Mes nuolatos kažkur skubame – darbe, šeimoje, santykiuose. „Jei suspėsiu“, „Dar vieną dieną ištverti“, „Kažkaip išgyvensim šį beprotišką gruodį“… Tačiau kai gruodis praeina ir šventės pasibaigia, staiga suprantame, kad sausis – niekuo ne kitoks, ir vėl nagais ragais tenka kabintis į pašėlusį gyvenimo ritmą, dažnai nesuspėjant to gyvenimo iš tiesų gyventi.

Pagreitėjęs laikas

Nauja mūsų laikų „malda“ galima būtų pavadinti šiuos žodžius – „kaip galima greičiau“. Iš būsimų mamų tik ir girdime: greičiau pagimdyti, greičiau namo sugrįžti. Atitaria ir tėvų choras: greičiau jau vaikas išmoktų sėdėti, pats vaikščiotų, į darželį pradėtų eiti, mokyklą pabaigtų, įstotų mokytis, susirastų darbą, susituoktų. Atskirą partiją atlieką ir vaikų bei paauglių balsai: greičiau baigtųsi pamokos, semestras, atostogos, vasara. Užtikrintai ir skambiai griaudžia daugiabalsis darbuotojų choras: greičiau pietūs, greičiau namo. Greičiau nugyventi šitą dieną. Greičiau savaitgalis, atostogos, pensija.

Lekiame per kalendorių greituoju ekspresu. Esame taip įsibėgėję, kad per mus supantį akliną mirgėjimą jau nieko nebepastebime. Pavyzdžiui, rasos ant žolės, rudens spalvos, švelnumo ar liūdesio kito akyse – net ir šviesoforo, stotelės, miestų nebeskiriame vienų nuo kitų. Gal ir savo gyvenimo? Lekiame aukštų savo tikslų link – tik ar nepamiršome, kokių?

Ir staiga, tarsi iš niekur, atsiranda nerimas: „O dėl ko visa tai?“ Pilnas internetas žodžių apie gyvenimo prasmę. Tačiau tie žodžiai tik skamba ir į klausimą neatsako. Tada kyla baimė, pasimetimas, tuštuma, nusivylimas: „Kur man apskritai taip skubėti? Negi – į kapus?“

Užpildytas laikas

Jau net ir mokyklinukai žino sąvoką „laiko planavimas“. Esame įsigudrinę atlikti 10 darbų vienu metu. Šalia viso to dar ir kalbame vienu telefonu, o kitu – rašome žinutę, užsigeriam kava, dedamės daiktus, gestikuliuojam išeinančiam pro duris vaikui… Ir jei vienu metu darome tik du darbus, pradedame sau atrodyti kai vangūs ištižėliai ir krapštukai. Juk sustoti negalima, nes visas sėkmingas pasaulis mus pralenks – įgys daugiau patirties, daugiau pasieks, pamatys, o mes jau niekur nespėsim, nepavysim, atsiliksim visiems laikams.

Laikas sulėtėja, plečiasi ir prisipildo

Festina lente – lotyniškas posakis, reiškiantis „skubėk lėtai“. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip alogizmas. Tačiau iš tiesų juo norima pasakyti, kad turime išmokti sulėtinti žingsnį ir išgirsti save, savo jausmus, emocijas, pojūčius. Jei jūsų gyvenimas ir darbas pripildytas skubos, tai padaryti gali būti nepaprastai sunku. Mat sulėtinus žingsnį, iš pradžių kyla labai stiprūs pasipriešinimo jausmai – pyktis, laukimas, erzulys, kada gi pagaliau vėl „šaudys fejerverkai“.

Tačiau tik sulėtinę žingsnį imame matyti, girdėti, pastebėti gerokai daugiau. Toks jausmas, kad pabundame iš ilgo letarginio miego, arba kaip po narkozės. Gyvenimas įgyja daugiau vertės ir… skonio.

Imame pastebėti, kur yra mūsų norai, o kur – kitų šablonai ir visuomenės primestos sąlygos, atrandame savyje dalykų, kurių anksčiau nepastebėjome ar nemanėme turį. Nustojame save kaltinti dėl visko, pasijuntame ramesni ir labiau savimi pasitikime. Tampame sau įdomūs, leidžiame būti savimi. Tai panašų į generalinį tvarkymąsi, kai turi labai kritiškai įvertinti kiekvieną daiktą ir priimti sprendimą – tavo tai ar nereikalinga, reikalinga ar ne, saugoti ar išmesti. Ir tada dingsta tuštybė ir maišatis. Savo gyvenimo energijos nebereikia skirti nereikalingo chaoso palaikymui ir įtampai. Atsiranda daugiau laisvės, aiškumo, lengvumo.

Vidinės švaros ir tvarkos fone daug lengviau pastebėti savo emocijas ir jausmus bei priimti sprendimus. Daug ramiau imame vertinti tai, kas anksčiau vesdavo iš kantrybės, atsiranda nori iš tiesų išgyventi kiekvieną dieną ir mirksnį – dėmesingai, sąmoningai, atidžiai, su džiaugsmu, skonėjantis. O jei tik pradedate vėl lėkti, priminkite sau: „Festina lente! Skubėk lėtai!

Pagal psychologies medžiagą parengė JLK

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *