Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

 

1889 m. gimė žymus danų režisierius Karlas Teodoras Drejeris (Dreyer).

Karlas buvo pavainikis danų fermerio ir ūkio darbininkės sūnus. Pirmuosius dvejus metus praleido prieglaudoje, kol buvo įvaikintas liuteronų šeimos, kuri jam ir suteikė savo pavardę. Nepaisant visų vaikystės išgyvenimų, Karlas buvo talentingas berniukas ir su pagyrimu baigė klasikinę gimnaziją bei pradėjo darbuotis kaip žurnalistas. Netrukus išryškėjo jo gabumai rašant scenarijus ir jis tuo vertėsi daugiau nei septynerius metus. Ilgainiui jis išdrąsėjo ir nusprendė, kad pats nori būti režisieriumi. Jo pirmasis kino filmas – „Prezidentas“, tai buvo tuo metu populiaraus romano ekranizacija.

Ilgainiui Karlas Drejeris tapo tarptautiniu režisieriumi, keliauja po Europą, čia filmuoja filmus. 1927 m. jam pavyko sukurti filmą, kuris iki šiol vieningai vadinamas šedevru – „Žanos Dark kančios“. Režisierius S. Eizenšteinas šį filmą yra pavadinęs genialiu. Juo žavėjosi ir A. Tarkovksis bei kiti žymūs menininkai. Šio filmo stiprybė – gebėjimas puikiai perteikti herojės psichologiją.

Deja, prasidėjo Didžioji depresija, pinigų kino filmų statymui labai sumažėjo ir Drejeris grįžo į žurnalistiką. Tačiau be kino ištvėrė neilgai ir jau ketvirto dešimtmečio pradžioje pastatė pirmą garsinį filmą „Vampyras“. Tai buvo drąsus eksperimentas siaubo filmų žanre. Įdomu tai, kad šiandien jis vertinamas kaip puikus darbas, bet anuomet sulaukė tiek žiūrovų, tiek kritikų nusivylimo. Tokia reakcija sutrikdė režisierių ir jis vėl kuriam laikui atsitraukė nuo režisūros.

Vėliau sukūrė dar tris filmus ir kiekvienas vertas dėmesio. Pavyzdžiui, „Pykčio diena“ – tai filmas, pasakojantis apie raganų medžiokles Viduramžiais. Kritikų jis buvo interpretuojamas kaip antifašistinis kūrinys, nors pats režisierius akcentavo, kad nori likti atokiau nuo politikos.

1955 m. Venecijos kino festivalyje Karlas Drejeris debiutavo su kino filmu „Žodis“. Debiutas buvo itin sėkmingas ir režisierius apdovanotas „Auksiniu liūtu“. Beje, tai pakeitė pačios Danijos požiūrį į režisierių. Jei anksčiau danams nelabai rūpėjo jo darbai, tai po garbingo apdovanojimo jis pradėtas vadinti „gyvuoju klasiku“. Danijos vyriausybė jam išskyrė specialiais patalpas, garantavo finansavimą. Tai režisierių paskatino gana greitai sukurti filmą „Gertrūda“. Tačiau pačiam režisieriui jis neatrodė pakankamai vykęs ir K. Drejeris viešai paskelbė, kad svajoja sukurti filmą apie Kristų. Jis labai rimtai ruošėsi šiam iššūkiui ir tikėjo, kad tai gali būti jo visos kūrybos viršūnė, tačiau, kai jau pradėjo filmavimą, peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Deja, ši liga buvo stipresnė už režisierių ir 1968 m. kovo 20 d. Karlas Drejeris mirė.

Iki šiol jis vertinamas kaip Danijos kinematografo kūrėjas ir vienas genialiausių Europos kino režisierių.

1948 m susiformavo Beniliukso sąjunga.

Antrajam pasauliniam karui dar nepasibaigus, Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo vadovybės pradėjo tartis dėl vieningos muitų sąjungos, kuri pradėjo veikti 1948 m. ir buvo pavadinta Beniliuksu. Ši sąjunga tapo modeliu, pagal kurį vėliau buvo kuriama Europos ekonominė bendrija.

Beniliukso sutartis buvo pasirašyta penkiasdešimčiai metų, tačiau 2008 m. birželio 17 d. pasirašytas jos atnaujinimas, šįkart neribotam terminui. Sąjungos pavadinimas pakeistas iš Beniliukso Ekonominė Sąjunga į Beniliukso Sąjunga. Pagrindinis organizacijos tikslas – trijų narių kooperacija platesniame europiniame kontekste.

Naujoji sutartis numato galimybę Beniliuksui bendradarbiauti su kitomis ES valstybėmis bei regioninėmis bendradarbiavimo struktūromis. Nuo šiol Beniliuksas skiria didžiausią dėmesį trims temoms: vidaus rinkai ir ekonominei sąjungai, tvarumui, teisingumui ir vidaus reikalams. Sumažintas organizacijos struktūrų skaičius. Lieka penkios institucijos: Beniliukso Ministrų Komitetas, Beniliukso Taryba, Beniliukso Parlamentas, Beniliukso Teisingumo Teismas bei Beniliukso Generalinis Sekretoriatas. Sutartyje taip pat įvardyta Beniliukso Intelektinės Nuosavybės Organizacija.

2016 m. mirė žymus dirigentas ir pedagogas Saulius Sondeckis.

Pasaulyje pripažintas dirigentas, pedagogas Saulius Sondeckis gimė 1928 m. Šiauliuose. Nuo pat mažų dienų turėjo polinkį ir gabumų muzikai. Studijavo smuiką pas žymų pedagogą Aleksandrą Livontą, kuris turėjo labai didelę įtaką savo mokinio muzikiniam skoniui, grojimo stiliui. Dirigavimo pagrindus tobulino pas Igorį Markevičių.

Į muzikos istoriją įėjo pirmiausia kaip dirigentas. Šiame vaidmenyje oficialiai debiutavo 1955 m. Vadovavo tuo metu dar mažai žinomam M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių orkestrui. S. Sondeckiui pavyko šiam orkestrui pelnyti pasaulinę šlovę. Būtent šio orkestro absolventų pagrindu vėliau buvo įkurtas Lietuvos kamerinis orkestras. Labai greitai šis orkestras tapo itin populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalyvavo gastrolėse įvairiose pasaulio vietose. Šis orkestras gyvavo iki pat 2004 m. ir visą tą laiką jam vadovavo S. Sondeckis. Per šį laikotarpį pelnyta daug apdovanojimų, orkestras dalyvavo įvairiuose festivaliuose.

Kamerinio orkestro panaikinimas vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni ekspertai tvirtina, kad tam jau buvo atėjęs laikas ir buvo būtina leisti skleistis jaunesniems talentams, kiti iki šiol įsitikinę, kad tai buvo neatsakingas žingsnis, kuris nuskurdino Lietuvos muzikos pasaulį.

Nuo 2004 m. S. Sondeckis buvo įvardijamas, kaip kamerinio orkestro „Maskvos virtuozai“ kviestinis dirigentas. 2005 m. jis tapo Lietuvos Baltijos kamerinio orkestro vadovu.

Režisierius Juozas Javaitis yra pastatęs filmą „Maestro Saulius Sondeckis“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *