Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1873 m. gimė vienas garsiausių Rusijos operos dainininkų bosu Fiodoras Šaliapinas.

Rusijos gilumoje paprastų valstiečių šeimoje gimusį Fiodorą tėvai dar visai nediduką atidavė mokytis batsiuvio amato. Jų svajonė buvo, kad sūnus taptų amatininku ir galėtų pragyventi iš savo rankų darbo. Berniukas uoliai mokėsi amato, bet kartu giedojo ir bažnytiniame chore, o vėliau įsijungė į dramos būrelį. Muzika vis labiau jį užvaldė.

Būdamas septyniolikos jis nusprendė rinktis dainininko kelią. Jau netrukus jaunuolis kėlė publikos susižavėjimą įvairiuose Rusijos imperijos miestuose. Tiesa, tikroji karjera prasidėjo tik tada, kai jis įsijungė į mecenato S. Mamontovo trupę Maskvoje. Na, o karjeros kulminacija galima vadinti ažiotažą sukėlusius koncertus Didžiajame teatre Maskvoje bei La Scala Milane.

Pasak kritikų, F. Šaliapinas iš kitų išsiskyrė net ne tiek tobulu balsu, kiek artistiškumu scenoje. Jis sugebėdavo pavergti publiką kiekvienu gestu, dramatizmu.

Mirė dainininkas 1938 m. balandžio 12 d. Paryžiuje.

1902 m. gimė Haroldas Lasvelas – amerikiečių politologas ir komunikacijos teoretikas.

Haroldas Lasvelas – neeilinė asmenybė ir vienas atidžiausių propagandos technikų tyrinėtojų. Iki šiol jo vardu vadinama klasikinė komunikacijos veiksmo analizės schema. Jis studijavo sociologiją, filosofiją, teisę, psichologiją, įvedė psichoanalizės įžvalgas į socialinius mokslus ir buvo vadinamas vieno žmogaus universitetu, nes turėjo gilių žinių skirtingose disciplinose. Svarbus jo įvertinimas – Amerikos politinių mokslų, Amerikos tarptautinės teises asociacijų ir Pasaulio meno ir mokslo akademijos vadovų postai.

Lasvelas parašė giliausią ir išsamiausią knygą apie propagandą Pirmojo pasaulinio karo metu. Pasak jo, „karo metu įsitikinome, jog piliečių mobilizacijos nepakanka, reikalinga taip pat nuomonių mobilizacija ir kontrolė.“ Šiuolaikinis karas vykdomas jau trimis frontais, kurių kiekvienas yra svarbus: karinis, ekonominis ir propagandinis. Pasak Lasvelo, tikėtina, kad propagandinis frontas ateityje vis stiprės. Kodėl? Nes kariniu požiūriu, šiuolaikinės valstybės yra apylygės. Net jei kažkuri yra įsiveržusi į priekį, nėra paprasta pademonstruoti savo pranašumo. Ekonominės sankcijos, blokada gali susilpninti priešininką, bet tik propaganda gali priešininką demokralizuoti, sugriauti jo motyvaciją.

Lasvelas atskleidė, kad karo metu propaganda paprastai turi keturis tikslus: reikia sukelti neapykantą priešininkui ir parodyti, kad būtent jis yra kaltas dėl karo; stiprinti santykius su sąjungininkais; palaikyti gerus santykius su neutraliomis valstybėmis, kad jos nepereitų į priešininko pusę; demoralizuoti priešininką. Pasak Lasvelo, Pirmasis pasaulinis karas parodė, kad propaganda sugeba griauti valstybės priešininkės piliečių patriotizmą ir pasitikėjimą savo valdžia.

Lasvelas savo esme liberalus mąstytojas ir jo nežavi galimybė kontroliuoti žmones, manipuliuoti nuomonėmis. Tačiau jis, kaip mokslininkas, konstatuoja, kad gyvename tokiais laikais, kai valstybės, atskiros grupės, išnaudodamos masinės komunikacijos priemones, neišvengiamai griebiasi propagandos. Todėl, pasak jo, labai svarbu atidžiai ją analizuoti ir tik taip galima stiprinti savo imunitetą manipuliacijoms.

Beje, Lasvelas kritiškai vertino ir savo Tėvynės vykdomą politiką, perspėjo, kad Amerika iš demokratinės valstybės tampa „garnizonų valdžia”, kur kariškiai ir jų interesai vis labiau veikia valdžios sprendimus, o saugumas iškeliamas aukščiau už laisvę.

Lasvelas mirė 1978 metais.

1919 m. žuvo pirmasis ką tik įkurtos Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius.

Jis gimė Vaškų valsčiuje, mokėsi Rygoje, tačiau dėl maištingo charakterio nelabai sekėsi sutarti su mokyklos vadovybe. Visgi sugebėjo įgyti provizoriaus specialybę ir darbavosi Tartu bei Rygos vaistinėse. Kai prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas, nelaukė visuotinės mobilizacijos ir savanoriu stojo į Rusijos imperijos kariuomenę. Porą mėnesių mokėsi Maskvos karo mokykloje, paskui dar mokėsi šaudyti kulkosvaidžiu – tuo metu nauju išradimu. Paskui įsijungė į mūšius ir prie Rygos buvo sužeistas. Po nemažo laiko, praleisto Rygos ligoninėje, keliavo į Smolenską, kur organizavosi lietuvių daliniai. Labai trūko patirties ir specialiųjų įgūdžių turinčių karininkų, tad Juozapavičiaus karjera buvo staigi – netrukus jis jau tapo Atskirojo lietuvių bataliono vadu. Tiesa, netrukus šis batalionas buvo išformuotas ir Juozapavičius su nemaža dalimi kitų lietuvių kareivių grįžo į Lietuvą. Nuo karinių reikalų Juozapavičius nenutolo ir Tėvynėje, tapo krašto apsaugos ministro Augustino Voldemaro adjutantu.

Tačiau situacija tapo vis sudėtingesnė ir Juozapavičius, kartu su Pirmuoju pėstininkų pulku, buvo perkeltas į Alytų. Deja, čia tarnyba buvo itin trumpa. 1919 m. vasario 12 dieną Raudonosios armijos daliniai puolė bendras lietuvių ir vokiečių pajėgas, įsitvirtinusias Alytuje. Lietuviai buvo prastai ginkluoti, deja „šlubavo“ ir vidinė komunikacija. Tačiau didžiausia išdavystė buvo tai, kad vokiečių kareiviai ne tik nepadėjo lietuviams, bet paprasčiausiai pasitraukė. Lietuviams teliko atsitraukti, vengiant didesnių praradimų. Tačiau traukiantis per tiltą, Juozapavičius buvo nušautas. Beje, būta spėlionių, kad jis buvo nušautas į nugarą savųjų, nes tarp lietuvių tuo metu buvo nemažai nesutarimų. Tačiau oficialia versija liko tai, kad Juozapavičius buvo pirmasis karininkas, kritęs kovoje už Nepriklausomą Lietuvą. Jis palaidotas kapinėse prie Šv. Angelų sargų bažnyčios, jo garbei pavadinta gatvė Alytuje. Beje, partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu viena iš Dainavos apygardos kuopų buvo pasirinkusi Antano Juozapavičius vardą.

1984 m. Konstantinas Černenko tapo SSKP CK pirmuoju sekretoriumi.

Primename, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) pirmasis sekretorius – tai buvo faktinis visos valstybės vadovas, kuriam buvo atskaitinga ir KGB, ir kitos represinės struktūros. Iki 1982 m. šias pareigas užėmė Leonidas Brežnevas, kuris jau kurį laiką buvo ligotas ir nelabai veiksnus. Natūralu, kad tokia situacija vedė prie aršaus karo partijos viršūnėje, kas taps Brežnevo įpėdiniu. Formavosi bent kelios grupės. Kiek netikėta M. Suslovo, kuris buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“, mirtis leido KGB vadovui J. Andropovui prasibrauti į pirmojo sekretoriaus postą. Puikiai suvokdamas savo pozicijos partijos viršūnėje trapumą, J. Andropovas bandė įgyvendinti griežtas reformas, turėjusias įtvirtinti jo grupės pozicijas. Tačiau pavedė sveikata ir J. Andropovo valdymas buvo labai trumpas. Jis mirė 1984 metais ir vėl užvirė arši kova – kas kitas?

K. Černenkos pasirinkimas pirmuoju sekretoriumi buvo tarsi logiškas, žvelgiant į jo karjerą, kita vertus, niekas nelaikė jo stipria asmenybe, žinojo apie sveikatos problemą. Iš esmės K. Černenka buvo suvokiamas kaip „pereinamasis“ vadovas, kol įtakingos grupės išsiaiškins, kuri stipresnė.

Būsimas SSSR vadovas Konstantinas gimė mažame miestelyje tolimame Krasnojarsko krašte, skurstančių valstiečių šeimoje. Tėvas dirbo kasyklose, o mama rūpinosi ūkio darbais. Konstantino gyvenimą pakeitė Spalio perversmas, atvėręs naujas karjeros galimybes. Jis netrukus tapo vienu iš lyderių vietinėje komjaunimo organizacijoje.

Karo metu į frontą nesiveržė, bet mokėsi partinių funkcionierių kursuose Maskvoje. Įgautas žinias jam buvo pavesta įgyvendinti Penzoje, kur vadovavo vietiniam partijos skyriui.

Lūžis jo karjeroje įvyko 1948 m., kai Stalinas bandė pergrupuoti kadrus. K. Černenka tapo vyriausiuoju Moldavijos propagandistu, Būtent Moldavijoje jis susitiko su Leonidu Brežnevu ir jie tapo geri draugai.

Kai L. Brežnevas tapo valstybės vadovu, į Maskvą pervažiavo ir K. Černenka. Ilgainiui pastarasis tapo vienu labiausiai informuotų ir daugiausia kompromato prieš visus turinčių veikėjų, tyliai besidarbavusio su dokumentais. Taip pat jis turėjo šlovę žmogaus, kuris iš tiesų sugeba išspręsti problemas, jei jų imasi. Tai tuometinėje partijos viršūnėje buvo reta savybė. Beje, po L.  Brežnevo mirties būtent K. Černenka buvo vadinamas favoritu užimti jo vietą.

Pralaimėjimas J. Andropovui neišmušė K. Černenkos iš vėžių. Jis ir toliau liko viena įtakingiausių figūrų partijoje.

Tiesa, pradėjo sekti jėgos ir užpuolė įvairios chroniškos ligos. Tad didžiąją dalį valdymo K. Černenka praleido ligoninėje. Jo trumpas valdymo laikotarpis nebuvo šlovingas. Jis skelbė „karą“ roko muzikai, nusprendė boikotuoti Los Andželo olimpines žaidynes

Nuo 1984 m. vasaros K. Černenka praktiškai neišėjo iš ligoninės. Beveik devynis mėnesius jis tebuvo „iškaba:, o sprendimus priėmė Politbiuras.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *