Britų vaikų ir jaunimo rašytojas Davidas Almondas (g. 1951) nuo pat mažens norėjo būti rašytoju, tačiau niekuomet nemanė tapsiantis tuo, kuo jau porą dešimtmečių gali didžiuotis – pripažintu, daugybę apdovanojimų pelniusiu jaunosios skaitytojų auditorijos autoriumi. Pirmosios dvi jo knygos – apsakymų rinkiniai – buvo skirti suaugusiems, ir, kaip teigia pats D. Almondas, tik nustojęs bėgti nuo savęs, savo praeities, šaknų ir netobulumo, jis pasijuto išsilaisvinęs ir žengiąs į jam neįprastą – vaikų literatūros – pasaulį. Atradęs save ir atrasdamas vis daugiau savo kūrybos gerbėjų, D. Almondas gali džiaugtis ne vien tuo, bet ir reikšmingais literatūros pasaulio įvertinimais – Karnegio (1999 m.) bei Hanso Christiano Anderseno medaliais (2010 m.).
Dabar rašytojo bibliografijoje yra daugiau nei dvi dešimtys knygų, skirtų įvairaus amžiaus jauniesiems skaitytojams – romanai, grafiniai romanai, paveikslėlių knygos, pjesės ir adaptacijos teatrui.
Lietuviškai iš gausaus rašytojo knygų aruodo galime skaityti šiuos kūrinius: „Skeligas“ (iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė; Mažasis Vyturys, 2002; Gimtasis žodis, 2008), „Molinis“ (iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė; Gimtasis žodis, 2010), „Mano tėtis skrajūnas“ (iš anglų k. vertė Tomas Einoris; Nieko rimto, 2013), „Dangaus akys“ (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė, Nieko rimto, 2018).
Skaitytojams siūlome išties įdomų pokalbį su Davidu Almondu, pernai metais publikuotą literatūriniame portale Northen Review.
2017 m. Davidas Almondas visą savo asmeninį archyvą padovanojo Niukaslo Nacionaliniam vaikų knygų centrui (National Centre for Children’s Books). Publikacijos autorė Liz Byrne turėjo retą galimybę patyrinėti šį archyvą, kuriame – juodraščiai, meno kūriniai, laiškai ir pats pirmasis užrašų sąsiuvinis, kuriame surašytos mintys ir idėjos, vėliau tapusios bene garsiausia autoriaus knyga „Skeligas“. Vėliau šio archyvo pagrindu buvo surengta paroda.
Su Almondu susitikau jo namuose kelios savaitės prieš atidarant parodą. Klausinėjau jo apie rašymo procesą. Jis iškart puolė dėlioti prieš akis spirale įrištus A4 formato užrašų sąsiuvinius kietais viršeliais ir tuštinti spalvotų rašiklių, pieštukų ir žymeklių pilną pieštukinę, viską darydamas kupinas didžiulio entuziazmo. Štai ką jis pasakė:
Su knyga yra taip, kad ją išleidus, ji atrodo tobula. Visos tos tvarkingos eilutės, viskas taip gražiai įrišta, koks nuostabus objektas. Pamenu, kai buvau vaikas ir norėjau rašyti, man jos atrodė gąsdinančiai. Galvojau: „Niekada negebėsiu to padaryti!”, nes tai atrodė neįmanoma. Aš buvau netobulas. Su kūrybiškumu taip jau yra – reikia susitaikyti su tuo, kad esame netobuli, ir kad mūsų protas ir gyvenimai yra sujaukti. Jie nėra tobuli kaip išbaigta knyga. Tad užrašų sąsiuviniai man išties labai svarbūs. Visos mano knygos, kurios galiausiai atrodo taip tobulai, pradedamos užrašų sąsiuviniuose kaip šis, skirtas „Saulės spalvai“ [naujausia, 2018 m. pasirodžiusi autoriaus knyga – vert. past.].
(Neliniuoti užrašų sąsiuvinio puslapiai užpildyti spalvingomis kraigalionėmis ir piešiniais, o šalia jų prikeverzota visomis kryptimis besivijančių ir besisukančių žodžių. Kampeliuose ratus suka smulkiai surašytos pastabos, kuriose atpažįstu esminius veikėjo ir siužeto taškus, vaizduojamus galutiniame knygos variante.)
Kokia netvarka! Tačiau keista yra tai, kad ši netvarka išlaisvina. Nebereikia tiek jaudintis ar galvoti: „O, turiu būti tobulas“. Gali sau keverzoti ir kraigalioti, o keisčiausia, kad tai darant staiga susivoki išrašantis dalykus, kurių niekad nesitikėjai užrašyti. Atrandi įvairiausius savo kuriamo pasakojimo dalykus. Vaizdų kūrimas man kaip rašytojui yra esminis; spalvą naudoju tam, kad ši padėtų man įsivaizduoti. Tai būdas išlaisvinti tai, kas galbūt yra mano galvoje ir atrasti kaip gali klostytis pasakojimas. Kai tai darau, dažnai spoksau į erdvę, kramtau savo pieštukus, stebiuosi, svajoju. Šis beribis keverzojimas yra esminis ir yra beveik taip, kad iš tiesų svarbus tik šis rankos judėjimas. Rašymas yra fizinis veiksmas.
Apžvelgdamas savo karjerą nuo pat pradžių, kokias esmines įtakas ir įkvėpimus išskirtumėte?
Remiuosi savo vaikystės patirtimis. Žmonės sakė: „Apie ką gi rašysi, juk tu tik paprastas vaikis iš Felingo?“ Tačiau paradoksalu tai, kad kuo labiau atsigręžiu į savo asmeninę patirtį ir naudojuosi ja kaip įkvėpimo ir istorijų kūrimo šaltiniu, tuo daugiau mano kūriniai skaitomi visame pasaulyje.
Kai ėmiau rimtai rašyti ir stengiausi ką nors išleisti, galvojau: „Nagi, turėsiu įsivaizduoti, kad esu iš kur nors kitur.“ Galvojau: „Galbūt kažkur yra kokia literatūros kalba, kurią sugebėsiu surasti ir pritaikyti sau.“ Taigi, labai ilgai nenorėjau rašyti apie Šiaurę arba apie dalykus, kurie man darė stiprią įtaką, pavyzdžiui, mano vaikystės katalikiškumas. Tačiau be abejo, tai yra nesąmonė. Tavo asmeninė kalba yra tavo kauluose, kraujyje, istorijoje ir atmintyje.
Vietovė, kraštovaizdis, tyrinėjimas ir meilė Šiaurės Rytams – visa tai labai juntama Jūsų kūriniuose. Kodėl Jums tai svarbu?
Tik kai pradėjau priimti savo šiaurietiškumą ir katalikybės įtaką, ėmiau rašyti taip, kaip rašau štai jau maždaug dvidešimt metų. Tai buvo panašu į atsigręžimą atgal, į kažką, nuo ko stengiausi pabėgti, ir pamatymą to lyg pirmą kartą. Tad Šiaurės Rytai, kuriuos pažinojau, keistai tapo vieta, kurią galiu tyrinėti, atnaujinti ir perkurti. Šiaurės Rytai, apie kuriuos rašau, yra tikri: galėčiau jus nuvesti į tas vietas. Bet kartu tai ir išgalvoti Šiaurės Rytai, įsivaizduoti iš naujo, kad veiktų mano pasakojimuose.
Felingas, tas mažas miestelis, įsikūręs ant Taino upės kranto, yra vieta, kurioje užaugau. Labai įprasta vieta. Tačiau, aišku, ji visgi nėra tokia jau įprasta: visur yra neįprasta. Felingas driekiasi nuo upės dangaus link. Po miestu – seni anglių kasybos tuneliai, virš jo – dangus, pilnas vyturių ir suopių. O tarp jų – miestas. Jis visuomet buvo turtingas gyventojų ir čia užgimstančių balsų.
Vaikystė buvo klajojimo aplink metas. Klaidžiodavome po įvairius kraštovaizdžius: miesto ir kaimiškuosius. Eidavome į laukines vietas miesto gale, kur buvo tvenkiniai ir vejos, apleistos mineralų kasyklos ir senos geležinkelio linijos. Ką dabar darau – imu tuos vaikystės klajojimus ir puslapis man kone tampa erdve, kurioje galiu vėl klaidžioti po anas vietas, pamatyti jas naujai, perkurti jas. Judėjimui per tą kraštovaizdį ir jame slypinčių istorijų atradimui naudojuosi kalba, pieštuku ir rašikliu.
Papasakokite plačiau apie esminį pokytį Jūsų karjeroje.
Dar gana ankstyvoje vaikystėje žinojau, kad noriu būti rašytoju. Ir, žinoma, juk nežinai kaip tapti rašytoju, išskyrus tai, kad tiesiog turi rašyti. Taigi, aš vis rašiau: rašiau būdamas berniukas, rašiau studijuodamas universitete, rašiau, kai buvau jaunas mokytojas. Iš pradžių mano kūrinius publikavo maži leidiniai, žurnalai; man buvo labai svarbu jausti, kad yra žmonių, kurie žino mano darbus, kuriems jie patinka, ir kurie juos publikuoja, nors juos skaito galbūt tik 30 kitų žmonių, man tai nerūpėjo. Tačiau aš nuolat lyg ir tikėjausi pasiekti platesnę skaitytojų auditoriją.
Parašiau romaną, man tai užtruko penkerius metus, o jį atmetė visi iki vieno Jungtinės Karalystės leidėjai. Tuomet žmonės manęs klausė: „Taigi, Davidai, visi šį romaną atmetė, ką gi darysi?“, o aš pasakiau: „Manau, rašysiu kitą knygą.“ Nes rašant svarbu pasiryžimas ir atkaklumas, ir tas keistas gebėjimas kartais jaustis kvailai.
Dalykas, iš tiesų pakeitęs mano gyvenimą – „Skeligo“ rašymas. Niekad neketinau būti vaikų rašytoju. Tačiau aš iš tiesų vieną dieną ėjau gatve, ir mano galvoje atsirado ši istorija. Pagalvojau: „Ak!“ Kai tik pradėjau ją užrašinėti, žinojau, kad tai yra geriausia, ką kada nors esu padaręs, o tuo metu jau maždaug dvidešimt metų rašiau. Pasijutau išlaisvintas, nekantraująs, ir man tai viską perkeitė. Tai įgalino mane įžengti į naują pasaulį, apie kurį anksčiau nieko nežinojau: knygų vaikams pasaulį, kuris nuostabiai kūrybingas ir eksperimentinis. Gali žaisti įvairiausiomis istorijos pasakojimo formomis. Dabar bendradarbiauju su menininkais ir muzikantais, dirbu ir scenoje. Tačiau viso to esmė vis tiek yra romanų, pjesių, pasakojimų ir paveikslėlių knygų rašymas jaunajai skaitytojų auditorijai. Vis dar esu priblokštas to, ką darau. Niekad nesitikėjau to daryti, niekad nemaniau, kad būsiu toks rašytojas. Tačiau kita vertus, manau, kad, nors ir keista, bet esu toks rašytojas, kuriuo visuomet ir turėjau tapti.
Kai kurie Jūsų darbai adaptuoti teatro scenai. Kaip apibūdintumėte šią patirtį?
Iš tiesų niekad nesitikėjau tapti dramaturgu, tačiau pamenu, vieną dieną lankiausi mokykloje Niukasle, kur pasakojau „Skeligo“ istoriją, ir du maži berniukai, išbėgę į mokyklos kiemą, ėmė tai vaidinti. O po šio įvykio prabėgus porai metų buvau paprašytas adaptuoti „Skeligą“ teatro scenai. Giliai įkvėpiau ir pagalvojau apie tuodu mažus berniukus: jei jie gali, galbūt galiu ir aš. Taigi, padariau tai. Vėliau teatrui adaptavau dar kelis savo kūrinius, taip pat parašiau kelias naujas pjeses. Parašiau ir libretą operai „Skeligas“, parašiau libretą dar vienai operai, bendradarbiavau su muzikantais. Dažnai galvojame, kad yra knygos, yra šokis, yra drama, yra dainos, ir kad visa tai – atskiros meno rūšys. Tačiau taip nėra. Juk vaikai viską sujungia ir kaitalioja. Man labai patinka sėdėti prie stalo ir rašyti knygas, rašyti pasakojimus, susikoncentruoti ir būti visiškai savimi, tačiau man taip pat patinka dirbti su režisieriais, aktoriais, muzikantais, šokėjais ir kostiumų dailininkais perkuriant istoriją ir padarant iš jos kažką naujo. Vaikai tame nieko keisto nemato. Tai – kaip ir bet koks kitas menas. Tai lyg rimtas žaidimas.
Pagal northernreview.co.uk parengė Diana Gancevskaitė
