Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1909 m. Bolonijoje paskelbiamas Futurizmo manifestas.

Jo autorius – italų poetas Filypas Tomazas Marinetis. Jis pateikė negailestingą to meto visuomenės ir meno diagnozę. Esą visi gyvena įstigę dabartyje – bekraštėse negyvų muziejų kapinėse. Futurizmo tikslas – išsiveržti iš negyvos dabarties ir atverti kelią ateičiai. Pasak Marinečio, krizė toki didžiulė, kad, regis, elementarus veiksmas – atverti duris į ateitį – reikalauja radikalumo ir net ekstremalių priemonių.

Beje, pats poetas pripažino, kad teminį impulsą Manifestui parašyti jam suteikė išgyventa autoavarija. Paradoksalu tai, kad po šio incidento, Marinetis pradėjo aukštinti ne ramybę, lėtumą, bet veržlumą. Manifeste rašoma: „Mes norime šlovinti karą – vienintelį pasaulio sanitarą – militarizmą, patriotizmą, griaunamąjį anarchistinį gestą, gražias idėjas, dėl kurių mirštama, ir panieką moteriai“.

Turime atsisakyti lėtumo, stabilumo, susitaikymo ir rinktis greitį, agresiją, prievartą. Pasak Marinečio, tik greitis išlaisvina, o lėtumas pavergia, įkalina.

Manifeste Marinetis skelbia: „Vaizdai – tai ne gėlės, rūšiuojamos ir renkamos itin kruopščiai, kaip teigė Voltaire’as. Vaizdai – tai poezijos kraujas. Poezijoje turi rikiuotis nepertraukiama virtinė naujų vaizdų, nes be jų poezija yra tik anemija ir chlorozė.“

Aktyvumas ir agresija užtikrina kraujo apytaką, vadinasi, palaiko gyvenimą, o pasyvumas veda tiesiu keliu į užkalkėjimą, trombozę ir mirtį. Vadinasi, naujybių kūrimą mene skatina ne primityvus ir savitikslis noras šokiruoti, bet iš paties gyvenimo specifikos kylanti neišvengiamybė: „Vaizdai negali būti skirstomi į kilnius ir nešvankius ar vulgarius, ekscentriškus ir natūralius. Intuicija, padedanti juos suvokti, neturi nei preferencijų, nei išankstinių nuomonių. Analogijos – absoliutus šeimininkas visos materijos ir viso intensyvaus gyvenimo.“

Futurizmo manifesto nuostatos buvo itin populiarios tarp pačių skirtingiausių meninių ir politinių jėgų – nuo anarchistų iki fašistų.

1986 m. baigėsi kunigo Juozo Zdebskio žemiškoji kelionė

Šviesiausiu paros metu kelio Varėna-Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės-Valkininkai zonoje susidūrė lengvasis automobilis ir pienovežis. Lengvajame automobilyje važiavo keturi keleiviai. Trys keleiviai žuvo, o vienas išsigelbėjo. Romas Žemaitis buvo paguldytas į Šalčininkų ligoninę, jo sužeidimai nebuvo labai rimti. Milicija kaltę už avariją suvertė žigulių vairuotojui Algimantui Sabaliauskui, kuris esą viršijo greitį, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingą judėjimo juostą ir kaktomuša susidūrė su pienovežiu. Vairuotojas žuvo ir pateikti savo susidūrimo versiją neturėjo galimybės, kaip ir kartu važiavę Danutė Čeikutė ir kunigas Juozas Zdebskis.

Iš R. Žemaičio pasakojimo žinome, kad, kaip įprasta važiuojant su kunigu Juozu, automobilyje visi kalbėjo Rožinį. Po avarijos kunigo rūbuose buvo rasta Šv. Tereselės relikvija ir Šv. Agotos duonos gabalėlis. Nežinia, ar dėl susijaudinimo, streso, ar dėl kokių nors grasinimų R. Žemaičio liudijimai buvo painūs ir prieštaringi. Jis tarsi abejojo oficialia versija, tačiau paskui pareikšdavo, kad apskritai nieko nežino.

Visas ketvertas išvažiavo iš Rudaminos ir važiavo į Lydą nusipirkti elektros prekių. Iš karto po kraupios avarijos įvykio vietą apsupo saugumiečiai. Kaip jie sugebėjo atvykti taip operatyviai, jei iš anksto nežinojo, kad tokia avarija įvyks, sunku paaiškinti, jei laikysimės oficialios paprastos autoavarijos versijos. Taip pat ir pienovežio vairuotojo parodymai kirtosi su tuo, ką matė liudininkai, atvykę į įvykio vietą. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad tiek vienuolė Aldona Raižytė, tiek Saulius Kelpšas, kurie ruošė velionio kūną šarvojimui, liudija, kad jo galvoje buvo neaiškios kilmės skylė, labai primenanti šūvio paliktą pėdsaką. Kontrolinis šūvis?

Nors klausimų liko tikrai daugiau nei atsakymų, tačiau labai skubėta bylą pabaigti. Beje, ją tyrė tuomet dar jaunas prokuroras Artūras Paulauskas. Jis savo biografijoje mielai užsimena apie B. Dekanidzės bylą, bet nemini J. Zdebskio. Deja, nėra įrodymų, kurie leistų sakyti, kad ši byla buvo sufabrikuota, o Eišiškių plente įvyko ne nelemta autoavarija, o kruopščiai suplanuota žmogžudystė. Akivaizdu, kad, norint ištirpdyti visas abejones, klausimus, tikslingiausia būtų atlikti kunigo Juozo palaikų ekshumaciją. Galima būtų bent patikrinti „kontrolinio šūvio“ versiją. Deja, aiškintis, regis, nori tik keli artimiausi J. Zdebskio bendražygiai. Net ir velionio sesuo, kiek žinoma, nenusiteikusi dar kartą grįžti prie skaudžios nelaimės. Teko girdėti ir tokį paaiškinimą, jog nėra tiek svarbu, kas iš tiesų įvyko būtent vasario 5 dieną, tačiau drąsiai galima sakyti, kad kunigas Juozas ir jo bendrakeleiviai buvo sistemos aukos. Jie tiek persekioti, pjudyti, vykdytos provokacijos, pasikėsinimai, jog net jei tai buvo nelemta avarija, ji tik priartino kunigo žūtį, su juo vis vien sistema būtų susidorojusi. Tačiau ne mažiau įtikinamai skamba ir kita pozicija. Kunigo J. Zdebskio bylos peržiūrėjimas būtų svarbus simbolinis gestas, kad bandome atsisveikinti su sovietinės praeities šešėliais.

Primename, kad kunigas Juozas Zdebskis buvo vienas iškiliausių sovietmečio disidentų, su kuriuo ne kartą įvairiais būdais bandė susidoroti valdžia. Labiausiai pagarsėjo KGB spec. operacija, kai kunigas buvo itin žiauriai apdegintas ir bandyta viešai skleisti melą apie tai, kad neva žaizdos atsiradusios dėl pavojingos infekcijos. Kunigas Juozas buvo vienas iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos įkvėpėjų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys, labai daug su jaunimu dirbęs kunigas.

1989 m. pasirodė pirmasis legalus katalikiškas žurnalas nuo sovietinės okupacijos laikų – „Katalikų pasaulis“.

Žurnalą įsteigė Lietuvos vyskupų konferencija, o pirmuoju jo redaktoriumi tapo kunigas intelektualas Vaclovas Aliulis. Šis žurnalas buvo tikras dvasinis sprogimas sovietinio totalitarizmo iškankintoje Lietuvoje. Pakanka vien pasakyti, kad pirmaisiais metais jis buvo leidžiamas šiandien jau sunkiai įsivaizduojamu šimto tūkstančių egzempliorių tiražu ir buvo dvisavaitinis leidinys. Entuziazmui kiek atslūgus, 1993 m. žurnalas tapo mėnesinis, o tiražas sumažėjo daugiau nei keturis kartus. Vėliau bandyta reformuoti žurnalą, jis buvo transformuotas į Sandorą, paskui bandyta leidinį leisti senuoju pavadinimu, o 2004 m. gruodžio mėnesį žurnalas buvo galutinai uždarytas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *