Pradedame tekstų ciklą „Atpažinti ir suprasti“.

Gyvename informacinių karų ir propagandos klestėjimo laikais, kai itin svarbu ugdyti kritišką mąstymą bei gebėjimą atpažinti manipuliacijas. Turime vilties, kad ir šiuo atveju stiprybės galime pasisemti analizuodami istoriją.

XX amžius neretai yra įvardijamas kaip propagandos epocha. Tikimės, kad įvairių šio amžiaus propagandinių kampanijų analizė ne tik padės vaduotis iš masinėje kultūroje populiarių pseudo-istorinių mitų, bet ir atpažinti tai, kaip dabar kuriami panašūs mitai bei pamėklės (fake news).

XX a. antroje pusėje praktiškai kiekvienoje Sovietų Sąjungos mokykloje buvo įrengti „didvyrių kampeliai“. Čia kabėdavo portretai, buvo pateikiamos kokį nors žygdarbį atlikusių jaunuolių biografijos, į tai kiekvienas sovietinis mokinys buvo raginamas lygiuotis. Vienu žymiausių „didvyrių“ buvo paauglys Pavlikas Morozovas, kuriam esą teko spręsti sudėtingą moralinę dilemą: kas svarbiau – santykiai šeimoje, vaiko ir tėvo ryšys, ar tiesa ir valstybės gerovė? Aktyvus pionierius, tikrasis sovietinės Tėvynės patriotas Pavlikas tvirtai apsisprendė, kad valstybės gerovė yra svarbiau už šeimą. Paauglys drąsiai pasipriešino iš valstybės grūdus bandančiam pasisavinti tėvui, apie tai informavo komunistinę valdžią. Moraliai degradavęs tėvas, nesugebantis atsikratyti buržuazinių įpročių, buvo suimtas, o vaikinas Pavelas tapo svarbiu pavyzdžiu kiekvienam, kaip dera ginti savo Tėvynę.

Netrukus vaikinui buvo pradėti statyti paminklai, jo vardu pavadinti pionierių būriai ir Pavlikas Morozovas tapo vienu iš sovietinės tikrovės simbolių.

Šiandien niekam nebekelia abejonių tai, kad visa ši istorija buvo propagandinis mitas, kurio tikslas buvo kiekvienam Sovietų Sąjungoje gyvenančiam jaunam žmogui įdiegti, kad valstybės interesai svarbiau už bet kokius asmeninius saitus, už šeimą. Šis mitas buvo sudėtinė bendros „naujojo žmogaus“ kūrimo programos dalis. Tai turėjo būti žmogus, kuris yra absoliučiai lojalus Komunistų partijai ir pasiryžęs be mažiausios abejonės vykdyti visus jos nurodymus.

Beje, entuziastingas Morozovo mitas tiek kartų buvo tobulinamas, pildomas, jog šiandien labai sunku vertinti, kiek storas „propagandinio grimo sluoksnis“ ir kas su paaugliu Pavliku nutiko iš tiesų.

Galima gana tvirtai teigti tik tai, kad iš tiesų 1932 m. rugsėjį Vakarų Sibire esančio atokaus Gerasimovkos kaimo pakraštyje esančiame miške buvo atrasti subadyti dviejų broliukų kūnai: trylikos (ar keturiolikos) metų Pavliko ir aštuonmečio Fiodoro Morozovų. Milicija pernelyg nepersistengė ir suėmė bent kelis vaikų dėdes ir senelį. Kaime buvo gerai žinoma, kad šie giminaičiai labai nemėgo broliukų, o senelis neseniai anūkus net buvo išvaręs iš namų. Tiesa, kalbėta ir apie kitą versiją, kad Pavlikas nepasidalino su pusbroliu nugvelbtomis gėrybėmis, jie susimušė ir viskas baigėsi tragiškai. Fiodoras nukentėjo kaip įvykio liudininkas.

Nors Morozovai griežtai neigė savo kaltę, jie buvo nuteisti ir jiems įvykdyta mirties bausmė. Beje, panašu, kad kaimo žmonės kur kas labiau gailėjosi jų, o ne nužudytų vaikų.

Kodėl? Nes Morozovų vaikai, ypač Pavlikas, buvo pelnę skundikų reputaciją. Nepanašu, kad Pavlikas valdžiai kaimynus skundė iš idealizmo. Jis buvo piktas ant viso pasaulio, kita vertus, ir pats nevengė „priglausti“ kitų daiktus. Labiausiai kaimiečius Pavlikas nustebino, kai valdžiai apskundė savo tėvą Trofimą. Tiesa, sūnaus ir tėvo santykiai buvo įtempti. Tėvas buvo išėjęs gyventi pas meilužę, o ir Pavlikas ne kartą patyrė tėvo kumščių jėgą. Trofimovui įskundimas baigėsi tragiškai. Jis buvo suimtas, išvežtas į lagerį, o vėliau sušaudytas.

Beje, labai mažai tikėtina, kad atokioje Gerasimovkoje veikė bent kokia partinė kuopelė ar pionierių būrys. Tad pasakojimas apie tai, kad Pavlikas esą buvo aktyvus pionierius, veikiausiai yra vienas iš daugybės vėliau sukurto mito „pagražinimų“. Nepamirškime ir bendro socialinio bei politinio konteksto. Sibire vis dar įsitvirtino kolektyvizacijos procesas, kuriuo siekta valstiečius (į juos tiek Leninas, tiek Stalinas žvelgė įtariai) paversti lojaliais ir nuo valdžios priklausančiais kolūkiečiais. Skurdžiuose regionuose žmonėms tekdavo dažnai badauti, nes valdžia atimdavo visus grūdus, kitą maistą. Nieko keisto, kad nemaža dalis valstiečių boikotavo nurodymą atiduoti bendram naudojimui visą turtą ir atsargas. Būtent šiuos žmones ir įskųsdavo Pavlikas ir Fiodoras.

Gandai apie esą žvėriškai nužudytus ideologiškai brandžius ir sąmoningus vaikus pasklido po visą Sovietų Sąjungą. Natūralu, kad, perpasakojant, vaikai buvo vis labiau herojizuojami, išgalvojamos naujos detalės. Laikraščiai konkuravo, kas gražiau perpasakos pionieriaus Pavliko (kažkodėl ilgainiui būtent jis buvo pasirinktas didvyriu, o broliukas Fiodoras nustumtas į šalį) žygdarbį. Net rašytojas Maksimas Gorkis viešai išreiškė susižavėjimą, kaip paprastas paauglys sugebėjo teisingai išspręsti sudėtingą dilemą, ir pareikalavo, kad Pavlikui būtų pastatytas paminklas. Šio rašytojo raginimas buvo išgirstas ir netrukus įvairiose SSSR vietose pradėti statyti paminklai drąsiam ir pasiaukojančiam pionieriui Pavlikui. Apie jį buvo pradėtos kurti poemos, jis tapo ne vieno spektaklio herojumi. Ne viena karta Sovietų Sąjungoje užaugo, raginama žvelgti į didvyrišką Pavliko Morozovo pavyzdį.

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *