Fritz Perls (1893–1970) – viena ryškiausių asmenybių XX a. psichoterapijos istorijoje. Gimė Vokietijoje, jaunystėje studijavo psichoanalizę, kuri jam pasirodė vienpusiška, schematiška ir, svarbiausia, ignoruojanti spontanišką gyvybingumą. Kaip alternatyvą Perls pasiūlė geštalto psichoterapiją, tapusią viena iš įtakingiausių humanistinės psichologijos krypčių. Pamatine geštalto psichoterapijos idėja galima laikyti visybiškumą – įsitikinimą, kad žmogus pasaulį suvokia visybiškai, turi įgimtą tendenciją įprasminti patyrimą, gyvenimą apskritai, siekia užbaigto pasaulio vaizdo (geštalto), visų savo egzistencijos dimensijų (kūno, proto, jausmų, dvasinio ir socialinio gyvenimo) integracijos. Taip pat čia labai svarbios dialogiškumo, vidinio augimo, autentiškos laisvės ir buvimo čia ir dabar sąvokos. Pasak Perls, keistis žmogus gali tik tada, kai priima save tokį, koks jis yra, o ne laikosi įsikibęs savo susikurto įvaizdžio.

Nors Perls daugiausia dėmesio skyrė alternatyvos psichoanalizei formulavimui, jis puikiai suprato ir kito kraštutinumo pavojų – humanistinė psichologija lengvai gali virsti šarlatanizmu, kai vietoj autentiškos laisvės pradeda orientuotis į hedonizmą, malonumų ir komforto vaikymąsi. Neabejojame, kad prieš daugiau nei 50 metų subrendusios Perls įžvalgos yra ne mažiau aktualios ir šiandien. Pateikiame kelis fragmentus iš jo paskaitų.

***

Mums, humanistinės psichologijos kūrėjams, prireikė nemažai laiko, kad perliptume Freudo pastatytą psichoanalizės sieną. Tačiau dabar susiduriame su dar didesniu iššūkiu. Esame spaudžiami tapti greito gydymo, greito džiaugsmo, malonios terapijos „pardavėjais“. Tai pavojinga šarlatanų fazė. Šarlatanų, kurie galvoja, kad svarbu išprovokuoti žmoguje „proveržį“, ir tai jau galima vadinti dvasiniu augimu, branda, vidinių galių išlaisvinimu.

Psichologijai staigaus rezultato siekis yra tikrai ne mažiau pavojingas, kaip ir daugiametis paciento gulėjimas ant psichoanalitinės kušetės. Maža to, psichoanalizės žala ne tokia esminė žmogui, išskyrus tai, kad ji daro pacientą vis mažiau gyvybingą. Tai galima lengviau ištverti nei staigios šarlatanų terapijos padarinius. Psichoanalitikams, bent jau paprastai, būdinga gera valia. Na, o tai, kas vyksta, prisidengiant humanistinės psichologijos vardu, dažnai man kelia gilų susirūpinimą. Pavyzdžiui, „pridygo“ daug geštalto terapeutų, kurie ypač akcentuoja įvairias technikas. Tačiau iš tiesų technika tėra triukas, kuris gali būti panaudotas išskirtiniu atveju. Deja, šiandien daug psichologų godžiai analizuoja vis naujas technikas ir jomis piktnaudžiauja: populiarėja eksperimentai su LSD ar kitomis suvokimą keičiančiomis medžiagomis.

Noriu aiškiai pasakyti, kad įvairios technikos iš tiesų naudingos seminarų, skirtų emociniam įsisąmoninimui, metu. Tai gali priminti žmonėms, kad jie gyvi, kad įsivaizdavimas, jog šiuolaikiniai žmonės tėra vaikščiojantys lavonai – netiesa, kad yra alternatyva drungnam vegetavimui. Tačiau tikra bėda, kai šis sukratymas, provokavimas tampa pakaitalu tikrą augimą skatinančiai terapijai.

Aišku, turime pripažinti, kad pati šiuolaikinė vartotojiška kultūra kelia žmogui grėsmę. Mes padarėme kūlverstį nuo griežto susilaikymo ir draudimų moralėje prie hedonizmo. Staiga visi pajuto poreikį linksmintis ir visur patirti malonumą. Autentiškumas ir įpareigojantis įsitraukimas nebėra skatinami.

Tikra geštalto psichoterapija meta iššūkį šioms tendencijoms. Mes darbuojamės tam, kad padėtume žmogaus augimui ir jo vidinio potencialo vystymuisi. Nekalbame apie greitą malonumą, staigią terapiją. Augimas visuomet yra procesas, kuriam reikia laiko. Negalima įsakyti žmogui: „Ei, greičiau būk linksmas. Daryk tai ir tai.“ Galbūt kas nori sukrėtimų, pasitelkti kokias nors psichoaktyvias medžiagas, tačiau visa tai neturi nieko bendro su tuo, ką aš vadinu geštalto terapija. Kas yra tikroji terapija? Tai tuštumos, atsiradusios asmenybėje, užpildymas, kad žmogus atgautų pilnatvę ir vienybę.

Negaliu sutikti ir su bihevioristais, kurie mano, kad elgesys turi tam tikrus „dėsnius“, kuriuos žmogus paprasčiausiai turi iš naujo išmokti ir praktikuoti. Pasiklausius jų, atrodo, kad žmogus visą gyvenimą mokosi net ir kvėpuoti bei vaikščioti, o gyvenimas tėra sąlygų, kuriose gimstame, rinkinys. Jei bihevioristai tiesiog teigtų, kad mes keičiame savo elgesį, siekdami daugiau vidinės laisvės ir atmesdami dirbtinius socialinius vaidmenis, kuriuos buvome išmokę, galėčiau su tuo sutikti. Tačiau skirtumai prasideda, kai imame kalbėti apie tai, kas žmogų blokuoja – nerimą. Jis bandomas pašalinti kaip trukdantis balastas, o aš esu įsitikinęs, kad nerimas yra būtinas žmogui ir net gali būti svarbus kūrybiškumo šaltinis.

Natūralu, kad kai žmogus keičiasi, mokosi naujų dalykų, jis jaučiasi ir sunerimęs. Deja, ir psichiatrai dažnai bijo paciento nerimo. Jie nežino, kaip su juo elgtis. Tačiau nerimas visada su mumis, ir jis yra svarbus pagalbininkas, bent jau tol, kol įsiveliame į mums primestą socialinį vaidmenį. Jei nežinome, ar nusipelnėme aplodismentų ar supuvusių pomidorų, mes sutrinkame, širdis pradeda greičiau plakti ir patiriame išgąstį. Tai signalas, jog prarandame autentiškumą.

Mano galva, galima pateikti paprastą nerimo apibrėžimą – tai įtrūkis tarp dabar ir tada. Jei mes esame „dabar“, tai bet koks susijaudinimas, nerimas perauga į spontanišką veiklą. Jei esame „dabar“, esame kūrybingi. Jei įsisąmoniname savo pojūčius, mūsų akys ir ausys atsiveria, tuomet atrandame ir sprendimą. Išsilaisvinimas, kuris veda į spontaniškumą, asmenybės vienybės palaikymą – tai yra visa, ko mums reikia. Hedonistinis pseudo-spontaniškumas yra visai kas kita. Tai dirbtina. Tai godumas, vejantis iš „dabar“.

Tikra terapija turi laviruoti tarp biheviorizmo ir hedonizmo.

***

Koks geštalto psichoterapijos santykis su egzistencializmu? Atsakymas priklauso nuo to, ką sutarsime vadinti egzistencializmu. Mano galva, geštalto psichoterapija yra vienintelė egzistencializmo kryptis psichoterapijoje, kuri turi savą, o ne iš filosofijos pasiskolintą pamatą. Aš skiriu tris filosofijos tipus.

Pirma, tai aistringas noras viską aprašyti, kurį angliškai geriausia įvardinti „aboutism“. Mes nuolat apie kažką kalbam, tikslinam sąvokas, jas vėl svarstom, ir niekas neįvyksta. Šiuo atveju nuolat vaikščiojama aplinkui, teoretizuojama, tačiau esmė lieka nepaliesta.

Kita filosofija – moralizmas (angl. „shouldism“). Ji nuolat kažko reikalauja ir nurodinėja. Ji pateikia šimtą tūkstančių komandų, net nesigilindama, kurias iš jų žmogus šiuo metu geba įgyvendinti. Paradoksalu, kad labai daug žmonių įsitikinę, jog pakanka panaudoti formulę, kurioje yra žodžiai „tu privalai“, ir viskas jau padaryta, tikrovė pakeista.

Trečioji filosofija – tai, ką vadinu egzistencializmu. Tai bandymas įsisąmoninti tikrovę ir laisvė keistis. Čia atmetamas instinktų determinizmas ir teigiama, kad žmogus yra sistema, siekianti atstatyti balansą. Klaidos čia suvokiamos ne kaip nuosprendžiai, bet kaip tai, ką dera pripažinti, jei norime išsilaisvinti nuo jų padarinių. Svarbiausia, turime įsisąmoninti, kad daugiaprasmiškumas yra neišvengiamas mūsų egzistencinio ribotumo palydovas, kurio negalime atsikratyti, kurio neturime bijoti ir kuris neturi tapti kliūtimi mūsų autentiškam vidiniam augimui.

***

Pokyčiai nėra paprastas dalykas. Kalbėjausi su moterimi, kurią seniai pažįstu, ir bandžiau jai padėti nusimesti vis labiau slėgusią vidinę naštą: „Įsisąmonink svarbų dalyką: klaidos nėra nuodėmės.“ Deja, mano patarimas jai neatnešė nė pusės to palengvėjimo, kurio tikėjausi. Tik paskui supratau, kodėl. Jei klaidų nebetraktuosime kaip nuodėmių, kaip tada galėsime smerkti tuos, kurie jas daro? O tai buvo tapę labai svarbia tos moters gyvenimo dalimi, menamo saugumo garantu.

Daugybę kartų, kalbėdamasis su pacientais, įsitikinau, koks destruktyvus yra perfekcionizmas ir kaip sunku jo atsisakyti, nes jis suteikia galimybę save kankinti, bausti, o tai neretai klaidingai interpretuojama kaip savęs tobulinimo kelias. Tačiau toks „tobulėjimas“ yra pavojinga iliuzija, kuri neturi nieko pozityvaus.

***

Man viltį teikia tai, jog matau maišto apraiškas. Jaučiame, kad daiktų gamyba ir mainai negali būti gyvenimo prasmė. Mes įsisąmoniname, kad gyvenimas turi būti pragyventas, o ne parduotas, konceptualizuotas, paverstas formule. Suprantame, kad manipuliacija ir kontrolė neteikia gyvenimo džiaugsmo. Tačiau turime pripažinti, kad tai tik maištas, o ne tikra revoliucija. Labai daug dalykų dar turi būti pakeista. Mes dar tik esame kelyje nuo fašizmo prie humanizmo. Tiesą sakant, man net atrodo, kad esame tik kelio pradžioje, ir tas hedonizmas, vartotojiškumas neturi nieko bendro su tikru žmogiškumu. Tai, kad mumyse esama protesto, maišto dvasios – gerai, bet tai dar toli gražu ne pergalė.

Jei norime kažką iš tiesų pakeisti, turime tapti tikri – išmokti turėti savo poziciją, savo centrą ir kartu įsisąmoninti savo ribas ir tai, kas yra autentiškas santykis su kitu. Todėl noriu pasiūlyti savotišką geštalto terapijos maldą, kurią kiekvienam, kas pasitiki šia terapija, derėtų kartoti kasdien:

Aš darau tai, ką darau, o tu darai tai, ką darai.

Aš gyvenu šiame gyvenime ne tam, kad atitikčiau tavo lūkesčius.

Tu gyveni šiame pasaulyje ne tam, kad atitiktum mano lūkesčius.

Tu esi Tu, o aš esu aš.

Jei taip nutiks ir mes atrasime vienas kitą – puiku.

Jei ne – nieko nepadarysi.

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *