Pirmajame 2019 metų žurnalo numeryje netrūksta dramatiškų gyvenimų patirčių ir subtilių kasdienybės atradimų, akistatos su netikėtais iššūkiais ir abejonėmis bei tikėjime atrasto džiaugsmo, ėjimo nepramintais takais ir įsiklausymo į tylą. Kaip yra sakęs šviesaus atminimo poetas ir filmininkas Jonas Mekas, „gražiausi momentai mūsų gyvenimuose dažniausiai yra labai subtilūs ir nepastebimi…“

Pasklaidyti žurnalą galite ČIA.

Video anonsas ČIA.

„Kiekvieną kartą, kai mūsų viduje gimsta klausimas, susijęs su pasaulėžiūra, su tikėjimu, su mūsų Dievo ar savęs samprata, turime džiaugtis ir dėkoti už tai Dievui. Klausimai – tai ženklas, jog įveikėme vieną dvasinės kelionės etapą, kuriame tokie klausimai nekilo, nes buvome iki jų nepriaugę, o dabar mums atsiveria galimybė augti toliau“ – taip savo tekste „Apie klausimų ir abejonių naudą“ teigia metropolitas Antonijus iš Surožo. Savo kasdienybės dienoraštį, kupiną kasdienių pastangų raunant vidines piktžoles bei nuolatinio troškulio, rašo kun. Bernardas Verbickas OP. Pasak autoriaus, „varginantis troškulys ir alkis neatitolina nuo Dievo, bet ugdo sielą dėmesingumui, atkaklumui ir vis uolesniam atsidavimui. Toks yra jos ištikimybės meilei kelias. Ilgų distancijų kelias. Ilgainiui ji taip auginama, kad gautų ir pajėgtų priimti Dievo malones. Taip ji yra mokoma Dievo akivaizdoje būti tuščiomis, laukiančiomis rankomis“.

„Dieve, jeigu leisi man išgyventi ir likti gyvai, tai bandysiu Tau tarnauti“, – tokią priesaiką Regina Narušienė (g. 1936) davė paauglystėje, pamačiusi subombarduotą ir degantį Dresdeną. Vokietijoje Reginos šeima atsidūrė karo metais, vėliau su tėvais ji išplaukė į Ameriką. Ten baigė teisės studijas ir tapo garsia advokate. Dar tebegyvendama Amerikoje, už nuopelnus Lietuvai ji buvo apdovanota II laipsnio Gedimino ordinu. O už nuopelnus Bažnyčiai pagerbta net du kartus. Tačiau kaip teigia pati Regina, šie apdovanojimai nėra tokie reikšmingi – svarbiau, kad dėl žmonių visuomet yra ką gero padaryti. Apie dramatišką ir jaudinantį gyvenimą – pokalbis su Amerikos lietuve, ilgamete Pasaulio lietuvių bendruomenes pirmininke Regina Narušiene.

„Būti kunigu“ – taip pavadintas pokalbis su Griškabūdžio ir Barzdų (Šakių r.) parapijų klebonu, Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro vadovu kun. Vytautu Mazirsku (g. 1979), daugelį patraukiančiu savo atvirumu ir gyvu tikėjimo liudijimu. Vaikystę praleidęs Prienuose, ten priėmęs Pirmąją Komuniją, jis, dar būdamas paauglys, pajuto pašaukimą į kunigystę. Šis pokalbis ir sukasi apie tai, ką reiškia būti žmonių žveju ir eiti drauge su Jėzumi.

Rubrikoje „Nutylima tema“ – atviras ir drąsus Rimos Sadauskienės tekstas apie vėžį. „Tai buvo šokas, kuris ištinka kiekvieną, susiduriantį su tokia žinia. Ką tik dar buvęs sveikas, staiga tampi vėžininku. Pasmerktuoju. Pažymėtu.“ – teigia autorė, pirmajame ciklo apie gyvenimą po diagnozės tekste pasakojanti apie savo pačios bei aplinkinių reakcijas ir išgyvenimus, išgirdus netikėtą žinią.

Remdamasi skirtingų laikų intelektualų bei autoritetų įžvalgomis, Jūratė Micevičiūtė analizuoja ironijos naudą ir žalą mūsų tarpusavio bendravime bei kodėl mūsų laikai vadinami „ironijos amžiumi“.

Rubrikoje „In memoriam“ – kasdienybės poeto, filmų kūrėjo, kino kritiko ir rašytojo Jono Meko mintys apie kūrybą, gyvenimą, civilizaciją ir basų kojų kultūrą. Septynis gyvenimo dešimtmečius praleidęs Niujorke, tapęs gyva avangardinio kino legenda, sukūręs gausybę unikalaus braižo filmų, išleidęs poezijos, dienoraščių, atsiminimų bei eseistikos knygų, dalyvavęs meno judėjimo „Fluxus“ gimime, o savo pasauliu įvardijęs kultūrą, pats visuomet pabrėždavo, jog yra ūkininko vaikas, kurio šaknys – lietuviškas kaimas. Visuomet džiugus ir atviras, smalsus ir išmintingas, Jonas Mekas išliks įkvepiančiu pavyzdžiu savo gyvenimu ir darbais, liudijusiu autentiško buvimo grožį.

Toliau tęsiame teologo Valdo Mackelos įžvalgas apie Giesmių giesmę. Šis, jau ketvirtasis ciklo tekstas dvelkia Mylimojo kvepalais ir mylimosios troškimu būti patrauktai Jo meilės.

Rubrikoje „Šeima“ Julija Lapina tekste „Agapės dovanos“ kalba apie gyvenimą šeimoje laiku, kai viešoji erdvė yra persunkta išimtinai meilės kaip eroso vaizdinių. Pasak autorės, „jei meilė-erosas gali kilti savaime, iš giluminių pasąmoninių klodų, iš mūsų kūno troškimų, tai meilė-agapė neatsiranda savaime. Jos išmokstama šeimoje, ji paveldima arba bandoma jos išmokti, einant savuoju keliu – dažniausiai gana sudėtingu ir nelengvu. Priešingu ar prieštaraujančiu vyraujančiai nuomonei.“ Taip pat šioje rubrikoje rasite tekstą „Melagini tėvų autoritetai ir tikrosios pagarbos pamatai“ bei straipsnį „Agresyvūs vaikai – kenčiantys vaikai?“

Giedrė Steikūnaitė tekste „Septynios kartos į priekį“ klausia, „ar gamta yra vertinga pati savaime, ar tik tiek, kiek naudos iš jos galime išpešti?“ Pasak autorės, gamtos naikinimas – didžioji mūsų dienų rykštė, pamažu atsigręžianti į mus pačius, todėl be sąmoningumo ir didesnės atsakomybės prisiėmimo mūsų laukia apokaliptiniai scenarijai. Šią temą savaip pratęsia žinomas XIX a. amerikiečių rašytojas, filosofas Henry David Thoreau, kurio knyga „Voldenas, arba gyvenimas miške“ tapo klajūnų, atsiskyrėlių ir gamtos mylėtojų dvasiniu ir praktiniu vadovėliu. Šį kartą skelbiame rašytojo ištrauką iš knygos „Ėjimas“, pasirodžiusios 1861 m., kurioje autorius siūlo drąsiai atsigręžti į gamtą ir prigimtines savo šaknis.

Rubrikoje „Civitas“ straipsnyje „Niekada nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti“ apie užmarštį ir naujuosius mitus rašo Holokaustą išgyvenęs buvęs Varšuvos geto kalinys, Armijos Krajovos kovotojas Stanislawas Aronsonas.

2018 m. lapkričio 11 d. sukako 100 metų, kai buvo patvirtintas pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas. Per 22 nepriklausomybės metus (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1940 m. birželio 17 d.) buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriame ministrais dirbo 100 politikų. Beveik pusė jų, tiksliau – 45, tapo sovietinės ir nacistinės okupacijų aukomis. Apie sušaudytas ir nukankintas Lietuvos vyriausybes, žmonių likimus bei sukrečiančias jų istorijas – pokalbis su istorike Ramune Driaučiūnaite. Tekstas gausiai iliustruotas archyvinėmis to meto fotografijomis bei dokumentais.

Rubrikoje „Portretas“ – pažintis su buvusio Jėzaus draugijos Generalinio vyresniojo Pedro Arrupės (1907–1991), kurio beatifikacijos byla pradėta praėjusių metų vasarą, gyvenimu, veikla ir mintimis. Šis tekstas pavadintas „Pedro Arrupe SJ – Kristaus sekėjas, pažymėtas Hirosimos ženklu“.

Nijolė Dirvianskytė – viena ryškiausių šių dienų naiviojo meno kūrėjų. Per keturis kūrybos dešimtmečius menininkė sukūrė savitą, ekspresyvų, be galo spalvingą ir poetišką pasaulį, kuriame skleidžiasi gyvenimas tarp miesto ir kaimo, šeimos kasdienybė ir lietuviškos tradicijos, kelionių įspūdžiai bei gamtos adoravimas. Neįtikėtina, tačiau už šių gyvenimo džiaugsmo sklidinų paveikslų slypi dramatiška ir skaudi istorija, panašiu būdu palietusi ne vieną tūkstantį Lietuvos šeimų. Apie tai pokalbis su menininke rubrikoje „Pokalbiai apie kultūrą“. Tekstas iliustruotas spalvingais ir žaismingais dailininkės paveikslais.

Rubrikoje „Sveikas, gyvenime“ kun. Kęstutis Dvareckas pradeda straipsnių ciklą, kuriame dalijasi įžvalgomis apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų. Šį kartą – apie pirmą žingsnį.

Tęsiame t. Elio Leyds CSJ „Laiškų įpykusiam Adomui“ publikacijas. Trečiasis laiškas, pavadintas „Mūsų gyvenimas – tai sielos gyvenimas“, skirtas sielos ir dvasios apmąstymui bei atsivertimo temai.

Taip pat šiame žurnalo numeryje rasite poeto Donato Petrošiaus esė „Siaubas skelbia paliaubas, antroji dalis“ bei dvasininko Stepheno Freemano tekstą „Tylos apreiškimas“.

Įkvepiančių atradimų šioje „Kelionėje“.

Daugiau apie žurnalą ČIA , kur įsigyti rasite ČIA

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *