Prietema vis tirštėja. Mama ieško žvakės (elektra „nutrūko“, išjungė), kažkur virtuvinės spintutės stalčiuj dar turėjo būti. Apgraibom suranda žvakigalį, uždega. O tėvas paima akordeoną – juk veikti daugiau nėra ką. Ir laikas trumpam sustoja. Laikas pravirksta lyg vaikas, iš tylaus džiaugsmo, kad yra pastebėtas. Tėvas groja „La paloma“. Vaiko širdelė suspurda, lyg tas baltas balandis kyla aukštyn, vis aukštyn – ten šviesu, erdvu, lengva…

Kokias bangas žmogaus sieloje pabudina muzika? Tėvo pirštai vikriai laksto klavišais (po šitiek metų aš dar prisimenu tėvo pirštus, jo plaštaką, apėmusią visą akordą…) „Tėti, dar“, – prašau. Tėvo nereikia prašyti, jis groja valsą, po jo – kitą… Tą valandėlę tėvas laimingas, pasitikintis savimi kuria stebuklą. „Kad tik ta elektra neatsirastų, kad tik ilgiau ji būtų ‚nutrūkusi…“ – tokios retos tebūna šitos mėlynos pavasarėjančios žiemos prietemos…

Akordeonu tėvas išmoko groti lageryje. Už pamokas „mokėdavo“ duonos daviniu. Tėvo draugas, taip pat „lagerininkas“, pasakojo, kaip išėję iš lagerio, gaudami šiokį tokį atlyginimą, abu susidėję nusipirko akordeoną. Pirmas pirkinys už darbą šachtoje! Tuomet tremtiniams jau buvo leidžiama burtis, tad pasipylė vestuvės, krikštynos – kaipgi apsieisi be muzikos! Muzikantai visur kviečiami ir vaišinami. Jonas, tėvo draugas, prisimena: „Susigriebėm, kad šitaip ir prasigerti galim, abu sutarėm – vienas kitą prilaikysim, daugiau jokių „velnio lašų“.

Dirbdamas šachtoje tėvas susilaužė ranką. Ranką sutraiškė anglių vagonėlis. Gydytojai vienbalsiai nutarė – reikia nupjauti. Bet tėvas neketino duot – kaipgi gros be rankos? Nenupjovė. Išgydė. Tik orams keičiantis pasiutusiai skaudėdavo, trindavo mėlynu spirito tirpalu. Tačiau dėl to nuo darbo neatleido. Perkėlė į „viršų“ – dirbo mašinistu. Intos lageryje sutiko būsimą mano mamą, tokią pat tremtinę, buvusią politinę kalinę. Neilgai padraugavę susituokė. Beveik vienu metu gavo pasus: tėvas neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, kalbino mamą dar Intoje pagyventi. Bet mama – ne, važiuosianti į Lietuvą, visų pasiilgusi. Jau buvo gimusi dukrelė, t. y. aš. Susirgau, nusividuriavau, ligoninėj palaikę gydytojai nusprendė, kad man čia klimatas netinka. Mama pasiėmė vaiką, pabėgo iš ligoninės ir – su viduriuojančiu vaiku – namo, į Lietuvą. Kelionė traukiniu truko visą savaitę.

Tėvas pasiliko „išparduoti“ užgyvento turto. Tiek jo tebuvo, bet vis tiek… Iš draugo perpirko akordeoną, kuris su mūsų šeima keliavo iš vietos į vietą. Vos mama spėdavo pasodinti braškių, uogų nesulaukę vėl keliamės kitur. Kur benuvykdavom, visur laukė tas pats likimas – „bandito“ dalia. Tėvą nuolat kviesdavo į saugumą, siekdami „užverbuoti“: kaimynas turėjo sekti kaimyną, pranešinėti, jei ką įtartino pastebės. Tėvas nesutiko „bendradarbiauti“ – saugumas sekė jį iki gyvenimo pabaigos, o ta pabaiga atėjo taip greit, tėvui einant vos 45-uosius…

Kur bekeliavom – visur pasivydavo byla. Gal tik akordeonas padėjo ištverti nuolatinį persekiojimą, o ir skurdą? Nors savo vaikystę prisimenu alkaną (Nikita Chruščiovas kaimiečiams leido laikyti tik vieną kiaulę arba du mažus paršiukus, tik vieną karvę ir, gink Dieve, jokio arklelio – buože apšauktų), akordeono tėvas nepardavė. Raudonas, itališkas – „fašistų išmyslas“, Stalinas už jį būtų dar pridėjęs lagerio. Laimei, „tėvelis“ Stalinas jau buvo miręs…

Kur ir kada tėvas išgirdo akordeono muziką? Namų aplinkoje jos tikrai negalėjo girdėti: lietuvių valstiečių instrumentai – armonika, smuikas, būgnas… Besimokydamas Ramygalos gimnazijoje? Vargu. Liko dailyraščiu, kaligrafiškai prirašyti natų sąsiuviniai. Tėvas grojo ne tik iš klausos, tačiau pažinojo ir natas. Nebuvo lankęs jokios muzikos mokyklos, tad kas jį šito rašto išmokė? Gal visa tai iš didelio noro groti. Beje, ir pats bandė muziką kurti. Kaip ir eilėraščius. Vėliau buvo suorganizavęs kaimo kapelą, mokė kitus. Jam sekėsi suburti žmones, juos uždegti. Po darbo (jau dirbo ūkyje buhalteriu) skubėdavo į repeticijas. Muzika, žmonės, kelionės, fotografija… Turėjo dar ir šitą pomėgį: pats nuotraukas ryškindavo, gražiai apkarpydavo… Nebuvo didelis pagalbininkas mamai. Toji tarsi darbšti bitelė dūzgė namuose: vaikai, daržai, gyvuliai – tai jos gyvenimas.

Prietemoje skendi tėvo veidas. Nuo Jo išėjimo Amžinybėn bus jau daugiau nei 45-eri… Daugiau nebūties nei būties. Prisimenu muziką, jo grojamą valsą… Prisimenu tėvo pirštus, vikriai lakstančius klavišais. Bet nebeprisimenu tėvo balso. „La palomą“ girdžiu, o jo balso – ne… Laikas susigūžia, gėdydamasis pravirkti – nei džiaugsmas, nei skausmas jo nebegali prakalbinti. Kaip gaila, kad šiais laikais taip retai „nutrūksta“ elektra, paskandindama į melsvėjančią žiemos prietemą. Kaip gaila, kad vis rečiau apkabinu savo išėjusiuosius… Neapkabinami jie tirpsta tirpsta – žvakigalis baigia užgesti…

Igno Stanio nuotrauka

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *