Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1546 m. mirė Reformacijos pradininkas Martinas Liuteris.

Reformacijos pradininkas gimė gausioje vokiečių valstiečių šeimoje. Buvo aštuntas iš devynių vaikų. Gimė Saksonijoje, nedideliame Eislebeno miestelyje. Griežtas tėvas svajojo, kad sūnus Martynas taps valstybės tarnautoju ir labai įpyko, kai šis pareiškė, jog ketina rinktis vienuolio kelią. Beje, Martinas pradžioje neprieštaravo tėvui, tačiau 1505 m. liepos 2 dieną pateko į stiprią audrą su žaibais. Bijodamas dėl savo gyvybės, jis kreipėsi į Šv. Oną apgynimo ir pažadėjo, jei išliks per audrą gyvas, tapti vienuoliu.

Martyinas Liuteris buvo atkaklus ir principingas žmogus, todėl, kartą pažadėjęs, nuo to nesitraukdavo. Tad įstojo į Augustinų eremitų vienuolyną Erfurte. Būdamas vienuoliu, turėjo galimybę, kaip vienuolyno atstovas, keliauti į Romą. Tai, ką pamatė, gerokai nuvylė jauną vienuolį. Jis nusprendė, kad Bažnyčios vadovybė įklimpusi į turtą, kuris tapo svarbesnis nei tikėjimas.

Po grįžimo iš Romos buvo perkeltas į Vitenbergą, kur labai trūko gerų teologų. Būnant Viteneberge, jį labai papiktino vieno kunigo pamokslai apie tai, kad per indulgencijas galima išsipirkti visas nuodėmes. Tai, Liuterio įsitikinimu, prieštaravo Šventajam Raštui. Savo teologines įžvalgas Liuteris išdėstė devyniasdešimt penkiose tezėse ir išsiuntė jas kompetentingiems vyskupams. Jis negalvojo apie jokią Reformaciją, bet buvo įsitikinęs, kad gina katalikišką doktriną. Deja, didelė dalis vyskupų į Liuterio mintis sureagavo, kaip į Bažnyčios puolimą. Beje, popiežius reagavo į Liuterį pozityviau nei šie vienuoliai. Popiežius buvo įsitikinęs, kad galima su Liuteriu sutarti ir į jį įsiklausyti. Tačiau vyskupų spaudimas didėjo, dar prisidėjo ir politinės problemos, nes religiniai klausimai tapo svarbiu ginklu kunigaikščių tarpusavio kovose.

Šventosios Romos imperatorius pasipiktino Liuterio laikysena, o Saksonijos kunigaikštis tapo svarbiausiu Liuterio globėju. Netrukus prasidėjo religiniai karai, kurie dešimtmečiams kankino vokiečių žemes.

Bažnyčia paskelbė Liuterį eretiku ir atskyrė jį nuo tikinčiųjų bendruomenės. Pats Liuteris, beje, iki pat mirties nemėgo pavadino „reformatoriai“ ar „protestantai“, jis buvo įsitikinęs, kad išlaikė katalikišką tikėjimą, nuo kurio nusisuko institucinė Bažnyčia. Nepaisant to, šiandien jis vadinamas evangelikų-liuteronų Bažnyčios pradininku.

Didžiuliu jo nuopelnu vadinami ne tik teologiniai raštai, bet ir tai, kad jis išvertė Šventąjį Raštą į vokiečių kalbą.

Sulaukęs keturiasdešimt dviejų metų atmetė celibatą ir vedė, sulaukė šešių vaikų.

Gyvenimo pabaigoje tapo radikalus ir pagarsėjo nemaloniais išpuoliais prieš baptistus ir prieš žydus. Net parašė savo esme antisemitinį pamfletą.

Mirė nuo širdies smūgio kelionės į Eislebeną metu.

1943 m. Jozefas Gebelsas perskaitė žymią kalbą apie totalaus karo būtinybę.

Stalingrado mūšis turėjo ypatingą reikšmę Antrajam pasauliniam karui. Jį labai sureikšmino pats A. Hitleris, kuris buvo įsitikinęs savo pergalę ir prognozavo, kad po jos Sovietų Sąjungai bus „perlaužtas stuburas“. Tačiau mūšis pakrypo visai ne ta linkme, kaip tikėjosi Hitleris ir tai varė jį į neviltą. Iškilo klausimas, kaip apie nuostolius pranešti vokiečiams, kurie šventai tiki savo Fiureriu?

Galima teigti, kad iki pat Stalingrado mūšio Hitleris Vokietijoje buvo nekritikuojamas. Visiems jo veiksmams buvo atrandami paaiškinimai ir jis buvo labai populiarus. Tačiau virš Vokietijos pradėjo skraidyti priešiški bombonešiai, o iš Rytų fronto pasiekdavo vis prastesnės žinios. Dar, kaip tyčia, buvo paskelbta apie vokiečių pralaimėjimą Šiaurės Afrikoje.

Pradžioje nacistai pasirinko strategiją – pranešti apie pralaimėjimus, bet tokius pranešimus iliustruoti sukurtais pasakojimais apie vokiečių karių heroizmą prie Stalingrado. Jie viešai buvo lyginami su Spartos kariai, susikovusiais su daug kartų didesne priešų kariuomene. Tačiau po to, kai paaiškėjo, kad į Sovietų Sąjungos nelaisvę pateko visa Šeštoji Armija, su daugybe karių ir amunicijos, Hitleris galutinai pasiuto ir nusprendė viešai apie tai nekalbėti.

Iki tol būtent Hitleris buvo nepakeičiamas viešas kalbėtojas, o Propagandos ministras labiausiai rūpindavosi detalėmis, dekoracijomis. 1943 m. prieš keturiolikos tūkstančių klausytojų auditoriją atsistojo Jozefas Gebelsas. Jo ilga, daugiau nei dvi valandas trukusi kalba buvo transliuojama per radiją.

Gebelsas puikiai pasinaudojo atsiradusia proga. Jis ne tik pasakė įtaigią kalbą, bet ir privertė Hitlerį pakeisti požiūrį. Iki šios kalbos nacių vadovybė karštai ginčijosi dėl „totalaus karo“ koncepcijos. Dauguma nacių elito atstovų buvo įsitikinę, kad reikia tęsti tai, kas pradėta – kariauti turi profesionalūs kariai, o civiliai turi rūpintis, kad šiems fronte nieko netrūktų. Tam buvo linkęs pritarti ir Hitleris, nors jis nebuvo griežtai apsisprendęs, Gebelsas buvo įsitikinęs, kad vienintelė išeitis – totalus karas, visuotinė mobilizacija. Apie tai jis ir kalbėjo dvi valandas vasario 18-ąją.

Kalbėjo jis meistriškai, kalbos metu uždavė dešimt klausimų klausytojams ir pavadino tai „tautos plebiscitu“. Akivaizdu, kad minia vieningai ir griežtai pritarė viskam, ką sako Gebelsas. Teigiama, kad, išklausęs Gebelso kalbą, Hitleris ją nuoširdžiai sveikino ir vadino tikru „šedevru“.

Po šios kalbos tapo įprasta, kad viešas kalbas ir pranešimus apie karo eigą sako būtent F. Gebelsas.

1966 m. Maskvoje įvyko uždara režisieriaus A. Tarkovskio filmo „Andrejus Rubliovas“ peržiūra.

Šiandien šis filmas vertinamas kaip vienas iš kinematografijos šedevrų. Tiesa, dažnai taip įvardijami praktiškai visi režisieriaus Andrejaus Tarkovskio darbai. Kita vertus, net atsižvelgiant į bendrą režisieriaus kūrybos kontekstą, filmas apie didį XV a. ikonų meistrą Andrejų Rubliovą yra ypatingas.

Paraišką jį filmuoti A. Tarkovskis pateikė 1962 m. Filmavimas vyko 1964–1965 m. Originalus filmo pavadinimas turėjo būti „Andrejaus kančios“. Tačiau filmas buvo cenzūruotas, trumpintas, režisierius apkaltintas smurto propagavimu. Galiausiai uždara peržiūra įvyko ir filmas jau vadinosi „Andrejus Rubliovas“.

Tai filmas apie XV a. pradžią. Viskas pasakojama iš vienuolio Andrejaus Rubliovo pozicijos. Per visą filmą tęsiasi Andrejaus Rubliovo ir Teofano Graiko ginčas dėl ikonų. Pastarasis drąsina Andrejų, nepaisant visų nusivylimų, kurti toliau. Filme svarstomi kūrybos klausimai.

Filmo vertintojai pasidalino į dvi radikalias stovyklas. Vieniems šis filmas yra šedevras, kuriame nagrinėjami pamatiniai klausimai, o kitiems – tai nepateisinamas mėgavimasis smurtu ir Rusijos istorijos deformacija. Pavyzdžiui, Aleksandras Solženycinas griežtai pasmerkė šį filmą, jog jis „juodina Rusijos istoriją“.

Po uždaros peržiūros filmas ilgam atgulė į specialiojo fondo lentynas. Paradoksalu, bet jį galėjo pažiūrėti užsienio žiūrovai, nes filmui buvo leista dalyvauti tarptautiniame festivalyje, kur jis sulaukė didžiulės sėkmės, o Sovietų Sąjungoje jam buvo leista patekti į didžiuosius ekranus tik Perestroikos laikotarpiu.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *