Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1904 m. Milane įvyko Džakomo Pučinio operos „Madam Baterflai“ premjera.
Tai viena iš didžiųjų D. Pučinio operų, kurią garsiausi pasaulio operos teatrai įtraukia į savo repertuarą iki šiol. Didysis italų kompozitorius šią operą sukūrė pagal Deivido Belasko pjesę, kurią kompozitorius pamatė 1900 m. viename iš Londono teatrų.
Dž. Pučinis tiek susižavėjo šiuo siužetu, jog iš karto pradėjo kurti operą. Nors kompozitorius niekada nesilankė Japonijoje, tačiau jis pasitelkė vaizduotę ir tradicinius šios tolimos šalies įvaizdžius. Beje, pats kompozitorius, tuo metu jau turėjęs tarptautinį pripažinimą, buvo tvirtai įsitikinęs naujojo pastatymo sėkme ir buvo labai sukrėstas, kai per premjerą opera buvo nušvilpta. Tiesa, labai tikėtina, kad dėl to pasistengė kompozitoriaus konkurentai, kurie veikiausiai pasamdė klakerius, t. y. žmones, kurie ateina į spektaklį ar operą ir bando kelti triukšmą, rodyti nepasitenkinimą.
Dž. Pučinis nusprendė atšaukti antrą ir trečią suplanuotus šios operos vakarus ir ėmėsi pertvarkyti savo kūrinį. Pradžioje ji buvo sumanyta dviejų veiksmų, po pertvarkymo antrasis veiksmas buvo suskirstytas į du atskirus, padaryti ir kai kurie kiti kompoziciniai pakeitimai. Kai opera vėl buvo parodyta žiūrovams, šie buvo sužavėti ir sutiko ją ovacijomis.
Beje, kalbant būtent apie šią operą, kritikų ir žiūrovų nuomonės, tradiciškai, išsiskiria. Žiūrovai labai mėgsta šį kūrinį, o kritikai yra linkę matyti trūkumus. Pavyzdžiui, iš karto po premjeros kritikai rašė, kad opera yra tarsi rėmas be paveikslo, joje labai daug spalvingų detalių, dekoro, bet esą trūksta gelmės. Taip pat švelniai sukritikuotas buvo ir operos siužetas, esą jis klišių rinkinys.
Operos veiksmas vyksta Japonijoje, Nagasakio mieste. Pagrindinė herojė – geiša, kuri įsimyli amerikietį, atvykusį čia darbo reikalais. Mergina labai jauna, tyra ir graži. Vardan prabudusios meilės ji net ryžtasi nutraukti religinius santykius su savo tėvų religija, neklausyti savo šeimos, kas Japonijoje yra radikalus maištas.
Amerikietis Pinkertonas nusprendžia pasinaudoti merginos jausmais. Pasitelkiamas vedybų agentas Goro, kuris inscenizuoja Pinkertono ir geišos Čio Čio San sutuoktuves. Netrukus Pinkertonas palieka Japoniją, pažadėjęs grįžti ir pasiimti savo „žmoną“ su savimi. Ji ištikimai ir viltingai laukia. Ji susilaukia Pinkertono kūdikio. Po kurio laiko Pinkertonas iš tiesų grįžta, bet tikrai ne tam, kad pasiimtų japonę su savimi. Jis atkeliauja ne vienas, bet su savo žmona Keite. Kai jis sužino, kad turi sūnų, nusprendžia jį pasiimti į Ameriką.
Čio Čio San džiaugiasi, kad jos sūnui atsivers geresnio gyvenimo galimybės, bet pati nenori būti trukdžiu nei jam, nei Pinkertonui, kurį vis dar myli. Čio Čio San nusižudo ritualiniu samurajaus kardu, ant kurio užrašyta, kad garbė svarbiau už viską.
Galima įžvelgti šiame pasakojime ryškų antiamerikietišką elementą. Amerika pateikiama kaip svajonių šalis, į kurią iškeliavo taip pat ir daug italų. Tačiau dažniausiai ji sudaužo iliuzijas. Amerikiečiams materialiniai dalykai, komfortas yra svarbiau už jausmus. Na, o japonai vaizduojami kaip labai savo garbe susirūpinę, visiškai kitokie nei vakariečiai žmonės. Vakariečiai vaizduojami kaip aktyvumo pradas, o Rytai – kaip pasyvumo.
Beje, XXI a. JAV net buvo iškeltas klausimas, ar „Madam Baterflai“ nėra meno kūrinys, kuris įtvirtina moters antrarūšiškumą, tarsi normalų dalyką demonstruoja prievartą, suviliojimą. Nors kiekvienas operos pastatymas yra savita interpretacija ir nuo naujo režisieriaus priklauso, kaip viskas bus vaizduojama ne mažiau, nei nuo Dž. Pučinio sumanymų, tačiau galima teigti, kad Pinkertono vaidmuo, nors, muzikiniu požiūriu, labai vertingas, yra labai nedėkingas tuo, kad tai itin atgrasus personažas. Ne kartą yra nutikę, kai publika operos atlikimo metu pradeda itin kritiškai reaguoti į patį personažą, o ne į jį atliekančio dainininko meistriškumą.
