Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1587 m. Anglijos karalienė Elžbieta I pasirašė mirties nuosprendį Marijai Stiuart.

Marija buvo Škotijos karaliaus Jokūbo V ir prancūzų princesės Marijos de Gizot dukra. Tėvas mirė vos gimus dukrai ir jau vaikystėje Marija buvo paskelbta Škotijos karaliene. Regentu buvo Džeimsas Hamiltonas. Jis palankiai žvelgė į Angliją, skirtingai nuo buvusio karaliaus, kuris tvirtai laikėsi draugystės su Prancūzija.

1543 m. net buvo pasirašyta speciali tarpvalstybinė sutartis, pagal kurią Anglijos karaliaus Henriko VIII sūnus Eduardas turėjo vesti Mariją Stiuart, o Škotija ir Anglija susijungtų. Tačiau tai buvo didžiulių politinių ir religinių neramumų laikotarpis. Pačioje Škotijoje iniciatyvą perimdavo tai Anglijos, tai Prancūzijos šalininkai. Būdama penkerių metų Marija buvo priversta išvykti į Prancūziją. Sulaukusi pilnametystės buvo ištekinta už karaliaus Pranciškaus II. Tačiau šis karalius greit mirė ir Marija iš karto išvyko atgal į Škotiją.

Anglijos katalikai nusprendė, kad Henriko VII provaikaitė Marija galėtų pretenduoti į Anglijos sostą ir sugrąžintų čia katalikų įtaką. Tuo metu Angliją valdė protestantė Elžbieta I. Viską gerokai komplikavo asmeninės Marijos dramos, kai ją įsimylėjęs Botvelio grafas nužudė jos sutuoktinį. Galiausiai Marija Stiuart ryžosi labai rizikingam žingsniui ir nusprendė vykti taikytis su Elžbieta I, prieš kurią anksčiau maištavo. Tačiau Anglijos karalienė neatleido konkurentei iš Škotijos ir įsakė nukirsdinti Mariją Stiuart. Netrukus nuosprendis buvo įvykdytas.

Marija Stiuart vadinama viena ryškiausių savo epochos asmenybių, kurios gyvenime ryškiai atsispindėjo svarbiausi to meto konfliktai.

1709 m. negyvenamoje saloje Ramiajame vandenyne buvo aptiktas škotų jūreivis Aleksanderis Selkirkas, kuris čia prabuvo beveik penkerius metus.

Šio jūreivio istorija įkvėpė Danielį Defo parašyti romaną „Robinzonas Kruzas“.

Škotų flotilė keliavo į Pietų Ameriką. Jūreivis Selkirkas buvo impulsyvus ir maištingas, jis nuolat konfliktavo su laivo kapitonu. Po eilinio konflikto jis paskelbė, kad geriau liks saloje, nei toliau plauks laivu, kuriam reikalingas rimtas remontas. Įpykęs kapitonas įvykdė jūreivio norą. Beje, netrukus laivas iš tiesų paskendo prie Kolumbijos krantų.

Kai Selkirkas buvo išgelbėtas, jis grįžo į gimtinę ir aludėse pasakodavo savo nuotykius. Beje, jis kartodavo, kad saloje buvo net patogiau ir jaukiau nei tarp žmonių. Veikiausiai dėl to vėl įsirašė į laivyną ir keliavo kautis su piratais. Deja, susirgo šiltine ir mirė.

Jūreiviui Sekirkui saloje buvo palikti keli būtiniausi daiktai: šautuvas, kirvis, parako atsargų. Kad nepamirštų anglų kalbos, jis kasdien garsiai skaitė Bibliją, nors nebuvo religingas. Valgė įvairius augalus, taip pat susimedžiodavo nedidelius gyvūnus. Kartą į salą buvo atplaukęs ispanų laivas. Kadangi Anglija ir Ispanija tuo metu buvo priešės, Selkirkas nusprendė, jog geriau pasislėpti ir neprašyti pagalbos.

Jūreivį išgelbėjo Anglijos laivas „Hercogas“. Jame tarnavo ir per laivo katastrofą išsigelbėjęs buvęs Selkirko kapitonas, su kuriuo jis konfliktuodavo. Regis, net ir po šio išgelbėjimo jie nesusitaikė.

Danielio Defo sukurtas Robinzono personažas turi jūreivio Selkirko bruožų, nors tikrai negalima sakyti, kad, aprašydamas Robinzono kasdienybę ir nuotykius, rašytojas nuosekliai remiasi Selkirko istorija.

1890 m. gimė generolas Povilas Plechavičius.

Žemaitijoje gimė nevienareikšmiškai vertinamas kovotojas už Lietuvos Nepriklausomybę. Jis organizavo veiksmingą pasipriešinimą Žemaitijoje ir pats narsiai kovojo su bolševikų bei lenkų kareiviais 1918 m. Tačiau abejonių ir kritikos sukėlė labai griežti jo kovos metodai, kurie net buvo įvardijami, kaip „baltojo teroro“ atsakas į „raudonąjį“. P. Plechavičiui net teko už tai stoti prieš teismą Lietuvoje, bet buvo išteisintas. Per teismą ištarė populiaria tapusią frazę: „Jei ne mano griežtumas, tai ir jūs čia nesėdėtumėte.“

Generolui teko itin svarbus vaidmuo per Gruodžio perversmą, kuris į valdžią atvedė Antaną Smetoną. P. Plechavičius visą gyvenimą išliko nuoseklus ir tvirtas antikomunistas ir buvo įsitikinęs, kad vardan valstybės išlikimo galima kovoti visomis įmanomomis priemonėms.

Sovietmečiu P. Plechavičių sovietinė propaganda siekė paversti nekaltų žmonių budeliu, aktyviai dalyvavusiu taip pat ir žydų žudyme. Tačiau labiausiai tikėtina, kad tai sovietinės klastotės. Tuo labiau, kad P. Plechavičiaus patriotizmas atsiskleidė ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai jis nepakluso okupacinei nacistinei vadovybei, reikalavusiai, kad lietuvių daliniai kovotų Vokietijos pusėje. P. Plechavičius buvo pasiryžęs kovoti tik už Lietuvą ir siekė, kad ir Lietuvos kariai netaptų nei Sovietų Sąjungos, nei Vokietijos marionetėmis.

P. Plechavičiui pavyko prasiveržti į Vakarus. Sovietų valdžia reikalavo Vakarų valstybes jį išduoti kaip karo nusikaltėlį. Yra žinoma, kad net buvo planuoti pasikėsinimai prieš P. Plechavičių. Tačiau jam pavyko persikelti į JAV, kur jis ir sulaukė žemiškosios kelionės pabaigos.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *