Sausio 23d. minime Stendalio gimimo dieną. Stendalis, kurio tikrasis vardas Marie-Henri Beylegimė 1783 metais. Jis –  garsus prancūzų rašytojas, vienas pirmųjų pradėjęs rašyti realistine ir romantine forma. Žymiausi jo kūriniai: pamfletų rinkinys „Rasinas ir Šekspyras”, romanas „Raudona ir juoda”, „Lusjenas Levenas“, „Parmos vienuolynas“.

Prieš pamildamas buvau menkas, ir kaip tik todėl, kad kartais jausdavau pagundą įsivaizduoti esąs didis.

Rašytojas gimė ir vaikystę praleido provincijoje, Grenoblio mieste, audringais XVIII a. prancūzų revoliucijos metais. Jo tėvas Cherubinas Beilis, advokatas, buvo aršus rojalistas, todėl nepritarė revoliucijos idėjoms. Stendalio motina mirė 1790 m. lapkričio 23 d. gimdydama, kai jam buvo septyneri. Didžiąją vaikystės dalį praleido augdamas savo senelio namuose, veikiamas Švietimo amžiaus idėjų. Mokėsi Grenoblyje, dažnai bendravo su jakobinais. Dar besimokydamas įgijo aistrą matematikai, todėl iki mirties varijuodavo įvairiais skaičiais. 1822 m. išleistame psichologiniame traktate Apie meilę Stendalis šį jausmą bando apibūdinti matematiniu tikslumu.

Manoma, kad rašytojas yra turėjęs apie šimtą slapyvardžių, nors liko žinomas Stendalio vardu ‒ jį pasirinko pagal žymaus vokiečių menotyrininko Johano Joachimo Vinkelmano (Johann Joachim Winckelmann) gimtąjį miestą.

1799 m. atvyko į Paryžių mokytis Politechnikos mokykloje, bet mokslus netrukus metė. 1800 m. įstojo į Napoleono I armiją, dalyvavo žygyje į Italiją. 1802 m. buvo demobilizuotas. 1803–1805 m. gyveno Paryžiuje, netrukus tapo Marselio, o vėliau ir  Napoleono I armijos karo komersantu. Dalyvavo žygiuose į Vokietiją ir Austriją. Buvo imperatoriaus dvaro kilnojamojo turto inspektoriumi, buvo imperatorienės pasiuntinys, vėliau armijos intendantas.

Žmogus, kuris pavydi visam pasauliui, visada bus vargšas

Dalyvavo Napoleono I žygyje į Rusiją ir tuomet jai priklausiusią Lietuvą, pakeliui lankėsi Vilniuje.Kelionė per Lietuvą ir pati Lietuva nepaliko žymesnių pėdsakų Stendalio veikaluose. Lietuvos vardo jis nemini, tik atskirus miestus (Vilnių, Kauną, Marijampolę), persikėlimą per Nemuną. Vilniaus patirtis, badaujančios ir mirštančios prancūzų kariuomenės vaizdas padarė poveikį jo požiūriui į karą, išreikštam romane „Parmos vienuolynas“.

1814 m. imperijai žlugus, apsigyveno Milane.
1821 m. dėl ryšių su karbonarais austrų valdžios buvo ištremtas iš Italijos. Grįžęs į Paryžių, bendradarbiavo prancūzų ir anglų opozicinėje spaudoje. Nuo 1830 m. gyveno Italijoje. 1830–1834 m. buvo Prancūzijos konsulas Trieste, Čivitavekijoje.

Stendalis dėl savo išvaizdos buvo vadinamas buldogu. Niekada nevedė ir neturėjo vaikų, tačiau jo gyvenime buvo pilna moterų. Spėjama, kad jis mirė nuo sifilio sukeltų komplikacijų staiga nualpus 1842 m. grįžęs atostogų į Paryžių. Palaidotas Monmartro kapinėse.

Estetinės Stendalio pažiūros formavosi apie 1820 m., t. y. tada, kai ėmė domėtis Italijos meno istorija ir rašė knygas apie šios šalies meno ir kultūros paminklus.

Stendalis laikomas vienu svarbiausių psichologinio naujųjų laikų romano pagrindėjų. Literatūrinės veiklos pradžioje sukūrė muzikai ir dailei skirtų veikalų: „Haidno, Mocarto ir Metastasio gyvenimai“ (1815), „Italijos tapybos istorija“ (1817), „Rosinio gyvenimas“ (1823).

Parašė kelionių įspūdžių knygas „Roma, Neapolis ir Florencija“ (1817), „Pasivaikščiojimai po Romą“ (1829); teorinius traktatus „Apie meilę“ (1822, liet. 1996), „Rasinas ir Šekspyras“ (1823–1825); romanus „Armansas“ (3 t., 1827), „Raudona ir juoda“ (1830, liet. 1949), „Liusjenas Levenas“ (par. 1834–1835, išl. 1894, liet. 1959), „Parmos vienuolynas“ (1839, liet. 1948).

Romane Raudona ir juoda (1830), kuris laikomas programiniu Stendalio kūriniu, vaizduojama ne vien aistringa, paini ir tragiška į aukštuomenę patekusio valstiečių kilmės jaunuolio Žiuljeno Sorelio meilės istorija, bet ir ieškoma ryšio tarp asmenybės ir ją formuojančios visuomenės: tiksliai atkuriama to meto aplinka ir realijos, laikomasi požiūrio, kad visur įsigalėję egoizmas ir veidmainystė, o kilniomis idėjomis dangstomi niekšingiausi nusikaltimai. Siekdamas sukurti objektyvumo įspūdį, šiam romanui Stendalis davė paantraštę „XIX amžiaus kronika“.

Romanas – tai veidrodis, su kuriuo eini didžiu keliu. Jis atspindi tai padangės žydrynę , tai purvinas balas ir provėžas.

Romaną Parmos vienuolynas  Stendalis sukūrė įkvėptas apsilankymo Italijoje, kur labai susidomėjo jos istorija ir Viduramžių tradicija, kurią toliau tęsia romano veikėjai. Parmos bendruomenė čia priešinama karaliaus dvarui, simbolizuojančiam visuomenę. Tai ir tragiškas, ir kartu žaismingas kūrinys, galimybė parodyti Italijos visuomenę kaip teatrą ir žaidimą.

Sukūrė novelių rinkinį „Italų kronikos“ (1855, liet. 1958). Atskirą kūrybinio palikimo dalį sudaro autobiografinės knygos „Anri Briularo gyvenimas“ (par. 1835–1836, išl. 1890), „Egotisto atsiminimai“ (par. 1832, išl. 1892), „Turisto memuarai“ (2 t., 1838).

Po Stendalio mirties išleistas romanas „Lamiel“ (par. 1839–1842, išl. 1928) knyga „Napoleono gyvenimas“ (par. 1817–1818, išl. 1929), lietuvių kalba išleista apysaka „Hercogienė de Paliano“ (1995). Grenoblio municipalinėje bibliotekoje saugomi Stendalio rankraščiai, tarp jų laiškai, dienoraščio fragmentai (2006 m. išleisti 1805–1814 m. „Dienoraščio“ 6 sąs.)

Stendalis – realistinio romano pradininkas. Jį domino to meto visuomenės permainos, kintantis gyvenimas. Anot jo, kiekvienas veikėjas turi būti tipiškas savo luomo atstovas, o romanas – to meto visuomenės papročių atspindys. Romanų centre yra jaunas žmogus, jo brendimo kelias, charakterio formavimasis, todėl Stendalio kūriniai dar vadinami auklėjamaisiais romanais.

Stendalio romanų pasakojimas lakoniškas ir griežtas, be stilistinių puošmenų, jo romanuose aiškiai išdėstoma autoriaus politinė ir pilietinė pozicija, tačiau siužetai itin patrauklūs dėl meistriškai suregztos intrigos. Meilė, muzika, aistra, didvyriški žygiai, laimės siekis – tai dalykai, dėl kurių gyvena visi Stendalio veikėjai.

Kuo labiau išvystytas protas, tuo aiškiau jis suvokia, kad teisingumas – vienintelis kelias į laimę.

Apie Stendalio gyvenimą ir kūrybą lietuvių kalba rašoma Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“, Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“, enciklopedijose. Apie Stendalio apsilankymus Lietuvoje rašoma Antano Vaičiulaičio knygoje „Stendhalis Lietuvoje Liet. katalikų MA“ (Roma, 1974), Nijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės monografijoje „Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje (iki XX amžiaus): vienos barbarystės istorija“ (Vilnius, 2011), Dominique Dubarry knygoje Prancūzų karininko pašnekesiai su Lietuvos istorija“ (Klaipėda, 2011), Laimono Briedžio knygoje „Vilnius savas ir svetimas“ (Vilnius, 2010). Yra rašytojui skirtų grožinių kūrinių: Anatolijaus Vinogradovo biografinis romanas „Stendalis: trys laiko spalvos“, Stefano Zweigo biografinių esė knyga Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus“ (Vilnius, 2006).  Apie Stendalį yra nemažai straipsnių spaudoje.

Rašytojui reikia tokios pat narsos kaip kareiviui: pirmasis turi taip mat mažai galvoti apie kritikus kaip antrasis apie ligoninę

2000 m. spalį Vilniuje, ant vadinamojo Franko namo Didžiojoje g. 1/2 (Senamiesčio seniūnija), Stendalio atminimui atidengta memorialinė lenta (arch. Vytautas Zaranka). Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir prancūzų kalbomis: „Šiame name 1812 m. gruodį traukiantis Napoleono armijai buvo apsistojęs prancūzų rašytojas Stendalis (1783–1842)“

Jo vardu pavadinta nervų liga, vadinama Stendalio sindromu, kuri jį ištiko pirmą kartą apsilankius Florencijoje. Stendalis savo knygoje rašė, kaip jis pats Florencijoje lankė galerijas ir patyrė savotišką ekstazę žiūrėdamas į paveikslus ir į antkapius Šv. Kryžiaus bazilikoje. Tai paaiškinama, kaip žmogaus nesugebėjimas iš karto prisitaikyti prie milžiniškos kultūros apsupties. Stendalio sindromas kyla per ilgai išbuvus meno galerijoje ir prisižiūrėjus per daug paveikslų – tada svaigsta galva, plaka širdis, trūksta oro, kyla lyg panikos priepuolis. Sindromas pasireiškia karščiavimu, suintensyvėjusiu širdies plakimu, euforine psichologine būsena, darosi silpna, galimos haliucinacijos.

Italų psichiatrė Graziella Magherini pastebėjo, kad Florencijoje į psichiatrijos ligoninę, kurioje ji dirbo, patenka daug žmonių, kuriems psichika sutriko besilankant Uficių bei kitose galerijose ir bežiūrint paveikslus. Ji aprašė 106 ar 107 tokius atvejus. Kadangi Stendalis savo knygoje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją“ buvo aprašęs tokį sindromą, ji savo turimą praktinę klinikinę medžiagą ir pavadino Stendalio sindromu.

(Visos citatos – iš Stendalio kūrinių)
Parengė Dominyka Navickaitė

Comments are closed.