Ruandoje pasitinka žaluma, švara ir tyla. Nedidukė valstybė Rytų Afrikoje, įsispraudusi tarp didžiulių kaimynių – Ugandos ir Kongo Demokratinės Respublikos, – dažnai pateikiama kaip pavyzdinė: gyventojų susitaikymo, skurdo mažinimo programų ir investicijų į informacines technologijas dėka ji, teigiama, spėriai žengia į priekį po prieš 25 metus čia vykusio genocido. Tačiau ne viskas, kas paviršiuje braižoma gėriu ir blogiu, tomis pačiomis spalvomis kunkuliuoja ir giliau. Ruandos istorija nėra viena ir ją pasakoti dera tik iš daugiakampių pozicijų.

Ruandos sostinės Kigalio viešajame transporte klausausi svetimų pokalbių. Jų nedaug, tik vienas, bet autobusas sausakimšas. Jaunas vyras iš Malio, dirbantis Dubajuje, atvyko apžiūrėti mamos gimtinės – ji kilusi iš Ruandos. Kiek daug asmeninio gyvenimo detalių gali sužinoti tiesiog laikydamasi už turėklo! Autobuse sutiktam romiam kigaliečiui jis energingai pasakoja – anglų, ne vietine kinjaruandos kalba, kurios, kaip ir aš, nemoka, – apie darbą statybose, gamyklose, apie pinigus, galimybes ten, užsienyje. Apie prieš imigrantus nukreiptą rasizmą, išnaudojimą nutyli. Tikiuosi, dėl to, kad nepatiria. Ir, kaip tikras turistas, dalijasi įžvalgomis apie lankomą kraštą. „Žinai, girdėjau, kad švaros atžvilgiu Ruanda Afrikoje yra numeris vienas“, – žvalgydamasis pro autobuso langą komentuoja jis. „Stengiamės…“ – kukliai atsako bendrakeleivis, šiame pokalbyje dalyvaujantis ne visai savanoriškai. „Ir tai nebuvo melas!“ – toliau žavisi turistas iš Malio.

Žavisi ir turistė iš Lietuvos, nes švara Ruandoje yra realybė, ne tik naivi trumpalaikė kampanija, gožiama jos finansuotojų logotipų. 2015 m. šalyje uždrausti plastikiniai maišeliai. Vietoj jų parduotuvėse ir turguje maisto produktai kraunami į rudus popierinius maišus. Už plastikinių maišelių naudojimą gresia baudos, tad jų niekas ir nenaudoja. Baudos gresia ir už šiukšlinimą. Sako, jei pro automobilio langą gatvėn kažką išmetei, vėliausiai už poros kilometrų tave sustabdys policininkas, lieps grįžti ir šiukšlę pasiimti. Be to, išrašys maždaug 10 eurų baudą (atminkime, kad šalyje vidutinis pradinių klasių mokytojų atlyginimas siekia vos 120 eurų per mėnesį ir apie 80 proc. gyventojų yra smulkūs, iš savo užauginamų vaisių ir daržovių pragyvenantys ūkininkai). Ir nors piniginės baudos išties atgraso, per kelerius metus žmonės taip įprato nešiukšlinti, kad to nebedaro ne bijodami baudų, o tiesiog iš pagarbos sau ir kitiems. Pagarba kito sveikatai paremta ir plačiai paplitusi praktika viešoje vietoje nerūkyti. Per dvi savaites mačiau tik du rūkančius žmones – turistą bare ir pagyvenusį ūkininką, bet dėl antrojo pradedu abejoti: gali būti, rankose jis vis dėlto laikė medžio šakelę.

Už Lietuvą daugiau nei dukart mažesnė, 26,3 tūkst. km² dydžio, Ruanda laisva nuo šiukšlių. Kol plastikiniai maišeliai supūva, praeina keli šimtai metų, per tą laiką jie spėja užteršti pamiškes, gruntinius vandenis ir jūros gyvūnų skrandžius. Užtat liepos 3-ioji yra Tarptautinė diena be plastiko maišelių – puiki proga įvairioms atsakingą vartojimą skatinančioms akcijoms. Čia ruandiečiai sutrinka: „Viena diena be plastiko? O ką veiksite kitomis?“

Virunga genocido memorialas, Ruanda. Nuotr. aut. Meaghan O’Neill, CC BY-NC-SA 2.0 Flickr

***

Prieš susitikimą su vienu Kigalio muzikantu, pašaukimą atradusiu rastafari kultūroje, informacinių technologijų studentas supažindina su tradiciniais Ruandos muzikos instrumentais. Inanga yra aštuonių stygų „kanklės“, umuduri – lazdele grojamas lanko formos styginis instrumentas, iningiri panašus į smuiką, tik su viena styga, icyembe – medinė dėžutė su 8–12 metaliniais strypeliais, umwirongi – iš bambuko gaminama fleita su 2–6 skylutėmis, ingoma – tradicinis būgnas.

Muzikantas bene visus juos turi savo namuose, kur yra ir nedidelė įrašų studija. Svečiuose prisėdus arbatos ir šeimininkui dėstant savo idėją čia įkurti kūrybos centrą, lauke iš garsiakalbio pasigirsta musulmonus maldai kviečiantis imamo balsas. Jam nutilus, iš kaimyninės bažnyčios atsklinda giedamos Evangelijos eilutės. „Ir taip nuolatos, – sako muzikantas. – Mūsų rajone yra įvairių maldos namų. Juokauju, kad religijos viena su kita rungtyniauja muzika.“

Krikščionybę, kurią į Ruandą tik maždaug prieš 100 metų atvežė Europos kolonizatoriai, šalyje išpažįsta daugiausia gyventojų – apie 45 proc. yra Romos katalikai, panašus ir protestantų skaičius. Likusieji – kitos krikščionių denominacijos (didžiausia jų – Jehovos liudytojai), musulmonai (apie 1,8 proc.), pagonys ir netikintieji.

Išskyrus valstybinį Ruandos universitetą, visi kiti universitetai (jų apie 30) yra privatūs, dauguma – krikščioniški. Mokslai šalyje nepigūs ir aukštai vertinami. Tiesa, neseniai valdžia uždarė kelias privačias aukštojo mokslo institucijas, nes jos, teigiama, neatitiko kokybės standartų. „Labai liūdna, kad universitetai prastėja, – sako vieno krikščioniško universiteto Kigalyje vadovas švietimo reikalams. – Be to, žmonės apskritai nededa pakankamai pastangų save atrasti.“ Jo nuomone, dėl to kaltas netinkamai naudojamas internetas.

Kigalio gatvė. Nuotr. aut. Giedrė Steikūnaitė

***

„Matai tą telekomunikacijų bokštą aname kaime ant kalvos? Ten bulvių sodinti nebegali“, – sako Činua, menininkas, kūrėjas ir – ironija – informacinių technologijų specialistas (šios padeda sumokėti didesnę nuomos dalį nei menas). Jis pasakoja, kad vietiniai žmonės, ypač gyvenantieji skurde, džiugiai parduoda žemę telekomunikacijų gigantams, kurių Ruandoje yra trys. „O tada žemės nebėra. Tos kompanijos su ja gali daryti, ką tik užsimanę, – sako Činua. – Žmonės nemąsto apie ilgalaikę perspektyvą, jie tik nori kuo greičiau tapti turtingi. O aš noriu kuo greičiau išsikraustyti į kaimą. Net ir čia, ramiuose priemiesčiuose, man jau visko per daug.“

Činua trokšta tylos.

***

O tylos Ruandoje yra labai daug. Kodėl tose švariose gatvėse niekas netriukšmauja, kodėl kalba nekeldami balso, kartais net beveik pašnibždomis?

Sako, priežastys yra trys. Pirmoji: šioje kultūroje nepagarbu klausytis svetimų pokalbių, kad ir kokių nereikšmingų ar nuobodžių. Jei kalbamės dviese, reiškia, reikalas liečia tik mudu, užtat įprasta kalbėtis patylomis. Antroji: viešai aptarinėti nepritarimą valdžiai nepatartina, nes ta valdžia gali klausytis. Ir trečioji: jei gatvėje triukšmausi, žmonės manys, kad esi puolamas ir tau reikia pagalbos, o tai iššauks traumines patirtis. Pasąmonėje dar labai gyva tragiška ketvirčio amžiaus senumo atmintis, užtikrinanti tylą – tą kitokią tylą.

Ntramos bažnyčia, kurioje, sakoma, buvo nužudyta apie 5 tūkst. genocido metu čia besislėpusių žmonių. Nuotr. aut. Scott Chacon, CC BY 2.0 Flickr

***

1994-ųjų balandį Ruandoje prasidėjo genocidas. Tęsėsi vos 100 dienų, bet spėjo amžinybėn pražudyti daugiau nei 800 tūkst. žmonių. Žudė kaimynas, bendradarbis, brolis, vyras. Kodėl? Atsakymo ieško ir visokių randa istorikai, mokslininkai, politikai, psichologai, budeliai, aukos, išgyvenusieji. Aišku viena: jei nebūtum įtikintas, kad kitas to „nusipelnė“, – nežudytum.

2017-ųjų rudenį atidarytas naujasis Kampanijos prieš genocidą muziejus, įsikūręs Ruandos parlamento pastate, kurį 1994-aisiais keli šimtai Ruandos patriotinio fronto (RPF) karių, vedamų dabartinio prezidento (ir, regis, prezidento iki gyvos galvos) Paul’o Kagame’s, gynė nuo tuometinės valdžios genocido vykdytojų.

Muziejuje, kaip ir visoje Ruandoje, griežtai laikomasi oficialiosios įvykių versijos ir terminologijos. Todėl genocidas yra tik „genocidas prieš tutsius“, nors žudomi buvo ir tutsius gelbėję, genocidui prieštaravę hutai (hutai ir tutsiai – didžiausios Ruandoje gyventojų grupės). Todėl čia neminimi ir RPF bei paties P. Kagame įtariami nusikaltimai prieš genocidą ir po jo, ypač kaimyninio Kongo plėšimas, hutų žudynės. Prezidentas laikomas herojumi, sustabdžiusiu genocidą; visiška jo valdžios kontrolė ir ja remiantis sukurta baimės atmosfera užtikrina, kad apie herojus – tik gerai arba… gerai.

Užtat muziejuje labai akivaizdus ir įrodymais paremtas faktas yra pasaulio neveiksnumas genocido akivaizdoje ar, dar blogiau, aktyvus dalyvavimas diplomatiškai, finansiškai bei ginklais remiant žudikus. Europiečiai ir kiti vedė karinius mokymus žudynes vykdžiusiems kariams ir gaujoms, siuntė ginklus tiesiogiai arba per lojalius tarpininkus (įtariama, ginklais prisidėjo ir Izraelis, Egiptas, Pietų Afrikos apartheido režimas). Be to, nemažai genocido organizatorių vėliau buvo šiltai sutikti Prancūzijoje, jiems suteikta įvairi parama.

Tokius „demokratijos nešėjų“ principus bei moralines nuostatas parodė ir kiti jų veiksmai. „Užsienio kariai evakuoja tik užsienio piliečius, ruandiečius palikdami genocido vykdytojų valiai“ – skelbia užrašas po 1994 m. nuotrauka, kurioje siaubo apimti žmonės tiesia rankas į gelbėjimo misiją vykdančius Jungtinių Tautų karius. Gelbėjo šie, žinoma, ne visus, o tik išrinktuosius. Prasidėjus žudynėms, evakuodamos darbuotojus, Europos šalių ambasados į gelbėjamųjų sąrašus neįrašė savo darbuotojų ruandiečių, kurie metų metus ranka rankon dirbo su iš užsienio atvykusiais kolegomis. Pasakojama, kad bėgdami prancūzų diplomatai spėjo pasiimti ir ambasados šunį, kurį įkėlė į kariuomenės sunkvežimį, nekreipdami dėmesio į paskui tą patį sunkvežimį bėgusį ir pagalbos maldavusį vyrą. Oficialūs Ruandos santykiai su Prancūzija iki šiol įtempti – šalys viena kitai negali atleisti.

Paskutinėje muziejaus salėje, prieš išeinant laukan į saulėkaitą, pagerbiami herojai, gelbėję žmones nuo genocido. Viena jų yra žiniuonė, tradicinės medicinos praktikuotoja Zura Karuhimbi, kurios namuose slėpėsi apie 100 žmonių. Besiartinantiems žudikams ji pagrasino sukurstysianti piktąsias dvasias, jei neis šalin (antgamtinių kerų bijosi net tie, kurių rankose mačetės).

Gyvybėms išgelbėti tereikėjo drąsos ir tiesaus moralinio kompaso.

Ruandos gatvės meno asociacijos „Kurema, Kureba, Kwiga“ (kurti, matyti, mokytis) organizuojama tapybos ant sienų akcija. Nuotr. iš asociacijos archyvo.

***

Leokadie Mukarogagi yra aštuoniasdešimties. Ji – taip pat žiniuonė, praktikuoja tradicinę mediciną. „Tradicinė medicina, arba Ruandos medicina, yra teisingiausias kelias“, – sako ji.

Prieš tapdama gydytoja Leokadie buvo pradinukų mokytoja. Tuomet jai buvo apie dvidešimt, o žolelių paslaptis jai patikėjo tėvai, kurie, nelankę jokios mokyklos, puikiai išmanė tradicinius gydymo būdus. Leokadie vyras – taip pat gydytojas, bet kitoks – jis dirbo modernioje ligoninėje. Ilgus metus jie taip ir gyveno: ryte jis išeina į ligoninę, o ji namuose priima savus pacientus. Slaptai, nes anuomet Leokadie dar neturėjo tradicinę mediciną leidžiančios praktikuoti licencijos. „Kaip galėjau to nedaryti? – sako ji, kai paklausiu, iš kur turėjo drąsos žmones gydyti rizikuodama savo darbu ir šeima. – Mačiau kenčiančius žmones ir privalėjau jiems padėti.“ Vėliau Leokadie licenciją gavo; ši leidžia naudoti tam tikrus šiuolaikinės medicinos įrankius (pvz. ausies uždegimui nustatyti), tačiau griežtai draudžia išrašinėti cheminius vaistus.

Vaistažolių Leokadie užsiaugina pati. Drėgnuoju sezonu sodina, baigus lyti renka derlių. Žoleles džiovina ant lentynų, išdžiūvusias susmulkina į miltelius. Pagrindiniai jos naudojami augalai yra umugombe (lot. Chenopodium olukondae, balandų šeimos augalas), igihondohondo (lot. Dracaena steudneri, liet. Dracena arba drakonmedis) ir ibirohora, kurio vertimo nerandu jokia kalba. „Pagydau tas ligas, kurių neįveikia šiuolaikinė medicina“, – sako Leokadie. Ji tikina padedanti sergantiems epilepsija, hepatitu C, psichikos sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms, taip pat gydanti įvairias odos, skrandžio, kepenų ligas. Lygindama bendrą Ruandos žmonių sveikatos būklę prieš kelis dešimtmečius ir dabar, Leokadie sako, kad ji pagerėjo: „Ko negali pagydyti šiuolaikinė medicina, pagydo tradicinė. Ir atvirkščiai.“

Anksčiau viską laikiusi paslaptyje, šiandien žiniuonė užrašinėja savo turimas žinias, patirtį ir įžvalgas. „Noriu dalintis su kitais, – sako ji. – Tam, kad pagelbėtume kuo daugiau žmonių.“

Meno kūrinys „Kūnų dėžės“, sukurtas Ruandos teismams skiriant įkalinimo bausmę genocido metu valdžioje buvusiems ministrams. Nuotr. aut. Surian Soosay, CC BY 2.0 Flickr

***

Po 1994 m. vasaros turėjo ateiti laikas teisingumui.

Žodis gačača kilęs iš žodžio umugača, reiškiančio itin švelnią žolę, ant kurios malonu sėdėti. Čia prieškolonijiniais laikais žmonės susirinkdavo bendruomenei grąžinti harmonijos, t. y. išspręsti šeimų ginčus, įvertinti įvykusį konfliktą, išsakyti savo argumentus ir rasti visus tenkinančią išeitį. Tai buvo natūralus konfliktų sprendimo būdas, grindžiamas pagarba vyresniajam, išmintingajam. Į Rytų Afriką XIX a. pab. – XX a. pr. įsiveržę europiečiai kolonistai (iš pradžių vokiečiai, vėliau belgai) atsivežė savo „civilizuotą“ teisingumo sistemą, t. y. teismo instituciją ir jos biurokratiją. Ir nors tradicinės praktikos Ruandoje ir toliau buvo plačiai naudojamos, įvežtinėms priverstinai teiktas prioritetas. Laikui bėgant importuoti metodai tapo pagrindine teisingumo sistemos ašimi.

Po 1994 m. genocido kuriant naują visų ruandiečių, ne tutsių ar hutų, tapatybę, atsigręžta į tradicinę gačača praktiką. Iš pradžių šiuose bendruomenės susirinkimuose aptarti tik turto nusavinimo, gyvulių vagysčių genocido metu atvejai. Žudikų bylos keliavo į oficialiuosius teismus, nes paprasti žmonės joms nebuvo pasiruošę nei psichologiškai, nei emociškai. Prieš gačača teismus, kuriuose turi dalyvauti visa bendruomenė, įtariamieji genocido vykdymu masiškai pradėjo stoti tik 2002 m. Tuos beveik dešimt metų buvę budeliai, jų aukos bei išsigelbėjusieji turėjo gyventi kartu – nebūtinai tame pačiame kaime, dažniausiai netoliese. O iš perpildytų kalėjimų pradėjus paleidinėti už genocidinę veiklą nuteistus asmenis, šių grįžimas į bendruomenes lėmė dar daugiau iššūkių, su kuriais žmonės kasdien turi susitvarkyti patys.

Oficialiais duomenimis, per dešimt metų visoje šalyje vykę gačača teismai peržiūrėjo beveik du milijonus (!) bylų ir tik labai nedidelis kaltinamųjų dalyvavimu genocide procentas buvo išteisintas. Ruandoje šiuo metu yra apie 12 milijonų gyventojų.

***

Šiandien Ruandoje aktyviai vykdomos skurdo mažinimo programos, investuojama į informacines technologijas. Sostinėje Kigalyje vienas po kito dygsta meno centrai ir galerijos, daugėja kavinių, kuriose latė ar kapučinas kainuoja porą eurų. Ruanda yra devinta didžiausia kavos eksportuotoja visame Afrikos žemyne, kavamedžiais užsodinta tūkstančiai hektarų šalies ploto. Tiesa, dauguma ruandiečių kavą augina, bet nėra jos ragavę – per brangu. Labiau mėgsta arbatą, kurios krūmeliai žaliuoja kalvose. Dėl šių Ruanda ir praminta „Tūkstančio kalvų šalimi“.

„Šiandien Ruandoje saugu, – sako švietimo specialistas. – Šiandien galime keliauti po visą šalį ir nieko nebijoti.“

Tik galbūt tos tylos. Tačiau kainą juk už viską reikia mokėti.

Kivu ežero, teliuskuojančio tarp Ruandos ir Kongo, pakrantė. Nuotr. aut. Philip Kromer, Flickr.

***

Aukštas, lieknas jaunuolis sako, kad nori parašyti knygą. Jo vardas Žanas ir jis gyvena Kigalyje. „Apie ką bus tavo knyga?“ – klausiu. „Apie mamą, – atsako jis. – Mamą, kuri mane užaugino. 1994 metais ji mane, kūdikį, rado gatvėje kruvina galva, priėmė į savo namus ir davė viską, ką galėjo. Esu jai labai dėkingas, be jos manęs čia nebūtų. Atsidėkoti noriu parašydamas knygą. Be to, galbūt mano tikrieji tėvai ją perskaitę supras, kad aš – jų sūnus, ir su manimi susisieks? Žinai, kai autobuse šalia manęs prisėda vidutinio amžiaus žmogus, vis pagalvoju: o gal tai – mano tėtis? Mano mama? O tas jaunuolis – gal tai mano brolis? Sesuo?“

Neklausiu Žano, ar jis atleido. Tai neteisingas klausimas, ypač nežinant, nei kam, nei už ką.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *