Eidamas devyniasdešimt septintuosius metus sausio 23 d. mirė pasaulyje žinomas kino menininkas, poetas Jonas Mekas.

„Sąmoningai ar nesąmoningai aš pasirinkau. Mano laikas ribotas, aš pasirinkau meną ir grožį, plačiąja šių žodžių prasme, o ne bjaurumą ir siaubą, kuriame mes gyvename dabar. Jaučiau, kad mano pareiga neišduoti tų praėjusių amžių poetų, mokslininkų, šventųjų, dainininkų, trubadūrų, kurie padarė viską, kad žmonija taptų nuostabesnė. Aš privalau pamažu savo būdu tęsti jų darbą.“

Jonas Mekas  gimė 1922 m. gruodžio 24 d. – lyg koks Kalėdinis stebuklas – Semeniškiuose (Papilio valsčius, Biržų apskritis). Įdomu tai, kad Jonas buvo vienas iš penkių brolių, ir jie visi, gyvendami kaime, rašė poeziją! Kiti broliai rašyti laikui bėgant nustojo, o Jonas – niekada. Dar besimokydamas redagavo laikraštį „Naujosios Biržų žinios“, vėliau – „Panevėžio apygardos balsą“.  Baigė Biržų gimnaziją ir netrukus pasitraukė į vakarus (1944 m.), kur Vokietijoje, Elmshorne, kartu su broliu Adolfu pateko į nacių karo belaisvių lagerį prie prievartinių darbų 8-iems mėnesiams. Vėliau apsistojo Visbadeno „dipukų“ (DP)  stovykloje, po poros metų buvo perkeltas į Kaselio  stovyklą. 1946–1948 m. buvo  žurnalo „Žvilgsniai“ redaktorius.

1946–1948 m. Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką.

1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke. Praėjus dviem savaitėm po atvykimo, pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaimynystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. J. Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo vedančių personų, ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose. Jonas net yra įrašytas į 80 žymiausių XX a. Amerikos menininkų grupę.

Nuo 1954 m. leido ir redagavo anglišką dvimėnesį kino žurnalą „Film Culture“, vėliau redagavo mėnesinį filmų meno laikraštį „Intro Bulletin“,  žurnalo „The Village Voice“ skyrių Movie Journal. Filmų klausimais straipsnius spausdino savo redaguotuose žurnaluose, taip pat leidiniuose „Cinemages“, „Films in Review“, „Film Book“, „Cinema“. Buvo filmų studijinių bei diskusinių susirinkimų programų „Film Study Group“, „Film Forum“ vedėjas. 1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers’ Cooperative“, o netrukus ir „The Filmmakers’ Cinematheque“, kuris palaipsniui išaugo į „Anthology Film Archives“, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Tad tikrai neveltui Jonas Mekas nekukliai pramintas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.

„Lietuvoje mano eilėraščiai labiau vertinami, o iš filmų dažnai juokiamasi. Pripažinimo sulaukiu iš kitų kraštų. Bet aš dirbu, darau, ką turiu daryti, turiu padėti savo draugams. To vadinamo ‘pripažinimo’ man pačiam nelabai ir reikia“ – viename pastarojo meto  interviu sakė Jonas Mekas.

Anot avangardistų, avangardas meta iššūkį tam, kas visuomenėje laikoma priimtomis ar nusistovėjusiomis meno, kultūros bei realybės normomis. Jonas Mekas tikrai stebino kitoniškumu ir viską darė savaip, ne taip, kaip priimta. Mažesnėje ir konservatyvesnėje valstyje, kaip Lietuva, tokio mąstymo raišką priimti daug sunkiau. Tad JAV buvo daug šilčiau nusiteikusi priimti meną, kurį Jonas Mekas kūrė, kuriuo domėjosi. Vis tik būtų klaidinga manyti, kad Jonas Mekas nevertintas Lietuvoje ar neturėjo savo gerbėtų ir palaikytojų rato – apie tai liudija ne tik knygos, dedikuoti pobūviai ar renginiai šiam menininkui, rengiamos parodos, žiniasklaidos dėmesys ir suteikiami apdovanojimai. Niujorke pas avangardinio kino tėvą stažavosi jaunieji lietuvių kino režisieriai Algimantas Maceina, Julius Žižliauskas-Ziz, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Vytautas V. Landsbergis.

„Muzikoje, poezijoje ar kine man gera sutikti žmones, kurie domisi tais pačiais dalykais kaip ir aš, kurie taip pat išprotėję ir jaučią tokią pačią aistrą. Patirtis svarbi bet kokiame mene, taigi apsėsti kažkokių minčių mes sukuriame atmosferą ir sąlygas kitiems, besidomintiems taip pačiais dalykais. Menas gali pakeisti, patobulinti, gali padaryti mus geresnius.“ – viename savo interviu sakė Jonas Mekas.

Nepaisant aktyvios kino veiklos, jis visada save laikė Lietuvos poetu ir rašytoju. Jo poezija, dienoraščiai, užrašai yra skaitomi ir mėgstami. J. Meko poezijos atraminiai taškai yra draugystė, šeima, jausmų pasaulis, vaikystės prisiminimų blyksniai.

„Gali gyventi bet kur ir būti lietuvis. Negali išbėgti, negali pabėgti. Gimei, užaugai ten, ir tai net lemia, kaip žiūri į gamtą, į žmones.“

„Aš esu kaimietis“, – sakė Jonas Mekas, beveik 70 metų pragyvenęs Niujorke. „O lietuvių kalba man yra labai brangi.visą Lietuvą turiu savo viduje“ . Jis visada puikiai kalbėjo ir bendravo lietuviškai, nors ir nepalaikė ryšio su Amerikos lietuviais, netgi sakę, kad pastariesiems rūpi biznis, o ne kalba, o Jonui Mekui – atvirkščiai.

Menininkas taip pat teigė, kad nei laikas, nei pinigai poezijos neparašys, tik mūzos, kurios arba lieps rašyt, arba ne. Ir jei ne, tai reikia eiti kurti laužų ar sėdėti prie upės – rašyti reikia, kai negali nerašyt. Anot J. Meko, mes gyvename nuolat besikeičiančioje tikrovėje, kur kiekvieną sekundę viskas jau visiškai kitaip, nei buvo prieš tai, kurioje esame tarsi „paskutiniai lapai ant medžio“. O kasdienybę ik gyvenimo pabagos fiksavo visuomet po ranka esančia vaizdo kamera arba užrašydavo spausdinimo mašinėle – ta pačia, kurią pirko 1955 metais.

Jonas Mekas padarė pirmąją nuotrauką būdamas 17-os, kuomet sovietų tankai įvažiavo į jo gimtąjį kaimą Lietuvoje. Jis persikėlė į Niujorką būdamas beveik 27-erių, pirmąjį autobiografinį filmą sukūrė būdamas 46-erių, savo interneto puslapį sukūrė būdamas 83-ejų, sulaukęs 92-ejų, pristatė savo milžinišką instaliaciją „Burger King“ Venecijoje vykusios bienalės metu, o 2018-aisias susikūrė ir instagram paskyrą.

„Aš esu toks nuobodus. Nevyksta nieko dramatiško – jokių ligoninių ar operacijų. Neturiu nieko įdomaus papasakoti“, – vieno interviu metu sakė J. Mekas.

Kai jis su broliu atsidūrė Niujorke, visiškai nemokėjo anglų kalbos. J. Mekas bijojo, jog savo poezija ar kitais rašto kūriniais nepajėgs pasiekti auditorijos, dėl to nusprendė, jog kinas yra ta kalba, kuria mes galime pasiekti visus. Sukūrė daug kino juostų mėgėjiška kino kamera, nematydamas principinio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo, nuolat kino kadrais rašydamas savąjį unikalų, labai asmenišką dienoraštį. Pasaulio kinematografininkų akyse J.Mekas – kultinė avangardinio kino figūra.

Jonas Mekas rašė ir kurė nuolatos. Jo bibliografija ir filmografiją užima ne vieną puslapį. J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Patti Smith  ir Salvador Dalí.

Pats menininkas, paklaustas, kas verčia jį judėti pirmyn, pasakojo apie negandas jaunystėje. Apie sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją, laiką, praleistą nacių priverstinio darbo stovykloje, 5 metus pabėgėlių stovyklose Vokietijoje po karo. Vaikystėje jis buvo silpnos sveikatos, ir aplinkiniai stebėjosi, kad jis sugebėjo tiek ištverti.  „Kai atvykau į Niujorką, man buvo 27-eri. Kadangi aš tiek daug praleidau, nusprendžiau išlikti 27-erių – buvo tiek daug dalykų, kuriuos reikėjo prisivyti, ir aš iki šiol stengiuosi tai padaryti“, – sakė J.Mekas.

„Kai atvykau į Niujorką, man buvo 27-eri. Kadangi aš tiek daug praleidau, nusprendžiau išlikti 27-erių – buvo tiek daug dalykų, kuriuos reikėjo prisivyti, ir aš iki šiol stengiuosi tai padaryti.“

Jis teigė, kad atsidūrė Niujorke labai palankiu metu, kuomet klasikiniai menai pasiekė kulminaciją ir ėmė atsirasti kitokių menų. Bruklino lofte su savo 33-ejų sūnumi Sebastianu gyvenęs J. Mekas pasakojo apie tai, kas jį įkvepia kurti meną: „Kažkas viduje stumia tave į priekį. Tai yra tavo pačios esybės, to, kas tu esi, dalis. Galime prisiminti graikus ir mūzas. Jie aiškindavo, kad mūza atkeliauja pas tave gimimo metu arba vėliau, ir tu neturi pasirinkimo. Tai tampa tavo dalimi. Tu tiesiog turi tai daryti“.

Aš nesijaučiu, kad dirbčiau. Tai įdomu. Kuomet aš augau kaime, mes irgi nesijautėme, kad dirbtume. Mes tiesiog darėme tai, ką reikia padaryti tą dieną. Reikėdavo tam tikrus augalus pasodinti, tam tikras karves pamelžti. Darbo apibrėžimas atsirado atėjus sovietams ir pradėjus organizuoti darbus. Iki tol darbininkų nebuvo. Taigi, aš tęsiu tai, ką dariau augdamas: tiesiog darau tai, ką reikia padaryti“, – pasakojo leidiniui J. Mekas.

Iki pat gyvenimo pabaigos savo dienų jis nepradėdavo planuodamas būsimų darbų. Kaip sakė pats menininkas, jis pabunda neturėdamas jokių tikslų ar rūpesčių. Jis neplanuoja, nestrateguoja. Pats savo veiklą įvardino taip: „Aš priverčiu angelus dirbti“. O priverstas daugybę valandų laukti atidėto lėktuvo irgi nesipiktindavo, o sakydavo, kad tai normalus šiuolaikinio pasaulio reiškinys, kuris nebaisus visai, kai su savimi turi pasiėmęs knygų.

Jonas Mekas tvirtino savęs daug neanalizuojantis. Jis išlaikė kolektyvinio gyvenimo ritmą, kuris buvo pritaikytas gyvenimui kaime, kur viskas būdavo gyva išoriškai – žmonės bendraudavo, būdavo kartu, darydavo, ką reikia daryti, to per daug nekvestionuodami.

Jis kurė vaizdo dienoraščius, rašė, bet pripažino, jog nesijaučia susikoncentravęs į save ir jo įrašai nėra tokie psichologizuoti ar asmeniški, kaip tarkim tokių autorių kaip Anaïs Nin ar Henry Miller. Jis sakydavo esąs visai paprastas ir nekomplikuotas.

Man svarbu tik „dabar“. Praeitis yra mano galvoje, mano celėje, o aš esu tik paskutinis jos lapelis. Reikia pasiduoti dabarčiai, angelams“. 

1974 metų esė „Apie džiaugsmą“ J. Mekas rašė apie vynuogių lėkštę, kuri gali būti jo supratimo apie gyvenimą apibendrinimas. „Ši lėkštė yra mano Rojus, – rašė jis. – Aš nenoriu nieko daugiau – jokio namo kaime, automobilio, vasarnamio, jokio gyvybės draudimo ar turtų. Ši vynuogių lėkštė yra tai, ko aš noriu. Ši vynuogių lėkštė mane paverčia išties laimingu. Valgyti savo vynuoges ir nieko daugiau nenorėti – tai yra laimė, tai paverčia mane laimingu“.

Su pirmu besidaužančių į stiklą musių būzgimu,
tyliu kojų čežesiu aplinkui lopšį,
pabunda mumyse garsai, nuostabioji muzika,
lydinti ligi kapų tylos.

(iš Semeniškių idilių XXI)

 

Apdovanojimai (įtariu, kad tikrai ne visi):

1995 m. Jonui Mekui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

1957 m. Už „Semeniškių idiles“ gavo Vinco Kudirkos premiją.

1966 m. Filadelfijos menų koledžas Joną Meką apdovanojo aukso medaliu „Už atsidavimą, aistrą ir pasišventimą ieškant naujų menų formų“;

1977 m. Guggenheim Foundation nominacija „Guggenheimo draugas“;

1989 m. Brandeis Universiteto apdovanojimas už kūrybą;

1992 m. Mel Novikoff apdovanojimas, San Francisko filmų festivalis;

1992, 2000 m. Chevalier de l’Ordre des Arts et des Lettres, Prancūzijos Kultūros ministerija;

1996 m. Menų daktaras, Kanzaso menų institutas;

1996 m. Niujorko filmų kritikų gildijos apdovanojimas už duoklę kino menui;

1997 m. Pier Paolo Pasolini apdovanojimas, Paryžius;

1997 m. Tarptautinės dokumentinių filmų asociacijos apdovanojimas, Los Andželas;

1997 m. Skohegan tapybos ir skulptūros mokyklos apdovanojimas;

1997 m. menininkui suteiktos VDU garbės daktaro regalijos.

2003 m. Jonui Mekui buvo įteiktas Lietuvos valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius.

2006 m. Amerikos režisierių Gildija apdovanojo Anthology Film Archives už nuopelnus kino menui. J. Meko filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ JAV Nacionalinės kino apsaugos tarybos buvo įtrauktas į Amerikos saugotinų filmų sąrašą (Į Kongreso nacionalinio kino registrą kiekvienais metais yra atrenkami tik 25 filmai). Los Andželo kino kritikų asociacija pagerbė J. Meką už jo indėlį JAV kino kultūrai.

2007 m. spalį J. Mekui Prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę.

2007 m. Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimas už „Ypatingą indėlį į kino meną“;

2007 m. Specialusis apdovanojimas iš Roswitha Haftmann fondo, Zürich;

2008 m. Baltijos kultūros pasiekimų apdovanojimas;

2008 m. Austrijos garbės apdovanojimas už indėlį į mokslą ir meną (Õsterreichische Ehrenzeichen für Wissenschaft und Kunst);

2008 m. balandžio 1 d. už nuopelnus meno ir mokslo srityse Austrijos Menų komiteto sprendimu įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas – Pasižymėjimo ženklas. Jį įteikė Austrijos prezidentas Heinz Fisher. Gavęs šį apdovanojimą, J. Mekas taip pat tapo Austrijos Menų komiteto nariu.

2010 m. viso gyvenimo pasiekimų apdovanojimas antrojoje metinėje Rob Pruitt meno apdovanojimų ceremonijoje;

2011 m. George Eastman garbės apdovanojimas;

2011 m. birželio 30 d. Biržų rajono savivaldybės sprendimu Jonui Mekui buvo suteiktas Biržų garbės piliečio vardas;

2012 m. Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“;

2013 m. Commandeur de l’Ordre des Arts et des Lettres, Kultūros ministerija Prancūzijoje;

2013 m. Francis J. Greenburger apdovanojimas;

2013 m. išrinktas Amerikos mokslo ir meno akademijos nariu;

2015 m. Yoko Ono drąsos apdovanojimas.

ŽINAU, nueisi,

kaip nuėjo

lietus ir vėjas

topolių blakstienom,

ir liksiu vėl

svyruoklis aš ir vienas.

Todėl geriu

ištroškęs

tavo akis ir žodžius.

Taip topoliai geria

lietų ir vėją

sidabro lūpom.

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961

 

Parengė Dominyka Navickaitė

7 Comments

  1. Pingback: Netektis. Jonas Mekas (1922 12 22–2019 01 23) | Lituanistų sambūris

  2. Rasa Mikšaitė

    Tepriima Viešpats savo glėbin šį Žmogų. Amen.

  3. Geras straipsnis apie labai įdomų ir talentingą menininką.

  4. nesu didis sio „filmininko“ kurybos zinovas, nei megejas to ka maciau, bet turiu keleta pastebejimu: teigiama, kad tai buvo didis, tiesiog KULTINIS menininkas vakaru pasaulyje. Klausimas: kodel siandien apie jo gyvenimo keliones pabaiga neraso pasauline ziniasklaida, tikLT ziniasklaida, kuri jo menui nerode beveik jokio demesio iki siol.
    Gime zmogus 1922m, o apdovanojimai atejo tik senatveje . Jei jau „kultinis“, tai turetu buti gerai zinomas visur, visame pasaulyje. Ar kultinis tik del pazinciu su tam tikrais kultiniais kulturos atstovais ? Tiesa ta, kad Lietuvoje jo kuryba nera labai zinoma. Kodel? Todel, kad nelabai idomi mums, kaimieciams? O gal tiesio neidomi? Tiesiog net ne menas? Neturi isliekamosios vertes?

    Visi tie kvaili apdovanojimai „uz atsidavima, aistra ir pasiventima“ ar „Gugenheimo draugas“ yra niekiniai!!! Visa kita, kas seke veliau – visiska paguoda „no name“ menininkui is gailescio. Kas supranta apdovanojimu ivardinima, tas supras apie ka as cia… Beje, ziauriausias apdovanojimas buna „uz viso gyvenimo nuopelnus“ – ziauriau protingam nominantui nebuna! Aciu Dievui, kas Mekas to nesulauke 🙂

    Reikia drasos pasakyti, kad karalius – nuogas. Bet gal ne laikas? Atsiprasau.

    Pabaigai pasakysiu, kad idetos i str. eiles – puikios! Gal ne „filminime“ buvo jo talentas?

  5. nesu didis sio „filmininko“ kurybos zinovas, nei megejas to ka maciau, bet turiu keleta pastebejimu: teigiama, kad tai buvo didis, tiesiog KULTINIS menininkas vakaru pasaulyje. Klausimas: kodel siandien apie jo gyvenimo keliones pabaiga neraso pasauline ziniasklaida, tikLT ziniasklaida, kuri jo menui nerode beveik jokio demesio iki siol.
    Gime zmogus 1922m, o apdovanojimai atejo tik senatveje . Jei jau „kultinis“, tai turetu buti gerai zinomas visur, visame pasaulyje. Ar kultinis tik del pazinciu su tam tikrais kultiniais kulturos atstovais ? Tiesa ta, kad Lietuvoje jo kuryba nera labai zinoma. Kodel? Todel, kad nelabai idomi mums, kaimieciams? O gal tiesio neidomi? Tiesiog net ne menas? Neturi isliekamosios vertes?

    Visi tie kvaili apdovanojimai „uz atsidavima, aistra ir pasiventima“ ar „Gugenheimo draugas“ yra niekiniai!!! Visa kita, kas seke veliau – visiska paguoda „no name“ menininkui is gailescio. Kas supranta apdovanojimu ivardinima, tas supras apie ka as cia… Beje, ziauriausias apdovanojimas buna „uz viso gyvenimo nuopelnus“ – ziauriau protingam nominantui nebuna! Aciu Dievui, kas Mekas to nesulauke 🙂

    Reikia drasos pasakyti, kad karalius – nuogas. Bet gal ne laikas? Atsiprasau.

    Pabaigai pasakysiu, kad idetos i str. eiles – puikios! Gal ne „filminime“ buvo jo talentas?

  6. Na turbūt mažai domitės, kad sakote, jog niekur apie jį nerašė, nes straipsniai buvo ir the guardian, new york times, washington post. Dėl populiarumo ir žinomumo Lietuvoje tarp menininkų, besidominčių kinu jis buvo tikrai plačiai žinomas. Tarp visos Lietuvos populiacijos nebuvo per daug populiarus, kas yra visiškai normalu, juk jis nebuvo Holivudo atstovas, o Avangardo, kas daugumai yra svetima, nepažinta, nesuprantama.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *