„1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos–SSRS karui Lietuvoje prasidėjo ir po visą kraštą išplito sukilimas. Jo centru tapo Kaunas, kur birželio 23 d. per sukilėlių užimtą Kauno radiofoną (…) paskelbta apie atkuriamą laisvą, nepriklausomą Lietuvą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtį. Tai suteikė naują impulsą visoje Lietuvoje, pradėjo sparčiai formuotis ginkluotosios lietuvių sukilėlių grupės. (…) Tolesnis šių sukilimo metu susiformavusių karinių-partizaninių formuočių likimas priklausė nuo vokiečių“, – rašoma Arūno Bubnio knygoje „Lietuvių policijos batalionai 1941–1945 m.“
Istorikų pokalbis – apie šią knygą, apie itin dramatišką, netgi tragišką kai kurių jaunų vyrų likimą, apie tai, kaip laisvės kovotojai virsta nusikaltėliais žmogiškumui, apie trapų egzistencinį pasirinkimą tarp savo ir kito mirties, apie vieną skaudžiausių, jautriausių ir mažai nagrinėtų Lietuvos istorijos laikotarpių.
Dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Likimas taip jau lėmė, kad nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje tiriu nuo 1988-ųjų, jau 30 metų neišeinu iš šitų rėmų – 1941–1944 m. Teko nagrinėti lietuvių tautinį pasipriešinimą naciams, kuris pasireiškė prievartinio darbo, prievartinio ėmimo į kariuomenę vengimu – ginkluotas pasipriešinimas nacių okupantams būtų beviltiškas ir atnešęs tik milžiniškas aukas, ką parodė Pirčiupių ir kitos mažesnio masto tragedijos. Vėliau tyriau lenkų pogrindį Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, labiau žinomą Armijos Krajovos vardu (2015 m. apie tai išleista knyga), ir štai dabar dar viena jautri tema, pasibaigusi monografija „Lietuvių policijos batalionai“.
Kodėl policijos batalionai? Istorikai rašo ilgiausius straipsnius, iš visų pusių nagrinėdami kokį vieną viduramžių didiko laišką, o čia beveik netyrinėtas svarbus istorinis reiškinys, apėmęs didelį skaičių žmonių ir beveik ketverių metų laikotarpį. Labai prieštaringai vertinamą laikotarpį.
Sovietmečiu ši tema buvo nagrinėta tik iš sovietinės propagandos pozicijų, a priori smerkiant tokių batalionų dalyvius. Išeivijos straipsniuose ji buvo pateikiama iš kitos – teigiamos – pusės, prisimenant tik lietuvių savisaugos dalinių kovas su sovietiniais arba lenkų partizanais, veiksmus fronte ir panašiai, apeinant Holokaustą. Labai trūko objektyvaus požiūrio tarp šitų dviejų naratyvų: tarp sovietinės istoriografijos ir lietuvių išeivijos.
Kita bėda – šaltiniai. Jei apie 1-ą, 2-ą ir 3-ią Kauno batalionus (vėliau pervadintus į 11-ą, 12-ą ir 13-ą) yra daug medžiagos, tai apie kitus, įsteigtus vėliau – 1943 m. ar 1944 m. pradžioje – archyvų ir prisiminimų labai mažai. Pilnesnei mozaikai teko dėlioti po kruopelytę. Pradėjau tirti nuo 253-ojo policijos bataliono, nes Lietuvos centriniame archyve radau išlikusias keliolika autentiškų to laikotarpio bylų, skirtų šiam batalionui: bataliono vado įsakymai, pranešimai ir kt. Šis batalionas gerai kovėsi ir nepatyrė skaudžių pralaimėjimų nei kovose su Armija Krajova, nei su sovietų partizanais, ir man, kaip lietuviui, tai labai patiko.
Tyrimo tikslas pozityvistinis, neokantinis – išsiaiškinti, kaip buvo iš tiesų. Kad neliktų apibendrintų samprotavimų ar kaltinimų: „jie visi susitepę“ arba „visi nekalti“.
Nepretenduoju į tiesos monopolį, tačiau manau, kad iš knygos galima susidaryti bendrą šių batalionų veiklos vaizdą.
Buvo sukurti mažiausiai 26 lietuviški policijos batalionai, kuriuose tarnavo apie 13–15 tūkst. lietuvių. Man rūpėjo išsiaiškinti, kokiu principu batalionai suformuoti, kokie jų uždaviniai, kokia kiekvieno konkretaus bataliono istorija, kiek tarnavo žmonių, kiek žuvo, kiek sužeista, kiek pateko į nelaisvę, kiek dezertyravo. Dezertyravimas buvo masiškas reiškinys, ypač po Stalingrado mūšio, kai aiškėjo, kad Vokietija pralaimės karą ir tarnyba Vokietijai pavaldžiuose daliniuose, nors ir lietuviškuose, neturi jokios perspektyvos – nei asmeninės, nei Lietuvos labui. Mano skaičiavimais, 1943–1944 m. pirmoje pusėje dezertyravo ne mažiau kaip 3 tūkst. policijos bataliono karių.
Buvo svarbu išsiaiškinti, kurie iš tų 26 lietuviškų batalionų dalyvavo Holokauste, taip pat ne žydų tautybės gyventojų, karo belaisvių saugojime ir žudynėse. Mano išvados tokios: iš 26 lietuviškų batalionų dešimt vienokiu ar kitokiu mastu dalyvavo Holokauste, iš jų pirmas ir antras (vėliau 11-as ir 12-as) Kauno batalionai sistemingai vykdė žudynes Lietuvoje ir Baltarusijoje, jų sąskaitoje yra keliasdešimt tūkstančių nužudytų žydų. Kiti aštuoni batalionai tiesiogiai šaudymuose nedalyvavo, užsiimdavo konvojavimu ar koncentracijos stovyklų saugojimu. 2-as ir 252-as Vilniaus batalionai tiesiogiai žudynėse nedalyvavo, tačiau saugojo Majdaneko koncentracijos stovyklą Lenkijoje.
Dainius Noreika, Vilniaus universitetas, doktorantas
Informatyvi, išsami, gili daktaro Arūno Bubnio monografija mums atskleidžia be galo sudėtingą to laikmečio realybę, padeda geriau suprasti, kaip stipriai istorinės aplinkybės veikia žmogų, ir koks kartais ribotas pasirinkimas jam tenka.
Šis tyrimas be galo svarbus ne tik nacių okupacijos laikotarpio, bet ir daug platesnio istorinio lauko pažinimui. Tai yra vienas pagrindinių šaltinių partizaninio karo tyrinėtojams, bandantiems partizanų karo sąsajas įžvelgti ankstesniuose procesuose.
Viešoje erdvėje girdime priešingus kategoriškus teiginius, kuomet vieni sako, kad partizanai buvo išprovokuoto tautos pasipriešinimo dalyviai, kurių biografijose nebuvo jokių dėmių, o iš kitos pusės teigiama, kad Lietuvos partizanai – smurtinio reiškinio sukėlėjai, kurių šaknys tampriai siejasi su nacių okupacijos laikotarpiu. Diskutuodami istorikai dažniausiai vengia tokių kategoriškų teiginių, tačiau visuomenė nėra gerai susipažinusi su nacių okupacijos laikotarpio tyrimais, ji ir į nacių okupacijos laikotarpį, ir į partizaninį pasipriešinimą žvelgia izoliuotai ir dažnai nesuveda taškų.
Šaltojo karo metais KGB savo ataskaitose Maskvai rašė, kad daugelį metų užsienio leidiniuose, ypač sionistinių organizacijų, stengtasi diskredituoti „baudžiamųjų formuočių“, t. y. policijos batalionų narius, kurie pasitraukė į JAV ir ten kelia sovietinės okupacijos klausimą. Sovietinės propagandos tikslas buvo atskirų asmenų dalyvavimą Holokauste pateikti kaip visumą, tarsi tai būtų visų, kolaboravusių su naciais, veikimo modelis. Savo ruožtu išeivija prisidengė gynybine retorika: jei kažkas kaltina lietuvius Holokaustu – tai čia sovietų propaganda ir provokacijos. Tačiau žvelgdami į dokumentus ir istorinius tyrimus matome gerokai sudėtingesnį vaizdą.
Konkretus atvejis: Šiaurės Lietuvoje veikė 1941 m. birželio sukilimo metu susiformavęs pagalbinis policijos būrys „Stelmužė“. Būrį sudarė 21 žmogus, ir jie visi kovojo prieš besitraukiančią sovietų armiją. Taigi 1941 m. birželio 22 dieną tie vyrai buvo laisvės kovotojai. Sovietų armijai pasitraukus tie žmonės liko ginkluoti. Rugpjūčio mėnesį Lietuvos laikinoji vyriausybė nustojo veikti ir šie ginkluoti žmonės tapo nacių pagalbine policija. Laisvės kovotojai tampa kolaborantais – du vaidmenys viename. Rugpjūčio 22 d. ten įvyksta Holokausto akcija. Keturi iš tų buvusių laisvės kovotojų įsitraukia į akcijos vykdymą ir tampa nusikaltėliais žmogiškumui. 1944 m. dalis jų pasitraukia su vokiečiais, dalis lieka Lietuvoje. Vienas iš jų, Mykolas Šiožinys, įstoja į partizanų būrį ir iki 1948 m. dalyvauja antisovietinėje veikloje. Taigi, jis vėl tampa laisvės kovotoju.
Knygoje galime rasti ir kapitono Leono Bilerio (jis buvo vienas iš Lietuvos laisvės armijos Vilniuje organizatorių, vėliau tarnavo geležinkelių apsaugos batalione), taip pat ir ne vieno partizano pavardę.
Tiesa, partizaniniame kare, kuriame dalyvavo apie 50 tūkst. ginkluotų žmonių, buvę policijos bataliono kariai sudarė nedidelį procentą. Iš mano tiriamų 600 partizanų viešosiose nacių struktūrose dalyvavo 8 proc. būsimų partizanų, o policijos batalionuose – dar mažiau.
Iš knygos matome, kad policijos batalionų veiklos spektras buvo labai platus: mūšiai su sovietiniais diversantais, mūšiai fronte, užfrontės sandėlių saugojimas, bet taip pat ir žydų konvojavimas į mirties vietas, ir gaiduko paspaudimas prie duobės.
Štai tokia sudėtinga to laikmečio realybė, kurioje nėra kokio vieno tos situacijos apibendrinimo. Tai be galo painūs procesai, vertę žmones daryti skausmingus sprendimus, vertę rinktis ne tuos kelius, kuriais jie norėjo eiti. 1941 m. buvo be galo sudėtinga numatyti, kuo viskas baigsis 1944 m., kur nuves nacių okupacija. Po žiaurios sovietų okupacijos niekas negalėjo nuspėti, jog taip brangiai kainuos staiga atsiradusi viltis, kad naciai suteiks Lietuvai savarankiškumą, autonomijos statusą.
Dr. Algirdas Jakubčionis, Vilniaus universitetas
Iš tiesų monografijoje pirmiausiai dėmesį atkreipi į tuos lūkesčius, kuriais gyveno policijos bataliono kariai. Į tą entuziazmą ir tikėjimą, kad mes atkursime nepriklausomą Lietuvą.
Knygoje rašoma, kad per keletą dienų Kaune į policiją įstojo 3400, Vilniuje – 4700 žmonių. Per kelias dienas kiekvienoje apygardoje po 3–4 tūkstančius stojo kovoti ne už Vokietijos interesus, bet su viltimi, kad atkursime nepriklausomą Lietuvos valstybę! Mintis tokia: jei mes nekovosime su sovietais dabar, tai vokiečiai mums neleis atkurti nepriklausomybės. Kai po 1944 m. prasidės partizaninis judėjimas, toks pat bus ir pagrindinis partizanų motyvas: jei mes nekovosime, tai ir Vakarai mums nepadės – manys, kad mums „po rusu“ ar „po sovietu“ gera gyventi. Tikėtasi, kad ir vieni, ir kiti padės, nes mes siekiame laisvės. Tuo metu netikėti reiškė susitaikyti su valstybės mirtimi.
Dr. Arūnas Bubnys
Po masinių 1941 m. birželio trėmimų, po karo pradžioje sovietų įvykdytų nusikaltimų Rainiuose, Pravieniškėse lietuviai suvokė bolševizmą kaip pagrindinį priešą ir iš pradžių noriai stojo į formuojamus policijos batalionus. Tas motyvas – atkurti valstybę, nusikratyti bolševikų jungo, atkeršyti jiems už nusikaltimus – buvo labai stiprus.
Dr. Algirdas Jakubčionis
Ir kur tiktai lietuvių policijos batalionų nebūta: ir Mogiliove (Baltarusija), ir prie Ilmenio ežero (Novgorodo sritis), ir Majdaneke (koncentracijos stovykla Lenkijoje), ir Ukrainoje. Net prie Staliningrado buvo apsuptas policijos batalionas – manau, šis nežinomas faktas papildys Vokietijos–SSRS karo istoriją.
Nacių taktika buvo kitataučius policijos batalionus siųsti į kitas teritorijas, tikintis, kad svetimiems bus žiauresni.
Knygoje randame įdomių epizodų, kaip lietuviški policijos batalionai susišaudė su 16-osios lietuviškos divizijos kariais Kurše arba kaip 5-asis batalionas leido latviams išplaukti į Švediją.
Dr. Arūnas Bubnys
5-as lietuvių batalionas saugojo dalį Kuršo pakrantės nuo galimų amerikiečių, anglų ir sovietų desanto. Ten susidraugavo su latviais, tarnavusiais SS daliniuose, kurie gana masiškai bandė nuo tarnybos Vokietijai bėgti į Švediją. 1944-ųjų pabaigoje lietuviai leido latviams su kateriais ir valtimi naktį bėgti į Švediją. Paaiškėjus tiems faktams, batalionas buvo išformuotas, 7 kariai nuteisti mirties bausme ir sušaudyti viso bataliono akivaizdoje. Tarp pabėgusių į Švediją buvo ir keliolika lietuvių, tačiau 1946 m. visus juos, lietuvius ir latvius, Švedijos vyriausybė, paklusdama Kremliaus reikalavimui, išdavė sovietams.
13-as ir 256-as lietuviški batalionai išbuvo Kurše iki pat Vokietijos kapituliacijos – 1945 m. gegužės 8 dienos.
Parengė Dalius Stancikas
Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Lietuvos ypatingojo archyvo
2 Comments