1899 m. vasario 23 d. Balandžiuose (Žilių vls., Ragainės aps.) gimė Vilius Bajoraitis, pedagogas, kompozitorius, jauniausias lietuviškų chorų dirigentas.
Vilius Bajoraitis buvo jauniausias vaikas gausioje apsišvietusių, tautiškai susipratusių lietuvininkų ūkininkų Frydricho ir Vilhelminos (g. Raudžiūtės) Bajorų šeimoje, kuri Balandžiuose įsikūrė 1884 m., atsikrausčiusi iš Medukalnių (Pelininkų vls., Įsruties aps.).
Baigęs Balandžių liaudies mokyklą, Vilius Bajoraitis mokslus tęsė Klaipėdoje. Čia 1913 m., neilgai trukus po vyriausiojo brolio Frydricho ir tėvo mirties (abu palaidoti Balandžiuose), persikraustė visa Bajoraičių (Bajorų) šeima: mama, brolis Endrius, seserys Emilija ir Lidija. Klaipėdoje Bajoraičių namuose ėmė telktis giedotojų būrelis, iš šio namų muzikavimo palaipsniui susiformavo Klaipėdos „Aidos“ draugijos choras. Bajoraičių šeimoje apsistodavo į Klaipėdą atvykę Vydūnas ir Marta Raišukytė, viešėdavo Martynas Jankus.
1919 m. Vilius Bajoraitis baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Dar besimokydamas joje, ėmė vadovauti Adomo Brako (1886–1952) įsteigtam „Aidos“ draugijos mišriam chorui, drauge su kitais režisavo vaidybinės grupės pasirodymus (šiam ir „Jaunųjų sandoros“ chorui Vilius Bajoraitis su pertraukomis vadovaus iki 1934 m.).
Baigęs Klaipėdos mokytojų seminariją, Vilius Bajoraitis pradėjo mokytojauti Būdviečių mokykloje (Ragainės aps.), o netrukus įsidarbino Šilokarčemos Herderio vokiečių gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoju. 1921 m. rudenį buvo pakviestas vadovauti brolių Jonušaičių ir kitų lietuvininkų kultūros veikėjų Šilokarčemoje suburtam „Dainos“ chorui, su juo nemažai važinėjo po Šilutės apylinkes, populiarindamas lietuvišką dainą. Vadovaudamas chorams, Vilius Bajoraitis harmonizavo liaudies dainas ir pats kūrė, kartu su E. Grosu 1926 m. parengė dainų ir žaidimų rinkinį „Dainos“.
1929–1932 m. Vilius Bajoraitis dėstė Klaipėdos spartesniojoje gimnazijoje ir Klaipėdos mokytojų seminarijoje, po to kurį laiką mokytojavo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1934–1939 m. buvo Šilutės lietuvių progimnazijos, reorganizuotos į gimnaziją, direktorius. Išleido du vokiečių kalbos vadovėlius, skirtus Lietuvos mokykloms.
1939 m. kovo 23 d. Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, Vilius Bajoraitis optavo Lietuvos pilietybę. Jam vadovaujant, Šilutės lietuviška gimnazija buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį. Tuomet Vilius Bajoraitis persikraustė į Kauną, Vytauto Didžiojo universitete dėstė vokiečių kalbą. Optavę Lietuvos pilietybę, Kaune įsikūrė ir mama, brolis Endrius, sesuo Lidija. Vyresnioji sesuo Emilija (1888–1915), Adomo Brako sužadėtinė, mirė dar Pirmojo pasaulinio karo metais, susirgusi džiova.
1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, Vilius Bajoraitis su broliu ir seserimi pasitraukė į Vokietiją, apsistojo netoli Berlyno, kur turėjo giminių. Mama Vilhelmina Bajoraitienė (1860–1940) mirė Kaune per pirmąją sovietų okupaciją.
Netrukus po karo, neatsispyrę tėvynės ilgesiui, Lidija ir Endrius grįžo į Klaipėdą. Iš čia 1947 m. buvo ištremti į Sibirą. Tik po aštuonerių metų, mirus Stalinui, jiems leista sugrįžti į Kauną.
Vilius Bajoraitis po karo įsikūrė Vakarų Vokietijoje. Bendradarbiavo išeivijos spaudoje, rašė almanachui „Krivūlė“ (Detmolde, 1948 m.), „Keleiviui“ (Hanoveryje, 1955). Lietuvininkų kalendoriuje 1952 m., pasirašęs slapyvardžiu V. B. Balandiškis, paskelbė Mažosios Lietuvos padavimų. Įsikūręs Melėje (Melle, Žemutinė Saksonija), iki pensijos dirbo mokytoju. Sulaukęs aštuoniasdešimties, 1979 m. rugpjūčio 23 d. mirė Melėje, Vakarų Vokietijoje.
One Comment