Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1801 m. gimė vyskupas, švietėjas, blaivybės propaguotojas Motiejus Valančius.

Būsimas vyskupas gimė Nasrėnų kaime, Kretingos rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigė Žemaičių Kalvarijos gimnaziją ir įstojo į Varnių kunigų seminariją. 1828 m. Vilniaus arkikatedroje buvo įšventintas kunigu. Pradėjo dėstyti tikybą, pradžioje Vilniaus, o paskui, Žemaičių vyskupijoje. Buvo pakviestas į Vilniaus dvasinę akademiją dėstytoju. Kai ši persikėlė į Peterburgą, kartu persikėlė ir Motiejus Valančius.

1843 m. Valančius sugrįžo į Varnius ir tapo šios seminarijos rektoriumi, 1950 m. jis buvo įšventintas vyskupu.

Buvo labai aktyvus Ganytojas ir nuveikė daug svarbių darbų. Rūpinosi ne tik tikėjimo dalykais, bet ir kultūra, fizine ir dvasine žmogaus sveikata, puoselėjo lietuvybę. Jam vyskupaujant pastatytos dvidešimt penkios bažnyčios, dar dvidešimt bažnyčių suremontuota. Įkūrė blaivybės sąjūdį, kuris padėjo išgelbėti Lietuvą nuo imperinės „nugirdymo“ politikos.

Nepritarė 1863–1864 m. sukilimui, nes netikėjo jo sėkme. Nepaisant to, pagelbėjo sukilėliams ir dėl jų labai išgyveno. Kaip ir buvo numatęs, po pralaimėto sukilimo, prasidėjo represijos. Pats M. Valančius buvo perkeltas į Kauną ir savo vyskupijai galėjo vadovauti tik neakivaizdžiai, griežtai stebimas carinės policijos. Čia jis rašė didaktines knygas, kol 1875 m. baigėsi jo žemiška kelionė.

1922 m. Įsteigtas Lietuvos universitetas.

Po Nepriklausomybės paskelbimo, vienu iš svarbiausių uždavinių buvo įkurti lietuvišką universitetą. Pradžioje buvo atidaryti Aukštieji kursai, kuriuose jau buvo mokomasi pagal universitetų nuostatas ir programas. 1922 m. jie oficialiai reorganizuoti į Lietuvos universitetą. Tiesa, Universiteto statuto dar teko keletą mėnesių palaukti, nes jį Steigiamasis Seimas priėmė tik kovo pabaigoje.

1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Lietuvos universitetas pervadintas į Vytauto Didžiojo. Iki pat sovietinės okupacijos tai buvo vienintelis lietuviškas universitetas Lietuvoje. Čia sudygo svarbiausi moksliniai ir kultūriniai to meto sąjūdžiai. Universitete ypatingas dėmesys buvo skiriamas humanitariniams ir socialiniams mokslams.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, pradžioje universitetas buvo pervadintas į Kauno universitetą. Buvo uždrausta visų studentiškų organizacijų veikla. Nacistinės okupacijos metais universitetas vėl trumpam atgavo savo vardą – VDU. Tačiau nacistinė valdžia jau 1943 m. uždarė universitetą. Tiesa, grupė dėstytojų bandė išgelbėti aukštąjį mokslą ir organizavo užsiėmimus namuose.

1944 m. sugrįžusi sovietų valdžia nusprendė leisti atgaivinti universitetą Kaune. Porą metu jis net veikė VDU vardu, o vėliau buvo pervadintas Kauno valstybiniu universitetu. Tiesa, 1949 m. buvo uždarytas Istorijos-filologijos fakultetas.

Deja, dar po metų Sovietų Sąjungos švietimo ministras paskelbė, kad reorganizuoja Kauno valstybinį universitetą į Kauno politechnikos institutą.

1989 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas atkurtas bendromis Lietuvos ir išeivijos mokslininkų pastangomis ir tapo pirmąja autonomiška aukštąja mokykla Lietuvoje. Studijos čia buvo organizuotos Harvardo universiteto modeliu pagrįsta studijų koncepcija.

1949 m. paskelbta Laisvės kovų dalyvių deklaracija.

Lietuvių ginkluotas pasipriešinimas okupacijai prasidėjo 1944 m. ir organizuota kova truko iki 1953 m., kai buvo sunaikintos Lietuvos partizanų struktūros. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę.

Deja, teko susidurti ne tik su aršiu sovietinės valdžios teroru, bet ir su intensyviais bandymais diegti provokatorius, išdavikus. Partizanus labai susilpnino valdžios represijos – trėmimai. Viena iš jų priežasčių buvo – sugriauti tą materialinę bazę, kurią ūkininkai teikdavo laisvės kovotojams.

Ilgainiui tapo vis aiškiau, kad partizaninė kova negalės baigtis sėkme. Tačiau buvo guodžiamasi, jog reikia svarbiausia parodyti, kad pasipriešinimas yra, ir galima tikėtis pagalbos iš Vakarų.

1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 2–10 d. vyko pasitarimai. Vasario 10 d. Šiaulių apskr. (dabar – Radviliškio r.) Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.

Tačiau svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta „Deklaracija“, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *