Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1812 m. gimė populiariausias visų laikų anglų rašytojas Čarlzas Dikensas.

Jis buvo pirmagimis daugiavaikėje skurstančioje šeimoje. Būsimam rašytojui ir pačiam teko patirti daugelį išbandymų, kurie aprašomi jo knygose. Teko „paragauti“ vergiško darbo fabrike, buvo patekęs į skolų kalėjimą. Nepaisant visų išbandymų, sugebėjo išsiveržti iš skurdo ir tapti reporteriu. Jau pirmos jo publikacijos patraukė publikos dėmesį, nes buvo akivaizdu, kad autorius sugeba jautriai papasakoti istoriją ir puikiai valdo kalbą.

Netrukus Čarlzas ėmėsi rašytojo vaidmens ir labai sėkmingai. Jo pirmoji knyga – „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“ – sužavėjo skaitytojus. Tiesa, kitos jo knygos buvo kur kas tragiškesnės ir spaudžiančios ašarą. Pavyzdžiui, romanas apie nepaprastus berniuko nuotykius – „Oliveris Tvistas“.

Dikensas priskiriamas prie realistų, tačiau jo darbuose netrūksta simbolių, alegorijų, net romantizmo apraiškų. Iki šiandien statomi spektakliai, kuriami kino filmai pagal tokius jautrius kūrinius kaip „Kalėdų giesmė“ ar „Židinio svirplys“.

Apimtimi didžiausias ir dažnai kritikų labiausiai vertinamas Dikenso kūrinys – „Deividas Koperfildas“. Na, o paskutiniai jo kūriniai buvo „Pasakojimas apie du miestus“ bei „Didieji lūkesčiai“.

Nepaisant to, kad sunku atrasti kitą tokį rašytoją, kurio kūrinius taip džiaugsmingai būtų sutikusi publika, kuris per trumpą laiką būtų tapęs toks populiarus, Dikensas niekada nesijautė turtingas ir imdavosi praktiškai bet kokio užsakymo, nors tai labai jį išsekindavo. Tai galima paaiškinti jo bohemišku būdu ir tuo, kad buvo patologinis švaistūnas ir tuo labai naudojosi tiek jo šeima, tiek draugai. Visi gauti pinigai labai greitai išsisklaidydavo kaip rūkas, ir Dikensas ieškodavo, kaip dar uždirbti. Pervargimas, chaotiškas gyvenimas sąlygojo tai, kad 1870 m. Čarlzas Dikensas mirė nuo insulto.

1856 m. gimė vyskupas Antanas Karosas.

Gimė Vėjeliškiuose ir labai anksti apsisprendė būti dvasininku. Baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune, paskui Peterburgo dvasinę akademiją. 1883 m. įšventintas kunigu grįžo darbuotis į Kaune įsikūrusią seminariją. Čia užėmė įvairias pareigas, net rektoriaus.

1907 m. buvo konsekruotas vyskupu. Pradžioje paskirtas pagalbininku į Žitomirą. Vėliau tapo paskutiniuoju Seinų vyskupu, nes ši vyskupija buvo pertvarkyta.

1926 m. tapo Vilkaviškio vyskupu ir labai daug šiai vyskupijai padarė. Jis ne tik pastatė Vilkaviškio seminariją, bet ir atgaivino, reformavo parapijas, surengė Eucharistinį kongresą. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo priverstas persikelti gyventi į kleboniją Vilkaviškyje. Labai skaudžiai išgyveno, kaip okupantai griauna tai, ką daug metų jis, kaip vyskupas, kūrė. Sovietai vertė garbaus amžiaus vyskupą pasirašyti kreipimąsi į gyventojus, jog negalima remti partizanų. Vyskupas išliko tvirtas ir atsisakė, bet visi išbandymai veikiausiai pagreitino jo žemiškos kelionės pabaigą ir jis mirė Marijampolėje 1947 m.

1979 m. Brazilijoje mirė „mirties angelas“ vadintas gydytojas Jozefas Mengelė.

Izraelio žvalgyba kelis kartus buvo labai arti to, jog išsiaiškintų, kur slepiasi Mengelė, bet visus kartus jam pavykdavo pergudrauti persekiotojus. Baigiantis karui, Jozefui Mengelė, kaip ir nemažai daliai kitų nacistų, pavyko iš Vokietijos ištrūkti per kalnų takus. Jis su šeima buvo perplukdytas į Argentiną. Kai Izraelio žvalgybai pavyko suimti čia taip pat besislepianti Adolfą Eichmaną, Mengelė nutarė pervažiuoti į Braziliją. Izraelio žvalgyba  tik praėjusi šešiems metams po to, kai Jozefas Mengelė mirė nuo insulto, plaukiodamas baseine, sugebėjo atrasti jo kapą.

Kodėl jam teko slapstytis ir jis taip buvo atkakliai ieškomas?

Nes Mengelė gali būti vadinamas vienu iš kraupiausių nacių veiklos simbolių. Jis buvo vokiečių gydytojas, priklausęs nacistų partijai, kuris darė kraupius eksperimentus įvairiose koncentracijos stovyklose. Jo eksperimentų aukomis tapo daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių. Jis pjaustė, kastravo, darė dirbtines žaizdas be jokios nejautros žmonėms, su kuriais eksperimentavo. Jis juos pakrėsdavo ir stebėdavo, kaip šie miršta. Bandė cheminėmis medžiagomis pakeisti žmogaus akių spalvą, eksperimentavo su nėščiomis moterimis, leisdamas įvairius chemikalus. Ypač jį domino dvyniai. Jis reikalavo, kad visi į koncentracines stovyklas atvežti dvyniai būtų atiduodami jo nuosavybėn. Jis atliko pačius įvairiausius instrumentus, net ir bandydavo susiūti dvynius, kad jie taptų tarsi Siamo dvyniai.

Pats Mengelė nesijautė, kad daro kraupius ir nežmogiškus dalykus. Jis teigė, kad nuteistieji, kurie vis vien visi mirs, turi galimybę pasitarnauti visos žmonijos reikmėms.

1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis, kuri teisiškai atvėrė galimybę Europos Sąjungai.

Sutartį pasirašė dvylika valstybių: Airija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija ir Vokietija. Tiesa, Nyderlanduose pasirašyta sutartis dar turėjo būti ratifikuota ją pasirašiusių valstybių. Dalis jų rengė referendumus. Todėl Mastrichto sutartis įsigaliojo tik 1993 m. liepos pirmą dieną. Ji ilgam laikotarpiui aptarė vidaus „žaidimo taisykles“, kurios galiojo iki Lisabonos sutarties patvirtinimo 2009 m.

Sutartis nustatė Mastrichto kriterijus, norintiems prisijungti prie euro zonos. Taip pat buvo sukurta „Europos pilietybė“ – gyventojai gali gyventi valstybėse narėse ir laisvai judėti iš vienos į kitą. Taip pat nustatyta bendra užsienio ir saugumo politika. Sutarta ir dėl glaudesnio policijos ir teisminių institucijų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *