Pradedame tekstų ciklą „Atpažinti ir suprasti“.

Gyvename informacinių karų ir propagandos klestėjimo laikais, kai itin svarbu ugdyti kritišką mąstymą bei gebėjimą atpažinti manipuliacijas. Turime vilties, kad ir šiuo atveju stiprybės galime pasisemti analizuodami istoriją.

XX amžius neretai yra įvardijamas kaip propagandos epocha. Tikimės, kad įvairių šio amžiaus propagandinių kampanijų analizė ne tik padės vaduotis iš masinėje kultūroje populiarių pseudoistorinių mitų, bet ir atpažinti tai, kaip dabar kuriami panašūs mitai bei pamėklės (fake news).

Vokiečių įvaizdis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse

Jei kuris nors XIX a. gyventojas vokiečius būtų pavadinęs barbarais, neabejotinai būtų šokiravęs aplinkinius. Net ir prancūzai, kurie buvo skaudžiai „nusvilę“ kare su Vokietija, buvo linkę pašiepti „prūsišką pedantizmą“, aršumą, bet neginčijo, jog neatrasime kitos tokios tautos be vokiečių, kurie padovanojo tiek puikių kompozitorių, rašytojų, poetų, dailininkų.

Anglai, savo ruožtu, taip pat mieliau bendravo su vokiečiais, nei, pavyzdžiui, su prancūzais, su kuriais istorijos bėgyje vis dėl ko nors susipykdavo. Na, o JAV gyventojams vokiečiai buvo mielesni tiek už prancūzus, tiek už britus. Amerikiečių istorinėje atmintyje buvo įsirėžęs karas su Didžiąja Britanija, kai reikėjo ginklu išsikovoti Nepriklausomybę. Taip pat ir su prancūzų kariuomene teko ne kartą susidurti, kovojant dėl atskirų valstijų teritorijos. Tik vokiečiai, regis, neturėjo jokių pretenzijų amerikiečiams. Vokiečiams JAV buvo įspūdingas galimybes atveriantis Naujasis pasaulis, į kurį gausiai plūdo tie vokiečiai, kurie savo Tėvynėje negalėjo įgyvendinti svajonių.

XX a. pradžioje JAV gyveno daugiau nei du milijonai vokiečių. Jie sudarė didžiausiai ne angliškai kalbančią tautinę bendriją, statėsi bažnyčias, kur pamaldos vyko vokiečių kalba, turėjo privačių mokyklų. Tai pat ir amerikiečiai mokiniai mieliau mokėsi vokiečių nei kurią nors kitą užsienio kalbą. Galima net teigti, kad, kultūriniu požiūriu, amerikiečiai kažkiek kompleksavo prieš vokiečius ir kopijavo jų kultūrą, panašiai, kaip to meto rusai pavydžiai žvelgė į Prancūziją.

„Hunai puola“ – antivokiškos kampanijos pradžia

Kai po ilgų dvejonių ir net, regis, griežtų pažadų laikytis neutraliteto, JAV prezidentas Vudrou Vilsonas ryžosi įsivelti į karą Europoje, jis labai realistiškai įvertino situaciją: „Svarbiausia užduotis yra ne paruošti armiją karui, bet paruošti jam tautą“.

Ne tiek seniai buvo įvykę JAV Prezidento rinkimai, kuriuose buvo perrinktas V. Vilsonas. Kaip tas politikas, kuris griežtai pasisakė prieš JAV įsitraukimą į „svetimą“ karą, ir žadėjo susitelkti ties vidaus politikos klausimais. JAV vyravo gana pacifistinės nuotaikos, kurias palaikė ir stiprino pats Prezidentas, Kita vertus, pati idėja kovoti kartu su prancūzais ir anglais prieš vokiečius atrodė labai nepatraukli. Didesnė dalis amerikiečių širdyse labiau simpatizavo vokiečiams.

Tačiau per labai trumpą laiką – vos kelis metus – V. Vilsonui pavyko pasiekti, regis, neįmanomo dalyko. Karo šalininkai užgožė pacifistus, o vokiečiai ir Vokietija tapo grėsmės sinonimu.

Aišku, ir patys vokiečiai prie to gerokai prisidėjo. Vargu, ar JAV būtų radikaliai keitusi savo poziciją, jei ne suįžūlėję vokiečių kariniai veiksmai, laivo „Luizitanija“, kuriame plaukė daug amerikiečių, užpuolimas ir nuskandinimas, taip pat pastangos perkirsti JAV ekonomiškai labai svarbius jūrų kelius. Vokietija buvo apakinta tikėjimo savo visagalybe. Kita vertus, neįvertino ir amerikiečių gebėjimo susimobilizuoti ir duoti stiprų atkirtį.

Na, o ginklą antivokiškai propagandinei kampanijai įteikė pats Vokietijos kancleris Vilhelmas II. Jis pasakė liūdnai pagarsėjusią kalbą, išlydėdamas vokiečiu karius į Kiniją malšinti Boksininkų maišto. Kaizeris kažkodėl panoro palyginti Romos imperijai siaubą kėlusius hunus, kuriems vadovavo didysis vadas Atila, su vokiečių kariais, kurie esą taip pat turi būti Kinijoje ne mažiau aršūs, agresyvūs nei hunai, ir tiek išgąsdinti kinus, kad jiems nebekiltų ateityje noras konfliktuoti su Vokietija.

Prasidėjus Pasauliniam karui ir ypač po to, kai vokiečių kariuomenė užpuolė neutralią Belgiją, Prancūzijoje, Anglijoje ir JAV pradėjo populiarėti šūkis „Hunai puola“. Vokiečiai, kurie ilgą laiką buvo civilizacijos avangarde, dabar pradėti vaizduoti kaip barbarai, nuo kurių būtina apginti Vakarų civilizacijos vertybes.

Amerikanizacija ir šnipų medžioklė

Mobilizacijos, dalyvavimo kare kritika – tai priešiškas veikimas prieš JAV. Tuo buvo įsitikinęs tiek JAV prezidentas, tiek kovą šnipinėjimui paskelbę kongresmenai ir senatoriai. Staiga „paaiškėjo“, kad JAV gyvena daug Vokietijos paveiktų žmonių, kurie veikia prieš nacionalinius interesus. Prasidėjo intensyvi kova prieš tuos, kurie esą klastoja faktus ir griauna amerikiečių tikėjimą pergale.

Kaip sakė JAV vidaus reikalų ministras Franklinas Leinas, čia negali būti dviejų pozicijų – krikščioniškas pasaulis susigrūmė su naujaisiais barbarais – ir visi privalome palaikyti teisingą kovą. Tie, kurie buvo pripažinti pažeidę nacionalinius interesus, buvo baudžiami solidžiomis piniginėmis baudomis arba net įkalinami.

Griežtų veiksmų buvo imamasi ir prieš „nesusipratusius“ meno kūrėjus. Daug triukšmo sukėlė meninis filmas, kuriame kritiškai buvo pavaizduoti britų veiksmai JAV Nepriklausomybės karo metu. Jis buvo uždraustas, o kūrėjai apkaltinti darbu vokiečiams. Teisėjai apkaltino filmo kūrėjus sąmoningai griaunant amerikiečių pasitikėjimą Britanijai. Jie buvo įkalinti.

Antivokiška kampanija vis stiprėjo. Pirmiausia iš visų repertuarų dingo vokiečių kompozitorių ir dramaturgų kūriniai. Vokiečių bei austrų tautybės žymūs dirigentai, kitų sričių menininkai staiga liko be darbo. Pagarbą jiems labai greitai pakeitė nepasitikėjimas ar net neapykanta. Bostono simfoninio orkestro dirigentas, pasaulinė įžymybė Karlas Mukas staiga pasirodė neturintis pakankamos kompetencijos ir dar esą slapta bandė propaguoti vokiškumą. Labai amerikiečių mėgiama Richardo Vagnerio muzika tapo įtartina. Buvo skelbiama, kad Vagneris – tai destrukcija, kuriai reikia priešintis.

Buvo išformuotos vokiškos vidurinės mokyklos ir mokiniai turėjo integruotis į angliakalbių mokyklas. Dar daugiau, buvo uždrausta rinktis vokiečių kalbą kaip antrąją. Tai net sukėlė bylinėjimosi vajų, bet valstybės interesai buvo aukščiau žmonių pasirinkimo laisvės.

Amerikiečiai buvo raginami atsisakyti visko, kas vokiška. Kalifornijoje, kur buvo populiarios vokiečių liaudies dainos, jas buvo uždrausta dainuoti vaikų chorams. Visoje Amerikoje buvo nutraukiami vokiečių kalbos kursai. Bibliotekos iš savo fondų išėmė didžiąją dalį vokiškų knygų, taip pat atsisakinėjo ir vokiečių autorių verstinės literatūros. JAV praktiškai nebeliko vokiečių kalba leidžiamų laikraščių, Vokiečių kilmės JAV gyventojai sulaukė kaimynų pašaipų, buvo reikalaujama, kad jie viešai prisiektų, jog yra lojalūs Amerikai.

Visoje šalyje masiškai buvo pardavinėjama patriotinė simbolika, Tie, kurie nenorėdavo jos įsigyti, buvo vertinami kaip potencialūs šnipai. Paštai savo iniciatyva įvedė cenzūrą ir buvo sunaikinti visi amerikiečių į užsienį siunčiami ar iš užsienio gaunami laiškai, kuriuose buvo bent kokia kritiška užuomina apie JAV dalyvavimą kare. Taip pat prasidėjo „amerikanizacijos“ vajus. Tai buvo anglų kalbos kursai, kurių tikslas buvo, kad kiekvienas JAV gyventojas taptų tikru amerikiečiu – išmoktų kalbėti angliškai.

JAV nebeliko jokių gatvių, kuriuose būtų nuoroda į ką nors vokiško. Pavyzdžiui, buvo pakeisti seniau gana populiarūs „Naujojo Berlyno“ pavadinimai. Mėsainiai, dar vadinami „hamburgeriais“, buvo pervadinti „laisvės sumuštiniais“.

Didžiausia istorijoje reklamos kampanija

Kaip pavyko per trumpą laiką radikaliai pakeisti amerikiečių nuostatas? Pirmą kartą istorijoje valstybės valdžia įgyvendino oficialią propagandos kampaniją. Net buvo sukurtas Viešosios informacijos komitetas, kuriam vadovavo G. Krylas. Pasak jo, neteisinga sakyti, kad buvo įvesta cenzūra ar „mąstymo kontrolė“. Paprasčiausiai įgyvendinta iki tol nematyto mąsto reklaminė kampanija. Tiesa, pats Krylas, jau uždarius Komitetą, buvo priverstas pripažinti, kad tiek jis, tiek jo darbuotojai nevengdavo išgalvoti faktų, idant labiau sudirgintų amerikiečių jausmus.

Komitetas turėjo įgaliojimus peržiūrėti, kaip JAV laikraščiuose aprašomi karo veiksmai, kokiais vaizdais iliustruojami. Buvo griežtai kontroliuojama, kad į laikraščius nepatektų informacija apie sužeistus ar žuvusius amerikiečių karius, visa tai, kas galėtų paskatinti skaitytojus suabejoti karo sėkme. Krylas laikėsi nuostatos, kad nepakanka vien filtruoti, peržiūrėti žurnalistų rengiamą informaciją, reikia veikti proaktyviai ir patiems formuoti žiniasklaidos darbotvarkę. Komitetas net leido savo dienraštį, kuris tapo pirmąja JAV istorijoje valstybės išlaikoma žiniasklaidos priemone. Pradžioje dienraštis ar, tiksliau, informacinis biuletenis buvo aštuonių puslapių, tačiau per metus jo apimtis padidėjo keturis kartus. Jo svarbiausia auditorija buvo nuomonių formuotojai. Biuletenis buvo siunčiamas į kiekvieno laikraščio redakciją, pašto skyrių, valstybinę įstaigą, karinį dalinį. Čia buvo pateikiamos tik kruopščiai atrinkta pozityvi informacija. Kasdien Komitetas skelbė vis naujas istorijas apie tai, kaip puikiai amerikiečiai kariai pasiruošę karui, kokia kokybiška karių uniforma, kokia pakili nuotaika ir panašiai.

Kadangi toli gražu ne visi amerikiečiai skaitė laikraščius, daug dėmesio buvo skiriama vaizdinėms agitacijos priemonėms. Vienas garsiausių to meto iliustratorių Čarlzas Gibsonas buvo entuziastingas karo šalininkas. Jis gavo užduotį suburti talentingiausius dailininkus į grupę, kuri rūpintųsi vaizdine agitacija. Buvo išleisti 1438 skirtingi plakatai. Dera pripažinti, kad dauguma jų buvo tikrai įtaigūs ir originalūs.

Komiteto užsakymu buvo sukurti keturi dokumentiniai filmai apie karo įvykius, kuriuose rodoma Europoje filmuota medžiaga. Tiesa, ji buvo tiek selektyvi, kad nelabai šie filmai skyrėsi nuo patriotinės ano meto Holivudo produkcijos. Tiesa, pastarojoje ypač daug dėmesio buvo skiriama priešiškumui vokiečiams stiprinti. Filmuose vokiečiai buvo vaizduojami kaip barbarai, kurie žiauriai elgiasi su moterimis ir vaikais, nevertina žmogaus gyvybės, yra šiurkštūs ir negražūs.

Vienas originaliausių ir veiksmingiausių Komiteto sumanymų buvo „keturių minučių žmonės“. Tai buvo savanoriai vyrai ir moterys, kurie apsiimdavo tapti agitatoriais. Komiteto specialistai padarė išvadą, kad veiksmingiausios yra keturių minučių trukmės kalbos, nes ilgiau auditorija neišlaiko dėmesio. Agitatoriams buvo suteikiamos gairės, instrukcijos, tačiau jiems nebūdavo primetamos griežtos taisyklės, nes buvo laikomasi nuostatos, jog veiksmingiausia agitacija, kai kalbėtojas kalba savo žodžiais. Svarbiausia, kad kalbos tikslas būtų skatinti patriotizmą ir šlovinti amerikietišką gyvenimo būdą. Komitetas sugebėjo sutelkti net 75 000 „keturių minučių žmonių“. Apskaičiuota, kad iki karo pabaigos buvo pasakyta septyni su pusę milijono kalbų, trys šimtai keturiolikos milijonų auditorijai. Jie kalbėjo mokyklose, prieš kino filmus, žmonių susibūrimo vietose. Teigiama, kad jų įtaka žmonėms buvo net kur kas didesnė nei laikraščių.

Nors po karo Komitetas buvo išformuotas ir kurį laiką nuslūgo antivokiška kampanija, tačiau „hunų“ įvaizdis niekur nedingo. Tad, ruošiantis įsijungti į Antrąjį pasaulinį karą, nebuvo labai sunku aktualizuoti antivokiškas nuotaikas. Kur kas sunkiau buvo jau po Antrojo pasaulinio karo, kai teko kurti naują pasaulio tvarką, atkurti konstruktyvius JAV ir Vokietijos santykius. Hunus iš žmonių galvų išginti nėra paprasta. Gal net sunkiau, nei juos ten „patalpinti“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *