Žurnale „Kelionė“ (2017 m. IV numeris) perskaičiau L. Frimano OSB (Laurence Freeman) straipsnį „Kas yra krikščioniška meditacija?“. Šiame tekste kartu su skaitytoju norėčiau išsiaiškinti, ar pristatyta praktika išties yra krikščioniška. Kai kas iš skaitančiųjų gali įtarti, kad atsakymas bus neigiamas. Siūlau neskubėti. Aš tik uždaviau klausimą. Žinoma, savo nuomonę turiu. Ją ir noriu išsakyti. Tačiau manoji nuomonė neatsirado iš nieko. Ją susidariau skaitydamas, svarstydamas, vertindamas šią praktiką pagal Katalikų Bažnyčios mokymą apie maldą. Tad dabar ir skaitytoją kviečiu ieškoti atsakymo, ar tai, ką siūlo L. Frimanas, išties yra krikščioniška.

Minėtas straipsnis yra gan painus. Pristatoma praktika apipinama gražiais ir didingais žodžiais. Kalbama apie vidinę tylą, ramybę, gyvenimo pilnatvę, sąmonės skaidrumą, buvimą mūsų pačių būties centre… ir netgi artėjantį vidinio pavasario džiaugsmą. Manau, kad prie viso to neverta apsistoti. Reikia iškart eiti prie esmės. Toliau pateikiu ištrauką, kuri konkrečiausiai kalba apie pristatomą maldą, kad pats skaitytojas galėtų tiesiogiai susipažinti su L. Frimano mintimis. Taigi jis rašo: „Kai medituojame, stengiamės sėdėti maksimaliai tyliai ir nejudėdami tiek, kiek tik galime ir tokiu būdu savaites, mėnesius, metus puoselėjame tylos discipliną. Tai gali pasirodyti labai paprasta, bet tai tik pirmas žingsnis, nuo kurio priklauso tolimesnis kelias. Ir štai tu pradedi kartoti savo žodį-maldą. Meditacijos metu nieko kito ir nedarai, tik tai. Niekuo daugiau nesirūpini: nei savo ambicijomis, nei planais, nieko neanalizuoji. Privalai kartoti tik šį žodį. Jo kartojimas tave atves prie dar gilesnės tylos, kurioje atrasi, jog pagaliau gali būti tuo, kuo išties esi, ir – o tai dar svarbiau – leisi Dievui būti tuo, kuo Jis yra tavyje.“

Tekste galima išskirti tris dalykus. Pirmas – tylus sėdėjimas. Čia žmogus mokomas nurimti. Antras – tam tikro žodžio kartojimas. Trečias (pateikiamas kaip vaisius) – Dievas ima būti žmoguje tuo, kuo Jis yra. Dėl pastarosios minties verta pasakyti, kad Katalikų teologija kalba apie skirtingus Dievo buvimo žmoguje būdus. Ką turi omeny autorius, lieka neaišku. Tad šią temą palikime nuošaly. Mums dabar rūpi, ar tai, ką L. Frimanas pristato, yra krikščioniška malda. Skaitytojui siūlau dar nesileisti į rimtą teologinį nagrinėjimą. Kviečiu nagrinėti pristatytą praktiką taip, tarsi mes būtume menkai susipažinę su teologija. Ar gali žmogus, tikintis Beasmene Visatos Energija, ramiai sėdėti, viduje nurimti ir kartoti vieną žodį, kuris dar labiau nuramina? Gali. Ar tai bus krikščioniška malda? Ne. Ar gali agnostikas (neapsisprendžiantis, ar Dievas yra ar Jo nėra) daryti tą patį? Irgi gali. Ar tai krikščioniška malda? Ne. Ar gali ateistas sėdėti, nurimti, kartoti vieną žodį?.. Žinoma, kad gali. Bet toks ateisto elgesys nebus krikščioniška malda.

Kai kas, skaitydamas tokius pasvarstymus, galėtų sakyti, kad įrodinėju akivaizdžius dalykus ir visiškai aišku, kad L. Frimano siūloma praktika nėra krikščioniška malda. Kiti tikriausiai dar bandys prieštarauti. Kai kas gali sakyti, jog autorius siūlo tylos būsenoje kartoti krikščionišką žodį – „Maranata“. Čia būtina klausti – ar to užtenka? Ar vien nuo krikščioniško žodžio ištarimo tam tikra nuraminanti praktika tampa krikščioniška malda? Taip mes priartėjame prie svarbiausio dalyko – kas yra krikščioniškoji malda?

Dabar skaitytojui siūlau leistis į teologinį nagrinėjimą. Mums ypač padės Katalikų Bažnyčios Katekizmas ir dar vienas dokumentas – 1989 m. Tikėjimo mokslo kongregacijos paskelbtas raštas apie krikščioniškąją meditaciją, pavadinimu Orationis formas. Įžangoje rašoma, kad dokumentas atsirado dėl konkrečios mūsų dienų padėties. Krikščionys vis dažniau susiduria su kitomis religijomis ir jų maldos būdais, ypač kylančiais iš induizmo ir budizmo, kaip dzenas, transcendentinė meditacija ir joga. Iškyla klausimas, kaip krikščionis turėtų elgtis šių maldos būdų akivaizdoje. Jie priimtini ar atmestini, suderinami su krikščionybe ar ne. Dokumente sakoma: ,,Norint išvengti žalingo sinkretizmo, privalu nuolat skrupulingai tikrinti turinį ir metodą tokių ir kitų panašių pasiūlymų, mėginančių suderinti krikščioniškąją meditaciją su rytietiškomis technikomis“ (Orationis formas 12), o tai atlikus ,,visa naudinga galima perimti, jeigu tik nebus išleista iš akių krikščioniškosios maldos samprata, jos logika bei reikalavimai“ (Orationis formas 16).

Taigi yra takoskyra tarp krikščioniškos ir nekrikščioniškos maldos. Kad ją suvoktume, svarbu perprasti krikščioniškos maldos esmę. Dokumentas teigia: ,,Bažnyčia visada pataria skaityti Dievo žodį kaip krikščioniškosios maldos šaltinį, ir drauge skatina malda perprasti giliąją Šventojo Rašto prasmę, ,,kad vyktų tikras pokalbis tarp Dievo ir žmogaus“, nes ,,mes kalbame su juo melsdamiesi ir klausome jo, skaitydami dieviškuosius žodžius“ (Orationis formas 6). Čia krikščioniškos maldos šaltiniu yra įvardijamas Dievo žodis. Taigi krikščionis visų pirma klausosi Dievo Apreiškimo. Visa tai, ką Dievas apreiškė, yra tikrosios maldos išeities taškas. Jei nėra šios pradžios, negali užsimegzti pokalbis tarp Dievo ir žmogaus. Krikščionys meldžiasi, nes Dievas pirmas prabilo.

Dokumentas šią mintį dar sukonkretina: ,,Maldingas krikščioniškas susimąstymas mėgina suvokti Dievo išganymo darbuose, atliktuose Kristuje, žmogumi tapusiame Žodyje, bei Jo Dvasios dovanose apsireiškiančią dieviškąją gelmę, kuri čia visada pasilieka tik žmogiškoje-žemiškoje plotmėje“ (Orationis formas 11). Dievas apsireiškė istorijoje. Šis apsireiškimas savo viršūnę pasiekė Įsikūnijimo slėpinyje. Apaštalas Jonas rašo: ,,ką girdėjome, ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1). Per Įsikūnijimą Dievas tapo apčiuopiamas. Jis prie žmogaus priartėjo būtent tokiu būdu. Todėl ir žmogus gali susitikti su Dievu tik Jėzaus Kristaus žmogystės dėka. Tad krikščioniškos maldos pradžioje visuomet yra kai kas žmogiškai apčiuopiamo, tai, ką dokumentas vadina žmogiška-žemiška plotme. Apaštalas Paulius savo ruožtu sako, kad krikščionims ,,akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus“ (Gal 3, 1).

Dabar galim grįžti prie L. Frimano siūlomos praktikos. Ją palikome, uždavę klausimą, ar vien nuo krikščioniško žodžio ištarimo (pvz. „Maranata“) tam tikra nuraminanti praktika tampa krikščioniška malda. Dabar dera klausti, ar šio žodžio ištarimas atstoja Dievo Apreiškimą? Ne. Dievas prabilo į mus, ir mes esame kviečiami įsigilinti, vis aiškiau suvokti Dievo žodžius, tikėti ir galiausiai atsiliepti malda ir visu gyvenimu. Negalima Dievo Apreiškimo pakeisti vieno krikščioniško žodžio kartojimu. Taipogi šio krikščioniško žodžio kartojimas negali pakeisti mąstymo apie Jėzaus žmogystę, nes būtent joje apsireiškė dieviškumas. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas žvelgti į Jėzaus žemiškojo gyvenimo slėpinius (gimimą, atradimą šventykloje, krikštą Jordane, mokinių pašaukimą…) ir iš jų kildinti savo maldą.

Atrodytų, kad L. Frimano pasiūlytos praktikos niekaip negalima vadinti krikščioniška malda. Ir vis dėlto kai kas dar galėtų bandyti nesutikti. Kai kas dar galėtų bandyti paprieštarauti, sakydamas, kad krikščionybė turi kontempliatyvią maldą. Taip, išties turi. Mums dabar dera aptarti ir ją.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas kalba apie tris maldos formas – žodinę maldą, meditaciją ir kontempliaciją (KBK 2700–2719). Tai ne tik maldos formos, bet ir maldos pakopos. Pripažinti Katalikų Bažnyčios maldos mokytojai (pvz. šv. Teresė Avilietė) kalba apie daugiau pakopų, tačiau patį paprasčiausią skirstymą pateikia Katekizmas. Tarp šių pakopų yra glaudus tarpusavio ryšys.

Tai, kad Dievo Apreiškimas, ypač jo viršūnė – Jėzaus Kristaus gyvenimas – yra krikščioniškos maldos išeities taškas, jau išsiaiškinome. Dabar reikia panagrinėti, kaip krikščionys atsiliepia Dievo Apreiškimo akivaizdoje. Tikėjimu ir meile. Tai krikščionio atsiliepimo į Dievo Apreiškimą branduolys. Tikėdamas savo protu krikščionis pritaria Dievo Tiesai. Mylėdamas savo valią sujungia su Dievo valia. Aišku, kad Apreiškimas yra tam tikra žinia, tam tikra tiesa. Tai krikščionis priima tikėjimu, kuris yra įsišaknijęs prote. Tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Dievo žodyje-Apreiškime, kuris perduoda tam tikras tiesas, slypi Dievo valia. Dievas, kaip asmuo, apreiškia savo valią žmogui ir kviečia mus į bendrystę, į draugystės ryšį. Kai sakau, kad Apreiškimą krikščionis priima mylėdamas, turiu omeny, kad jis savo valią pajungia Dievo valiai. Dieviškoji valia susitinka su žmogiškąja. Taip užsimezga meilės ryšys tarp Dievo ir žmogaus.

Kodėl apie tai rašau? Be šių žinių neįmanoma suvokti krikščioniškos maldos pakopų. Tačiau dabar teologiją palikime nuošaly, pažvelkime į mūsų patirtį. Mes galime mylėti tik tai, ką bent kiek pažįstame. Pavyzdžiui, neįmanoma mylėti žmogaus, kurio nesame sutikę, matę, girdėję, apie kurį visiškai nieko nenutuokiam. Kadangi krikščioniškas gyvenimas šaknijasi mūsų žmogiškoje prigimtyje, analogiškas dėsnis galioja ir dvasiniame gyvenime: pirma eina pažinimas, o po to – meilė. Mylėdamas atsiduodu tikėjimu pažintam Dievui.

Šios teologinės tiesos turi konkrečią krikščioniškos maldos patirties išraišką. Tikinčiųjų maldos patirtis labai įvairi, tačiau visuomet galioja pamatiniai dėsniai. Taigi maldos šaltinis – Dievo Apreiškimas. Krikščionis, tikėdamas juo, atsiliepia įvairiai. Vienas iš būdų – malda.

Visų pirma, tai – žodinė malda. Apie ją užtenka tik užsiminti. Ji lengvai suvokiama. Krikščionis, kai meldžiasi, tiki tuo, ką sako, ir taipogi viduje savo valia įsitraukia, pritardamas maldos žodžiams. Tokia malda galima melstis daugybę metų. Vėlgi čia didelė maldos patirties įvairovė. Tačiau tam tikru metu palengva tikinčiojo protas (jame yra įsišaknijęs mūsų tikėjimas) pabunda. Žmogus nori sulėtinti maldą. Nori sustoti ir apmąstyti tai, ką sako Dievui. Nori labiau įsigilinti į Dievo žodį. Žmogaus protas tampa smalsus. Ateina ypatingas tyrinėjimo, įsigilinimo į Apreiškimą laikas. Taip tikintysis palengva yra skatinamas pradėti melstis mąstomąja malda – meditacija. Kai kurie Bažnyčios šventieji pateikia struktūruotus mąstymo metodus. Pavyzdžiui, šv. Ignacas Lojola, šv. Pranciškus Salezas. Išties jie struktūruoja tai, kas tiesiog išnyra dvasinėje kelionėje.

Pereiti prie trečiosios maldos pakopos – kontempliacijos – mums padės ištrauka iš šv. Pranciškaus Salezo mąstymo metodo. Jis rašo: „protinė šviesa veikia mūsų valią, sukeldama gerus jausmus ir protingus pasiryžimus.“ Esu rašęs, kad neįmanoma mylėti to, ko bent kiek nepažįstame, ir taip pat, kad pirma eina pažinimas, o po to – meilė. Meditacijoje žmogus stengiasi pažinti Dievo žodį. Kuo labiau įsitikinama, kad Dievas kalba tiesą, tuo labiau žmogaus valia įsidrąsina Dievui atsiduoti, tai yra Dievą mylėti. Taip yra pereinama į kontempliatyviąją maldą. Žmogaus protas, kuris daug samprotavo, svarstė ir tyrinėjo meditacijoje, dabar ima rimti, nes jis pasisotino, giliai įsitikino, kad Dievas kalba tiesą. Žmogui nebereikia tiek daug samprotavimų. Iš jų lieka vienas kitas žodis, gal sakinys. Žmogus nori nutilti. Įžengti į tylą. Tačiau tai nėra tuščia tyla. Tai atsidavimas Dievui tyloje. Dievui, kuris buvo ypatingai pažintas mąstomosios maldos metu. Katekizmas sako, kad ,,kontempliatyvioji malda yra tyla – ,,būsimojo pasaulio simbolis“ arba ,,nebylioji meilė“. Žodžiai kontempliuojant nėra samprotavimas, bet šakos meilės ugniai kurstyti“ (KBK 2717). Taigi, vienas kitas žodis lieka. Jis primena Dievą. Tačiau dabar žmogus labiau trokšta tyloje būti su Dievu ir Jam atsiduoti.

Baigdamas kalbėti apie maldos pakopas, noriu pasakyti, kad pasiekti kontempliaciją nereiškia visuomet joje ir pasilikti. Žmogus vėl grįš ir prie ankstesnių pakopų. Galima sakyti, kad krikščionis vis kyla nuo žodinės maldos, per mąstymą kontempliacijos link ir vėl grįžta atgal – ir prie mąstymo, ir prie žodinės maldos. Čia milžiniška įvairovė. Tačiau pamatinis dėsnis – mylime tą, ką pažįstame.

Dabar vėl galime grįžti prie L. Frimano straipsnio. Nuo jo nutolome, sakydami, kad gal vis dėlto jo siūloma praktika yra krikščioniška, nes jis moko kontempliatyviosios maldos. Neįmanoma atsidurti viršūnėje, nelipus kalno šlaitais. Ir vėl – neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti.

Baigiu pamąstymus apie L. Frimano straipsnį. Jį parašiau iš susirūpinimo, nes tikrai manau, kad tai, ką jis siūlo, nėra krikščioniška. Kita vertus, norėjau kalbėti apie krikščioniškąją maldą. Taigi, mūsų maldos išeities taškas yra Dievo žodis – Apreiškimas. Krikščioniškos maldos žmogui ypač brangus Jėzaus žemiškasis gyvenimas, nes jame labiausiai apsireiškia pats Dievas. Jeigu meldžiamės, mes keliausime per žodinę ir mąstomąją maldą iki kontempliacijos. Mūsų patirtis bus be galo įvairi, tačiau visų jų gelmėje galioja nepajudinamas dėsnis, kurį noriu persakyti šv. Angelės Folinjietės žodžiais – ,,Tas, kuris pažįsta iš tiesų, myli ugningai.“

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *