Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1798 m. mirė paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Šiam Lenkijoje gimusiam didikui teko itin dramatiškas likimas. 1764 m. Varšuvoje jis buvo karūnuotas, kaip ATR karalius. Tai buvo aršios didikų tarpusavio konkurencijos laikai, kai tiek Lietuvos, tiek Lenkijos geopolitinė situacija tapo vis grėsmingesnė. Stanislovo Augusto Poniatovskio kandidatūrą pasiūlė vis didesnę įtaką ATR vidaus reikalams įgaunanti Rusijos imperatorienė. Ji norėjo, kad karaliaus soste būtų žmogus, kuris už savo karjerą dėkingas jai ir nuolankiai jos klausytų. Neretai istoriografijoje paskutinis ATR valdovas būtent taip ir vaizduojamas – kaip labai nevykęs valdovas, nesugebėjęs išsaugoti valstybės. Būtent toks jis vaizduojamas ir vis dar Lietuvoje įtakingoje A. Šapokos „Istorijoje“.

Tačiau neturėtume pamiršti ir kitos monetos pusės.

Augustas Poniatovskis buvo vienas labiausiai išsilavinusių to meto Europos intelektualų, kuris puikiai kalbėjo įvairiomis kalbomis. Jis labai daug dėmesio skyrė menui, mokslui ir švietimui. Jis matė, kad Respublika vis silpnėja ir dar jaunystėje pradėjo kurti viziją, kaip. Modernizuoti ATR ir ją sustiprinti.

Priešingai imperatorienės Jekaterinos II pageidavimui, naujasis karalius ėmėsi reformų. Pabandė pertvarkyti Respublikos karininkų kadetų korpusą, finansavo svarbius meno ir literatūros darbus, net inicijavo pirmąjį Respublikoje laikraštį. Karalius bandė atgaivinti ir valstybės ūkio gyvenimą, rėmė manufaktūrų steigimą.

Tačiau įgyvendinti reformas susiskaldžiusioje Respublikoje buvo itin sunku. Tuo labiau, jei joms nepritarė Rusijos valdovė, kuriai visai nereikėjo stiprėjančios Respublikos. Jekaterina II meistriškai suorganizavo opoziciją prieš Poniatovskį. Galiausiai, Respublikos bajorai kovojo tarpusavyje, o užsienio valstybės vis atplėšdavo kurį nors ATR gabalą. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių, buvo paskelbta apie ATR egzistavimo pabaigą, o karalius, kaip garbės kalinys, išvežtas į Rusiją. Čia jis ir mirė, paskutiniais gyvenimo metais labai nuskurdęs, nes po Jekaterinos II mirties sostą paveldėjęs Pavelas I labai sumažino motinos mokėtą išmoką be savo valstybės likusiam karaliui.

1804 m. mirė filosofas Imanuelis Kantas.

Lietuvoje neretai pabrėžiama, kad tai žymiausias filosofas, kuris gimė ir gyveno etninėse mūsų žemėse – Karaliaučiaus krašte. Tačiau į filosofijos istoriją ryškiomis raidėmis jis buvo įrašytas tikrai ne dėl sąsajų su kuriuo nors kraštu, bet kaip kritinės filosofijos kūrėjas. Kaip teigiama, nors toli gražu ne visi Kanto amžininkai ar vėliau gyvenę filosofai sutinka su jo įžvalgomis, tačiau šis vokietis pakeitė filosofines madas tiek, kad kiekvienam tenka apsibrėžti santykį su jo filosofija.

Imanuelis Kantas gimė 1724 m. Karaliaučiuje, kur gyveno visą savo gyvenimą, iki aštuoniasdešimties metų. Mokėsi Karaliaučiaus universitete, o paskui čia dėstė ir buvo populiarus profesorius. Gyveno kukliai, buvo labai griežtas sau, pedantiškas. Tuo pat metu buvo vadinamas maloniu ir bendringu. Teigiama, kad turėjo humoro jausmą. Garsėjo punktualumu ir nekintančia darbotvarke.

Rašė sudėtinga kalba ir dėl to buvo niekinamas tokių vėlesnių mąstytojų, kaip Nietzsche. Nepaisant to, net ir kritikai pripažįsta, jog Kantas sugebėjo sukurti nuostabią sistemą, kur kiekvienas elementas turi aiškiai apibrėžtą vietą ir viskas tarpusavyje susiję. Jo filosofija dar vadinama „transcendentaline“, atskiriant ją nuo „transcendentinės“. Transcendentalinė filosofija analizuoja proto galimybes ir žmogaus mąstymo specifiką ir tik paskui bando atsakyti į esminius klausimus: ką žmogus gali pažinti, kaip mums dera elgtis, kaip mes galime sutarti, kas yra gražu, kaip derėtų derinti laisvę ir pilietines pareigas?

1931 m. transliacijas pradėjo Vatikano radijas.

Netrukus po to, kai popiežius Pijus XI pasirašė su Italija Laterano sutartis, kurios normalizavo Šventojo Sosto ir šios valstybės santykius, taip pat leido įkurti Vatikano valstybę, jis pradėjo ieškoti būdų, kaip veiksmingiau bendrauti su viso pasaulio katalikais. Popiežius pasikvietė vieną iš radijo tobulintojų G. Markonę ir pavedė jam sukurti radijo stotį Vatikano teritorijoje, kuri galėtų siųsti signalus į visą pasaulį. Šis specialistas meistriškai įgyvendino uždavinį ir jau po dviejų metų įvyko Vatikano radijo transliacijos pradžios šventė. Pirmuoju šio radijo pranešimu buvo popiežiaus Pijaus XI kalba lotyniškai. Ilgainiui Vatikano radijas pradėjo transliuoti vis daugiau kalbų. Pavyzdžiui, dar iki Pijaus XI pontifikato pabaigos 1939 m., transliacijos vyko devyniomis kalbomis.

Jau kitas popiežius – Pijus XII – nusprendė, kad būtų įkurtas radijo skyrius, kuris skelbtų informaciją apie dingusius karius, taip pat sudarytų galimybę karo belaisviams pasiųsti informaciją namiškiams. Per šešerius metus buvo paskelbti net milijonas du šimtai tūkstančių tokių pranešimų.

1941 m. pavasarį Vatikano radijas transliavo 57 reguliarias laidas per savaitę 11 kalbų, tarp jų ir lietuvių kalba. 1948 m. pradžioje atsirado naujos programos: latvių, rusų, slovėnų kalbomis. 1950 m. – bulgarų, kroatų, baltarusių kalbomis. Trumpabangiame eteryje atsirado iki šios dienos naudojamas Vatikano radijo šaukinys – čekų kompozitoriaus Jano Kunco giesmės „Christus vincit“ motyvas,

Ypatingas vaidmuo Vatikano radijui teko Antrojo Vatikano Susirinkimo metu, kai net tris tūkstančius eterio valandų buvo transliuojama informacija apie Susirinkimo aktualijas.

Visam radijui vadovauja generalinis direktorius, šiuo metu – italas jėzuitas kun. Federikas Lombardis. Šiandien visos laidos 40 kalbų transliuojamos ir įprastinėmis radijo bangomis, ir per palydovus, o šalia radijo transliacijų visas informacijos srautas į pasaulį keliauja ir internetu.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *