paleistas, grįžo į Vilnių. Tačiau saugumiečiai nuo jo neatstojo, buvo nuolat kviečiamas į tardymus ir vieno iš jų metu buvo nukankintas.

1996 m. Paryžiuje mirė François Mitterrand, teisininkas, politologas, 1981–1995 m. Prancūzijos prezidentas. Pirmasis Prancūzijos prezidentas, 1992 m. apsilankęs Lietuvoje. Garsėjo kaip Sovietų Sąjungos draugas, buvo vienas iš politikų, kuris nerimavo dėl Lietuvos siekio tapti nepriklausoma valstybe ir yra apie tai viešai perspėjęs.

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *