Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1931 m. gimė kunigas, dainininkas, disidentas Jonas Kastytis Matulionis SJ.

Labai tikėtina, jei Kastyčiui būtų tekę gyventi kitu laikotarpiu, galėtume didžiuotis, kad Lietuva padovanojo pasauliui ypatingo talento tenorą. Tačiau sovietmečiu būti praktikuojančiu krikščionimi ir daryti sėkmingą dainininko karjerą buvo nesuderinami dalykai.

1955 m. Kastytis Matulionis baigė Vilniaus universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Tada pradėjo muzikos studijas. 1956 metais šis puikus tenoras laimėjo respublikinį konkursą, dainavo solo Maskvoje, Paryžiuje, Osle, Stokholme. Nepaisant neabejotino talento, Kastytis pašalintas iš Vilniaus Konservatorijos trečio kurso. Priežastis šiandien skamba trikdančiai – dėl to, kad jis giedojo bažnyčios chore ir buvo praktikuojantis katalikas.

Kastytis nesutiko gyventi „dvigubo“ gyvenimo, nesutiko atsižadėti savo tikėjimo dėl dainininko karjeros. Jis puikiai skyrė, kas yra amžini dalykai, o kas vienadienės pagundos.

Kastyčiui Matulioniui teko iškęsti daug persekiojimų. Buvo kalintas, kankintas. 1977 metais pogrindyje įstojo į Jėzaus draugiją, o amžinuosius įžadus davė 1992 metais. 1980 metais baigė pogrindinę kunigų seminariją. Dirbo sielovados darbą Kybartuose su kunigu Sigitu Tamkevičiumi. 1984 metais buvo vėl suimtas ir įkalintas.

Jis buvo vienas iš paskutiniųjų politinių kalinių okupuotoje Lietuvoje.

1988 metais paskirtas altaristu Kaišiadorių katedroje. Tiesa, jau po metų buvo paskirtas Vilniaus arkikatedroje dirbti sielovadinio darbo, kur garsėjo kaip nuostabus nuodėmklausys. Buvo vikaru Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, paskui Šv. Kazimiero bažnyčioje. Nusilpus sveikatai, persikėlė į Kauną, kur buvo Šv. Pranciškaus Ksavero parapijos kunigu, gyveno Kauno jėzuitų vienuolyne, kur ir baigė žemišką kelionę.

1939 m. mirė Katalikų Bažnyčios popiežius Pijus XI.

Būsimasis popiežius Ambrozijus Achile Rattis gimė Lombardijoje, religingoje šeimoje. Nuo mažų dienų jis buvo ruošiamas būti dvasininku. Baigė prestižinį Grigaliaus universitetą Romoje ir darbavosi Milano seminarijoje. Buvo eruditas, labai intelektualus, todėl paskirtas vadovauti Vatikano bibliotekai. Tiesa, netrukus popiežiui prireikė jo diplomatinių sugebėjimų ir Rattis buvo paskirtas nuncijumi Lietuvai ir Lenkijai. Jis bent kelis kartus lankėsi Lietuvoje, gerai žinojo vietinę situaciją. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, padėjo bendradarbiavimas su Jurgiu Matulaičiu. 192 m. Rattis gauna kardinolo titulą ir jau po metų tenka dalyvauti konklavoje, kur išrenkamas popiežiumi. Konklava buvo labai trumpa, kardinolams apsispręsti nebuvo sunku.

Naujasis popiežius pasirinko Pijaus XI vardą ir ėmė aktyviai darbuotis. Tai buvo sudėtingas laikotarpis, kai ne tiek seniai buvo pasibaigęs Pasaulinis karas, stiprėjo bolševikų totalitarizmas, Musolinio fašizmas ir Hitlerio nacizmas. Jau pirmaisiais pontifikato metais Pikus XI pripažino Lietuvą. Tai buvo labai svarbus diplomatinis gestas įsitvirtinti bandančiai valstybei. Dar po kurio laiko jis patvirtino ir Lietuvos bažnytinę provinciją, pasirašė konkordatą su Lietuvą.

Pijus XI pasmerkė totalitarines sistemas: fašizmą, nacizmą ir komunizmą; pasmerkdamas rasistinius įstatymus Italijoje pareiškė: „dvasiškai visi krikščionys esame semitai“. Tačiau jis sugebėdavo būti ir diplomatiškai lankstus. Pavyzdžiui, siekdamas sutarties su fašistine Vokietija.

Jis buvo moderniųjų laikų popiežius, 1931 metais įkūrė Vatikano radiją. Taip pat kanonizavo daug palaimintųjų, be kitų: Lurdo Marijos regėtoją šv. Bernadetą, Misijų globėją ir Bažnyčios mokytoją šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, Kunigų globėją šv. Joną Mariją Vianėjų, Jaunimo ir ugdytojų globėją šv. Joną Bosko.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *