Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1940 m. J. Stalino įsakymu buvo sušaudytas daug metų kruvinu jo parankiniu buvęs Nikolajus Ježovas.

Ilgą laiką šis itin mažo ūgio, bet nepaprastai žiaurus veikėjas aplinkiniams kėlė panišką siaubą. Kraupios legendos sklandė apie jo sadizmą. Nors pats jis vis tvirtino, kad yra gimęs Peterburge, bet istorikai įrodė, kad iš tiesų jis kilęs iš Suvalkų gubernijoje buvusių Veiverių. Taip pat yra žinoma, kad jis buvo pakrikštytas Nikolajumi Kauno Prisikėlimo cerkvėje ir gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki vienuolikos metų, kai jo šeima persikėlė į Peterburgą. Yra tikrai žinoma, kad be rusų kalbos Nikolajus Ježovas mokėjo susikalbėti tiek lietuvių, tiek lenkų kalbomis.

Pervažiavęs į Peterburgą pradėjo tarnybą carinės Rusijos milicijoje, kur dirbo iki pat Spalio perversmo. Tuomet prisijungė prie bolševikų, aktyviai dalyvavo pilietiniame kare. Buvo paskirtas partijos funkcionieriumi Turkestane, kur pagarsėjo žiaurumu. Tokia pati „šlovė“ apie jį sklido ir iš kitų vietų, kur jis darbavosi (Semipalatenskas, Kazachija).

Stalinui įsitvirtinant Sovietų Sąjungos vadovu, kovai su konkurentais komunistų partijoje jis pasikvietė „neūžaugą budelį“. Šis su kaupu pateisino šeimininko pasitikėjimą ir jau 1936 m. buvo paskirtas NKVD vadovu. Prasidėjo teroras, kuris buvo vadinamas „ježovščina“.

Tačiau komunistų tarpusavio kova buvo negailestinga ir buvo kovojama, nesiskaitant su priemonėmis. Tad 1939 m. pats N. Ježovas buvo suimtas ir apkaltintas ketinimu nužudyti Staliną. Jam pačiam teko iškęsti kankinimus ir patyčias. Teigiama, kad iki paskutinės akimirkos N. Ježovas vylėsi, kad J. Stalinas jo pasigailės, tačiau 1940 m. vasario 4 d. jis dar kartą buvo sumuštas, išrengtas ir sušaudytas.

1950 m. Varšuvoje mirė žymus fotografas Janas Bulhakas.

Janas Bulhakas gimė 1876 m. Ašmenoje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Visas šio kūrėjo gyvenimas susijęs su geografiniu arealu, apimančiu dabartinę Baltarusiją, Lietuvą bei Lenkiją. Pats jis save laikė lenku.

Klasikinę gimnaziją baigė Vilniuje, vėliau kurį laiką studijavo filosofiją Krokuvoje, bet studijų nebaigė. Pervažiavo gyventi netoli Minsko. Jam padovanotas fotoaparatas tapo radikalaus lūžio tašku gyvenime. Janą sužavėjo galimybė fotografuoti. Pradžioje jis fotografavo savamoksliškai, paskui kurį laiką tobulino įgūdžius Drezdene.

1912 m. Vilniuje atidarė fotoateljė. Miesto valdžios užsakymu, fotografavo paminklus, gražiausius pastatus. Dėstė Vilniaus Stepono Batoro universitete fotografijos meną.

1919 m. buvo vienas iš Vilniaus fotografijos klubo steigėjų ir pirmasis jo pirmininkas. Ketvirtame dešimtmetyje redagavo lenkiškus fotografijai skirtus žurnalus.

1945 m. pervažiavo į Varšuvą. Čia fotografavo sugriauto miesto vaizdus, taip pat atstatymo darbus. Įkūrė Lenkijos fotomenininkų sąjungą ir jai vadovavo iki pat mirties.

Teigiama, kad Bulhakas dalyvavo daugiau nei pusantro šimto įvairiausių parodų.

Vertingiausia jo kūrybos dalis – senojo Vilniaus fotografijos, kurioms būdinga ypatinga impresionistinė technika. Apmaudu tai, kad labai daug negatyvų žuvo per gaisrą jo ateljė Vilniuje.

1987 m. mirė humanistinės psichologijos pradininkas Karlas Rodžersas.

Karlas Rodžersas gimė 1902 sausio 8 dieną Čikagos priemiestyje gyvenančioje daugiavaikėje šeimoje. Šiandien net sunku patikėti, bet vienas žymiausių XX amžiaus psichologų savo intelektualinį kelią pradėjo nuo žemdirbystės studijų. Po jų daugiau dėmesio pradėjo skirti religijai ir net įstojo į kunigų seminariją. Tačiau po poros metų jį apėmė abejonės, ir jis paliko seminariją bei pradėjo giliai domėtis psichologija. Jau 1931 m. jis įgijo psichologijos daktaro laipsnį.

Pirmąja jo knyga tapo studija apie klinikinį probleminių vaikų gydymą. Ji leido jam tapti pripažintu klinikiniu psichologu, bet platesnę šlovę jam atnešė jau kita knyga – „Psichoterapija ir konsultavimas“. Būtent joje atrandame humanistinės psichologijos užuomazgų.

Neabejotinai žymiausiu jo darbu vadinama knyga „Į klientą orientuota psichoterapija“, taip pat knyga „Tapti asmeniu“.

Jis neapsiribojo konsultacijomis ir knygų rašymu, bet nusprendė keliauti po pasaulį ir aiškinti, kaip jo teorinės įžvalgos gali būti pritaikytos praktiškai. Jo tikslas buvo panaudoti humanistinę psichologiją konfliktams spręsti. Jo pasiekimai buvo stulbinantys. Net Belfaste jam pavyko sutaikyti iki tol viena kitos nekentusių protestantų ir katalikų grupių, Pietų Afrikoje jis daug prisidėjo prie juodaodžių ir baltųjų dialogo.

Beje, jau būdamas aštuoniasdešimt penkerių metų, jis lankėsi Sovietų Sąjungoje, kur jo paskaitos apie kūrybą ir bendravimą sukėlė nepaprastą susidomėjimą ir tapo impulsu pokyčiams didelei grupei SSSR gyvenusių psichiatrų ir psichoterapeutų.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *