Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1901 m. Vilniuje gimė vienas garsiausių XX amžiaus litvakų, itin talentingas smuikininkas Jaša Heifecas.

Jis buvo smuikininkas, kurį muzikos kritikai vadino smuiko karaliumi ir lygino su praeities smuiko virtuozais. Teatrališki, emocingi jo koncertai tapdavo įsimintinais kultūriniais įvykiais.

Pasakojama, kad smuiku groti Jaša pradėjo dar būdamas trejų gavęs iš tėčio smuikelį. Po poros metų jis jau buvo priimtas į Vilniaus imperatoriškąją rusių muzikos draugiją. Jaša muzikos studijas baigė per labai trumpą laiką, nes buvo visa galva talentingesnis už bendraamžius. Muzikos mokyklą jis baigė aštuonerių ir netrukus įvyko jo pirmasis viešas pasirodymas Kaune. Tiek publika, tiek muzikos kritikai buvo sužavėti.

1910 m. Jaša su šeima išvyksta į Peterburgą, kur tęsia muzikos pamokas pas žymiausius to meto pedagogus. Jo talentas negali nežavėti ir Jaša netrukus jau koncertuoja prestižinėse Muzikos salėse Rusijos imperijoje. Dar po metų Jaša „užkariauja“ Europą – Berlyne sukelia publikos susižavėjimą.

Europą apima Pirmojo pasaulinio karo gaisras ir Jašos tėvas pasirūpina, kad genialus smuikininkas pervažiuotų koncertuoti į ramesnį regioną – JAV. Vos šešiolikos Jaša debiutuoja prestižinėje Niujorko salėje ir spauda jį paskelbia vienu iš geriausių smuikininkų visame pasaulyje.

1925 m. Jaša gavo JAV pilietybę ir Amerika tapo jo namais iki gyvenimo pabaigos. Jis įsikūrė Kalifornijoje, tačiau daug laiko tekdavo praleisti repeticijose ir gastrolėse. Jaša Heifecas grojo Stradivarijaus, Gvarnieri smuikais, jam plojo praktiškai visų prestižinių pasaulio muzikos salių publika. Jaša aktyviai koncertavo ir įrašinėjo kūrinius iki 1973 m., kai sveikata jau nebeleido intensyviai groti smuiku.

Jaša Heifecas mirė 1987 m. JAV, veikiausiai labiau nei bet kuris kitas menininkas išgarsinęs Vilnių, kaip savo gimtąjį miestą.

1922 m. Paryžiuje paskelbtas Džeimso Džoiso romanas „Ulisas“.

Šis airių rašytojo kūrinys yra vadinamas modernizmo literatūroje viršūne. Stebėtinai paprastas siužetas, pasakojantis apie vieną dieną iš žydų kilmės dubliniečio Leopoldo Bliumo gyvenimo. Bliumas vaikšto gatve, lankosi leidykloje, dalyvauja laidotuvėse, pabuvoja gimdymo namuose, landynėje ir galiausiai grįžta į savo namus. Jis sužino apie savo žmonos neištikimybę ir tai yra svarbiausia romano intriga. Tiek romano pavadinimas, tiek jo kompozicija yra nuoroda į Homero „Odisėją“.

Pasak literatūros istorikų, Džeimsas Džoisas dar vaikystėje susipažino su Odisėjo istorija ir jam šis personažas paliko neišdildomą įspūdį. Pradžioje jis ketino į apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“ įtraukti dar vieną apsakymą „Ulisas Dubline“, tačiau paskui šis sumanymas išaugo iki savarankiškos knygos. Ją Džoisas pradėjo rašyti 1914 m.

„Ulisą“ sudaro aštuoniolika epizodų. Kiekvienas jų turi ne tik savo temą, bet ir stilistiką. Viešai romanas buvo skelbiamas fragmentais, kol pagaliau visas buvo išleistas Paryžiuje. JAV pradėtas teisminis procesas prieš rašytoją, kai šioje šalyje buvo paskelbtas romano epizodas, kuriame herojus masturbuojasi. Romanas buvo paskelbtas pornografiniu ir jį uždrausta platinti JAV. Situacija pasikeitė tik 1933 m., kai pakartotiniame teismo procese buvo konstatuota, kad knyga nėra nepadori ir romaną leido platinti. Beje, nors Airijoje jokių teismo procesų nebuvo dėl knygos, bet čia ji nebuvo išleista.

Literatūros kritikai ir kiti rašytojai knygą sutiko nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, Virginija Vulf tvirtino, kad tai nepaprastai drąsi, bet ir visiškai destruktyvi knyga. Savo ruožtu psichiatras Karlas Gustavas Jungas labai žavėjosi šia knyga ir vadino ją unikalia. Nes autorius sugebėjo pateikti gąsdinančią, bet labai realistinę žmogiškos tikrovės analizę.

1993 metais Vaclavas Havelas tapo pirmuoju pokomunistinės Čekijos prezidentu.

Disidentas, dramaturgas Vaclavas Havelas yra vertinamas ir kaip „Velvetinės“ revoliucijos, kurios metu Čekoslovakija taikiai iš socialistinio Sovietų Sąjungos satelito transformavosi į savarankišką demokratinę valstybę, simbolis. Kūrybingas intelektualas Havelas stengėsi pakeisti technokratinę politinę kultūrą, nuosekliai gynė vertybių svarbą politiniuose sprendimuose.

1989 m. jis tapo pirmuoju demokratinės Čekoslovakijos prezidentu, pradėjo esmines ekonomines, teisines, politines reformas. Pasak paties Havelo, didžiausia jo nesėkmė buvo tai, kad nesugebėjo išlaikyti broliškos čekų ir slovakų tautų sąjungos. Čekija ir Slovakija nusprendė būti savarankiškos valstybės, nors iki tol čekai ir slovakai puikiai sutarė bendroje valstybėje. Po „skyrybų“ Čekijoje surengti visuotiniai prezidento rinkimai ir juos nesunkiai laimėjo Vaclavas Havelas, kuris paskui dar buvo perrinktas naujai kadencijai. Tiesa, dera pripažinti, kad ilgainiui buvusio disidento populiarumas Čekijoje gerokai smuko. Jis buvo kaltinamas už visus sunkumus, kuriuos neišvengiamai tenka išgyventi esminių ekonominių reformų metu, taip pat formavosi stipri nacionalistinė opozicija Havelo proeuropietiškam entuziazmui.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *