Broliai Algimantas (g. 1953) ir Mindaugas (g. 1942) Černiauskai – unikalus duetas Lietuvos fotografijoje, savo darbus pasirašantys „Brolių Černiauskų“ vardu. Jau daugiau nei tris dešimtmečius jie nuosekliai fiksuoja Dzūkijos krašto žmones, gamtą ir istoriją. Gal todėl šiandien neretai yra pavadinami Dzūkijos metraštininkais, visiškai atsidėjusias savo pačių prisiimtai tarnystei.

„Mes stengiamės nufotografuoti kometos uodegą. Tirpstančią vienkiemių Lietuvą, kuri buvo kuriama prieškariu. Mums būtų galima prikišti prieškario Lietuvos idealizavimą, bet mes galvojame, kad žmonija anksčiau ar vėliau turės grįžti prie vienkiemių idėjos. <…> Eidamas pas vienkiemio žmogų turi žinoti aibę tos apylinkės istorijų, vardyti pažįstamus žmones, gyvenančius už to kalnelio, upės, miško… Turi išklausyti to žmogaus gyvenimo sopulius, ir tik tada bandyti kalbinti papozuoti fotografijai.“ – teigia fotomenininkai.

Brolių Černiauskų fotografijos sugulė jau į tris albumų tomus, kurie pasirodė 2009, 2017 ir 2018 metais. Šis duetas išskirtinis ir tuo, kad jie vieni pirmųjų Lietuvoje šalia fotografijų pateikė ir istorijas, atskleidžiančias fotografuojamų žmonių gyvenimus, o kartu ir žymiai daugiau – XX a. Lietuvos istoriją, kupiną tragedijų ir heroizmo.

Agota Micienė iš Pusnės kaimo, Molėtų r. 1978 m.
„Kiek žiūriu atgalios – tiek verkiu, o klausi, kas baisiausia buvo… Tik pagalvok, du karai, pokaris. Vyras septyneri metai patale paralyžuotas išgulėjo – be pragulų, ne ligoninėj. O iš kurgi sveikata pas jį? Tik ištekėjau – pirmas karas. Paėmė Igną „Za rasieju matušku, da za caria batiušku…“ Grįžo vokiečių dujom nuodytas, kulkom vagotas, šobliom kapotas, su Georgijaus kryžium už pulko vėliavos išgelbėjimą dovanotas. Jau, sakė daktarai, neilgai gyvens. Pragyveno ir daktarus. Atsigavo ant gimtos žemelės, atgijo. Keturis vaikus užgyvenom, o jau anytos piktumas – pieno šlakelio vaikams gailėjo… Ai… 10 ha. žemės turėjom – pelkės, dirvonai. Dalis broliams ir išmokėjom. Vien Uršulei, kur už šlėktos Pabaldiškin ištekėjo, du tūkstančius litų išvargom. Dienom, naktim… Ar naktys buvo? Tik pridėjai galvą ir keli. Bet sunkiausia – pokaris. Niekas neapsakys, niekas neaprašys… žiūrėjau į vaikus ir anūkus – meldžiausi: „ Vaikeliai jūs mano, vaikeliai, o kad galėčiau jus paverst vabalėliais, užarčiau juodon žemelėn, kad niekas jūsų nei dieną nei naktį rast negalėtų…” O duktė iš Igarkos graudžius laiškus rašo: „Mama, lašinių… Mama, kaip mano sūnelis, svetimoj pastogėj, svetimu vardu… Mama…“ O ką mama, jei anūkė, įsitvėrus undaroką, eidama pro rugių lauką, nevaikiškai šneką veda: „Bobule, bobule, o kad ant tų rugelių – ne varpos, o po duonos kepalėlį užaugtų – tai būtumėm laimingi…“ Dieve, Dieve, negi Tu esi.?.. Už kokias nuodėmes mus taip baudi?“
Antanas ir Ona Akstinai. Margionių kaimas, Varėnos r. 2000 m.
Taip jau buvo, kad šiliniai dzūkai be kolūkių išgyveno, jų laukai kombainų taip ir nepamatė. Mažyčiai, iki 10 arų ploto, visi tie dirbamos žemės laukeliai toli miškuose išbarstyti buvo ir kiekvienas kitu vardu pagarbiai vadinimas. Nors šiliniai dzūkai visus darbus meta, kai grybai dygsta, bet javapjūtė – šventas dalykas ir nei vienos varpos, nei vieno šiaudo laukuose nelikdavo.
Benediktas Navickas-Barzdelė pakeliui į Subartonis. 2003 m.
Benediktas Navickas gimė Aukštaitijoje. Kai NKV D tardytojai spardė jo motiną Joniškio „seminarijoj“, Benedikto širdis jau septintą mėnesį plakė jos įsčiose. Mamą tardžiusieji gavo žinių, kad šeima globoja miškinius. Paleido nieko neišgavę, bet kas trečią dieną jai teko registruotis Joniškyje. Kas trečią dieną arkliuku į ten važinėjo 35 kilometrus.
Sovietmečiu Benediktas Pašvitiny dirbo zakristijonu. Subūrė jaunimą – skaitė to meto disidentinę literatūrą, dalijosi ja tarpusavyje, o 1976 m. bažnytkaimyje virš malūno iškėlė Lietuvos trispalvę. Dvidešimt dvejų metų buvo suimtas ir „apgyvendintas“ KGB rūmų rūsyje. Savo draugų neišdavė. Valdžia jį įgrūdo į beprotnamį Naujojoje Vilnioje, kur Šeštajame skyriuje buvo „gydomas“ aminazinu, insulino injekcijomis, dėl to jį ištikdavo koma. Po pusantrų metų iš ligoninės paleido. Besislapstydamas nuo KGB, pėsčiomis pasiekė Dzūkiją, bastėsi miškais, savaitėmis pėdas mėčiodamas Čepkelių raiste… Įsidarbino Merkinės tarybiniame ūkyje, Gudakiemyje gavo būstą daugiabutyje, kurį vietiniai Vietnamu vadino. Benediktas buvo Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio aktyvistas, rašė straipsnius į periodinę spaudą.
Apie save sakė: „Dar negimęs buvau kagėbistų suspardytas. Kalbant nuoširdžiai, dabar, kai iš Pašvitinio neutraldemokratų pirminio branduolio tik aš vienas tebekeliauju, suprask, žmogau, kaip sunku minėti juos, tas ir anas dienas… Tik Velykų šviesoj randu nusraminimo, jei ne tai, ką išpažįstame, kažin ar neišeičiau savanoriškai. Tegu sau ramiai dirba visa ta durmajedovų šaika – buvę Kremliaus parankiniai, nedrumskim jiems ramybės… Kitaip nebus. Jie nemoka savarankiškai dirbti savo smegenine, todėl, kai jau nebėra kas už juos galvoja ir jiems diktuoja, išėjus iš SSSR, ieško tokių pat ponų Europos Sąjungoj. Buvau, esu ir liksiu neutraldemokratas…“
Benediktas Navickas mirė labai skursdamas 2006 m. vasario 6 dieną. Palaidotas Marcinkonių kapinėse.
Antanina Čaplikienė. Subartonių kaimas. 1995 m.
„Užeikit pas manį. Aš kaimo stolica, jei kas krautuvėn eina, tai ir pas mane būtinai užeina.“ Niekas jos kaime Antanina nevadino, visi ją Antosiuke šaukė, o kartais ir čičetunka kartais pavadindavo, mat sodžiaus vaikams pasakas sekdavo. Artėjant vakarui troboj susrinkę kaimynų vaikai ant pečiaus suguldavo ir jos pasakų laukdavo, o ji sukdavo ratelį ir sekdavo. Mirus vyrui vaikai kapuose tėvo atminimui paminklą pastatė ir du vardus šalia vienas kito iškalė: Stasys ir Antosė. Atvežė ir motiną, kad paminklą pažiūrėtų, darbą įvertintų. Pažiūrėjo motina ir sako: „Vaikai, betgi aš metrikuose tai Antanina, ne Antosė…“ Taip ir liko ant akmens Antosė, o kai ją 2016 pavasarį laidojo, žmonių į kapines tiek prisirinko, kad kaimynai dzivijos: jaunų laidojant tiek nebūna.
Vargonininkas, savamokslis dailininkas Jonas Gregoravičius. Merkinė. 1994 m.
„Dailiai prieš karą gyvenom Padvengliškos kaime netoli Sasnavos, – pasakojo Jonas. – 7 hektarai žemės, 6 margai sodo, 20 kelmų avilių su varšavinėm bitėm. Penki broliai pas tėvelį buvom. Kai patraukdavom penkias pradalges iš karto, tai gražumas gyvenimo buvo… Visas rėdas ąžuolų tėvo pasodintas buvo. Viską kolūkis išpaškudijo… Visus nupjovė, net prie pat lango stovintį – patį didžiausią, ir tą nupjovė, išdraskė, netgi nupjautų medžių nesunaudojo – supūdė. Neliko tėviškės.“
1944 m., besislapstydamas nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje, Jonas parašė keletą eilėraščių, nupiešė seriją darbų „Muzikos oktavos garsai“, bet pamatęs, kaip sovietinė okupacija naikina žmones, kultūrą, jis taip išsigando, kad tada nei piešė, nei skulptūras drožė, nei eilėraščius rašė: „Nestojau į kolchozą, atsiskyriau nuo komunizmo ir nuėjau į bažnyčią, arčiau Dievo – vargonais groti. 35 metus įvairiose bažnyčiose grojau. Sunku buvo, valdžia persekiojo.“
Sulaukęs 60 metų, švintant Lietuvos Sąjūdžio aušrai, Jonas vėl pradėjo piešti, Šventosios Marijos ir Jėzaus Širdies skulptūrėles drožti, dėžutes su Lietuvos kunigaikščiais meistrauti.
Audėja Rožė Petrikonienė Krūčiaus upelyje plauna bulvių maišus. Liškiavos kaimas, Varėnos r. 1995 m.
Pačiame Liškiavos miestelio pakrašty, už srauniojo Krūčiaus upelio gyvena Rožė Petrikonienė. Senas sodas, liepos, šaltiniuotas juodalksnynas ir keisti augalai didžiuliais lapais – plačialapiai šaukščiai supa geltoną Rožės namelį. Ir ūžia Krūčius. Labai neramus, labai triukšmingas tas upelis, ūžia, šniokščia per didelius akmenis, griauna senus medžius ir ardo krantus. O Rožės gyvenimas – ramus ir aiškus: vasara prabėga betriūsiant daržuose, žiema – prie audimo staklių. Užpusto kelius ir takus, užneša sniegas visas Krūčiaus pakriūtes, o į Rožės namus sugrįžta vasaros raštai, iš lėto jie randasi ant baltų lininių rankšluosčių… (Henrikas Gudavičius)
Jonas Svirnelis ir jo žentas, naujųjų laikų Lietuvos savanoris Algimantas Mikalonis. Samuniškių kaimas, 2005 m.
Sovietmečiu Alfredą Pautienių paskyrė Merkinės tarybinio ūkio direktoriumi. Po kiek laiko iš rajono atėjo raštas su prašymu už sąžiningą požiūrį į darbą pristatyti apdovanojimams geriausius žemdirbius. Mintyse peržvelgęs sąžiningiausius ir darbščiausius jam patikėto ūkio žmones jaunas direktorius paruošė raštą, nusiuntė į rajoną, o po poros dienų sulaukė pikto skambučio iš partijos komiteto: „Kokį čia liaudies priešų sąrašą atsiuntei?“ Pasirodo, didžioji dalis žmonių, kuriuos direktorius pristatė apdovanojimams, buvo žmonės grįžę iš tremčių ir lagerių. Taigi, teko kurti naują – „teisingą“ sąrašą. Nuo tada direktorius jau žinojo, ką galima siūlyti apdovanoti garbės raštu, medaliu ar ordinu. Tarp siūlytų „neteisingų“ darbštuolių buvo ir tremtinio Jono Svirnelio pavardė. Nepriklausomybės laikais, per naujos ekspozicijos Merkinės muziejuje atidarymo ceremoniją 2014 m., mačiau, kaip Jonas vedžioja pirštu, lyg glostydamas išdidintas partizanų nuotraukas ir šnabžda sau po nosimi jų vardus. Paklaustas, ar juos pažįsta, pažinęs mane atsargiai apsidairė ir tyliai sušnabždėjo: „Aš juos visus pažinojau.“ Ir nuėjo… Tik po kurio laiko pavyko iš jo išgirsti dar keletą pašnabždomis ištartų apie tuos laikus frazių: „Aš Mažylis. Man tą slapyvardį Dzūkas, Baliukevičius, davė, kai grįžau po tarnybos tarybinėje kariuomenėje. Jis pasidžiaugė, kad niekas manęs neįtars… Kur tau… Suėmė. Pusantrų metų speclageryje atpyliau… Norilskas, plius penki tremties. Į Lietuvą grįžau 1956 metais, bet tu apie tai geriau nerašyk. Jeigu jie sugrįš, bus labai labai blogai…“
Genė Guobytė, išvaryta iš Melužių kaimo. 2002 m.
„Einant iš majavos su Juze, mus patykojo stribai. Mane paleido į namus, pasakę: „Tavo eilė dar ateis.“ O septyniolikmetę Juzę, partizano Gruzdos seserį, nusivarė su savimi į Gruzdų namus. Už poros valandų ten jau kilo dūmų stulpas. Stribai Juzę jos tėvų Juozo ir Natalijos akivaizdoje išprievartavo ir nuogą prie tvarto nušovė. Čia pat žiauriai nužudė ir tėvus, sudegino sodybą. Neužilgo ir mane suėmė. Su tėvais ir sesutėm nuvežė į Jonavą. Žmonių tūkstančiai, varo visus į gyvulinius vagonus, o aš buvau nėščia ir turėjau ant dienų gimdyt. Motina pamokino: „Rėk, kad tau jau sąrėmiai, gal tie žvėrys tavęs pagailės.“ Taip ir padariau. Pradėjau siaubingai klykt, kad jau gimdau. Atbėgo vyresnysis karininkas ir liepė vest mane į „sančastį“, o ten, mano laimei, medicinos sesuo ir felčeris buvo lietuviai. Jie patvirtino: „Tuoj tuoj gimdys.“ Pagimdžiau tik už trijų dienų. Stovim prie lango su sesele ir raudam, o už lango minios verkia, į nežinią vežamos. Kartu su mano tėveliais išvežė ir seselės tėvus. Sūnų pagimdžiau našlaičiu, pakrikštijau prieš mėnesį žuvusio jo tėvo vardu. Su vaiku ant rankų per pora mėnesių grįžau namo, o ten jau svetimi šeimininkauja. Užsiundė šunimis ir rėkdami pavarė nuo gimtų namų. Nepriėmė: „Von, banditka, dabar čia mūsų namai…“ Nei kur eit, nei kur galvą priglaust, visiems svetima, niekam nereikalinga… Taip ir likau, be tėviškės.“
Post scriptum. Gruzda – partizanų būrio vadas, slapyvardis – Vėtra.
Boleslovas Urbonavičius grįžta iš ganyklos panemunėj. 2008 m.
Boleslovas Urbonavičius gimė 1925 m., su žmona Ona gyvena ant aukšto Nemuno kranto įsikūrusiame Dubaklonio kaime. Nebodamas savo garbaus amžiaus ir Vorkutos lageryje praleistų metų, kur sveikata išsisunkė greičiau, nei laikas tekėjo, vis dar ūkininkauja. Partizaninis jo slapyvardis – Žvirblis.
„Paskutinį kartą mane paėmė 1954 m. Narulių miške. Aš tada jau be ginklo slapsčiausi. Pistoletą medyje, paukščio lizde, slėpiau, o šautuvą – Maksimų kaime pas vieną pažįstamą svirne tarp sienojų laikiau. Treigys iš Rodukos mane pardavė. Kai įviliojo į pasalą, sakė: „Va, visą štabą pridaviau.“ Kokį štabą – aš vienas tuo metu slapsčiausi, o kadangi ginklo prie savy neturėjau, tai nedaug ir gavau. Tardytojas Viliūnas naktį pas mane į kamerą atėjo ir sako: „Daug nebaladok, tai nedaug ir gausi.“ Ogi ir Panaros mūšyje dalyvaut teko…“
Paklaustas, ar kurcinio ašarų dar pasidaro, nedvejojo: „Man dabar daryt negalima. Jei pagaus, kaip čia dabar atrodys: Lietuvos partizanas samagonų varo. Negalima. Negerai atrodys.“
Kazimieras Pivoriūnas Aleksandriškių kaimas. 1985 m.
„Gimiau netoli Jašiūnų, lietuviškam kaime vardu Piemenai. Mano tėvai ir diedai buvo lietuviai. Karo metu dirbau eiguliu netoli Dieveniškių, o gyvenau Sakalų kaime. Į karo pabaigą tuose kraštuose pradėjo siautėti armija Krajova. Žudė lietuviškas šeimas. Geras žmogus pašnabždėjo: „Kazimierai, saugokis, lauk svečių.“ Nieko nelaukdamas nubėgau valsčiun, ten turėjau pažįstamų ir tą pačią dieną gavau naujus dokumentus. Netrukus sulaukiau ir svečių. Dienos metu didelis būrys ginkluotų vyrų užsuko ir į mano kiemą. Išėjau iš namų ir garsiai rėkiu: „Dzien dobry, panove. Ja pan poliak, Kazimierz Pivorianec iz Sokolovo…“
Nutilo, Kazimieras, atsikrenkštė ir nusispjovė: „Matyt, toks ir numirsiu: Kazimiež.“
Petras Bakanauskas. Merkinė. 2013 m.
„Koks gi ten po karo gyvenimas buvo. Naktį daužosi į namus. Atdarai – negerai, banditų lauki. Neatdarai, vėl blogai – duris verčia. Čia garnizonas buvo. Prie Merkio vieni, prie Nemuno kiti kareiviai stovėjo, o vidury miestelio enkavedistai buvo… Kur čia, perkūnas, kai pagalvoji… Kiekvieną naktį kuriame nors kampe šaudo, naktimis geriau nevaikščiot, komendanto valanda buvo. Vieną kartą pas kraučių Ulbiną susirinkom kortom palošt, o po kortų kažkiek susidėjom rublių ant buteliuko – išgert. Buvo čia toks iš kaimo pabėgęs vienas Š., nu ir išėjo jis samagono. Laukiam laukiam, laukiam laukiam – nesulaukiam. Nu, sakau: „Einu aš namo. Matyt tas Jonas tų samagonų su kareiviais pragėrė.“ Aš tik išeinu, nuo durų kokie trys metrai, žiūriu priešais kažkas stovi su ginklu rankoj. Aš galvojau, kad čia Jonas girtas ateina iš kareivio paėmęs ginklų ir dar kokių nesąmonių pridarys. Žaibu prišokau prie jo, norėjau ginklą atimt. Aš už ginklo, žiūriu – ogi antpečiai. Tadu jau aš išsigandau, net plaukai ant nugaros pasistojo. Bet laikau jau kaip velnias, o ir tas nė krust. Tada aš sakau: „Nie Jonas.“ Ir toliau stovim. Tada jis sako: „Tam vojienych jest?“ („Ten kariškių yra?“) Aš sakau: „Neznaju.“ („Nežinau.“) Tada aš nuėjau sau, jis sau… O ten gyveno tokia Tarasevičienė su dukterimi ir dukros dukra. Ant ryt nueinu pas jas, o kaip tik ten pas tą Tarasevičienę tas staršina – žydas buvo atėjęs ir papasakojo jai, kas jam naktį atsitiko. Sakė: „Ja vsiu voinu prošiol, no tak negde neispugalsia.“ („Visą karą išgyvenau, bet taip niekada neišsigandau.“)
Aš jiems (partizanams – aut. past.) visus surinktus ginklus atidaviau, vežimu nuvežiau. Ir sprogmenis vienam reikalui parūpinau… Vieni sako – gerai, kiti – negerai… Nenoriu prisimint, nieko iš tų laikų, kuriuos pažinojau, nebeliko…“
Juozas ir Staselė Murališkių kaime. 1985 m.
„Vis per tą meilę, vis per tą armoniką… Partizanams vakaruškose grodavau. Ne tiek partizanams, kiek brolių Meilūnų seseriai Apolonijai. Ech, gražuolė buvo. Lyg iš pieno plaukusi akyse man stovėjo. Ir zdotna ir stotna… Kur ji, ten aš vakaruškose groju, kur aš groju, ten ji šoka. Kur mes, ten ir jos du broliai eina… Ėjo, kol galvas jaunas miške padėjo… Liepos verkė, virto ąžuolai, širdį rovė velnio tuzinai… Ech, Apolonija, nelemta buvo vienu keliu eiti… Tave į vieną lagerį, mane – į kitą 25 metams išsiuntė… Oi, dalia dalužė, kitą sutikai, bet širdy man tu viena likai…“
Post scriptum. Toli gražu ne viską dėdė Juozas papasakojo, tikrai ne viską. Taip ir nusinešė į kapus paslaptį, kaip partizanu būdamas į Nedzingę keliavo, kas siuntė, kokių žinių nešė, apie ką kalbėjosi su dzūkų partizanais, kokias priesaikas davė, kad ir po lagerių tėviškėje partizanišką kepurę ant galvos užsidėjęs užstalėje dainas jaunystės plėšė… Tik labai juokėsi, kad jam iš Sibiro grįžus po kelerių metų pas jį naujas ūkio Komunistų partijos sekretorius įjunko. Abu vis apie gyvenimą kalbėjo, politiką nagrinėjo ir, matyt, simpatiją valdžios žmogus pajuto, nes kartą užstalėje į partiją stoti pasiūlė. Kai reikalai iki formalių dalykų priėjo, partijos sekretorius paklausė, ar kas iš giminės tremtyje nebuvo. Sąžiningai dėdė atsakė: „Niekas, tik aš sėdėjau. Už politiką su kunigu Česlovu Kavaliausku.“ Perbalo sekretorius, už kepurės – ir pro duris visam gyvenimui spruko.
Post scriptum. Česlovas Kavaliauskas tuo metu kunigavo Dubingiuose.
Pranas Grigas Marcinkonių kaime. 1998 m.
„<…> Už kiek laiko manį areštavo ir atvežė į Marcinkonis pas MGB leitenantą Krylovą. Nu, pašaukė manį ant tardymo. Sėdi jis už stalo, o prieš jį iš mašinos padangos išpjautas pusmetrinis bizūnas, sako: „Už žodį „ne“ – penki gumai.“ Nu kų, pirmiausia klausia apie banditus. O aš gi sau pasižadėjau – tegul manį sukapos ant pavalkų, bet kitokio žodžio iš many neišgirs. Ir pats ginuos, ir kitus – juk visi apie vienas kitą žinojom. Ale gi pasakyk – tai pats 25 metus gausi, šeimą išveš ir tų žmogų, kurį induosi – vėlgi paims, kankins. Tai sakau sau ir jiems: „Ne.“ O kai tik pasakau „ne“, taip penkis gumus per galvą ir duoda. Paskiau jau aš tyliu – nekalbu. Tai klausia: „Ko tyli?“ Sakau: „Kad aš nieko nežinau.“ „Ak nežinai?“ – ir vėl penki gumai. Nu, nepadeda niekas. Išsiima jis adatų ir man po nagu – vis klausia, o kai tik aš „nežinau“ – ištraukia ir po kitu nagu varo. Negali daturėt iš skausmo. Dabar va – verkiu prisiminęs, o tada kad nors ašara būt išėjus. Paskiau atdaro duris ir tarpdury pirštus spaudžia. Iš to skausmo net ant žemės puoli. Nu aš vis tiek nežinau kito žodžio, tik „ne“. Paskiau sodino ant taburetės, apkaltos su aštriu kampu – tiesiai ant stuburkaulio galo su užlaužtom rankom už galvos, ištiestom kojom, pusiau gulom – aukštielninką. Tai tik minutę išlaikai. Putos tik pradeda eiti iš burnos ir griūni. Aš vis tiek: „Nieko nežinau.“ Buvau apsisegįs savo moterų darbo milu, šubela. Man tų šubelų ant galvos, atsivedė tris stribus, pargriovė ant žemės. Vienas stribas atsisėdo ant galvos, kitas ant kojų, o trečias su tardytoju lyg spragilais su tais gumais tvatina. Kai neužgyvėji, šaltu vandeniu gaivina. Tai taip keturis kartus. Nu, paskui vienas stribas, nušluostęs kraujus nuo veido, nesgi pro visur – pro burną, pro nosį, pro ausis bėgo, išmetė manį į koridorių. Tai ten tris paras gulėjau. Kai atsigavau, nei rankų, nei pirštų nepajudint. Iš terbelės duoną išsikočiojau ir kaip šuo gulėdamas graužiau. Paskiau many garnizonas paėmė. Majoras pasodino, ale gražiai sako: „Prisipažink, a tai bus kaip ten.“ O kažkas už sienos rėkiantį vaidino ar tikrai mušamas labai skaudžiai rėkė. Verkt pradėjau: „Nieko nežinau.“ Atvarė atgal ir į kamerą įmetė. Švogrius, kurį kartu buvo suėmę, kameroj sako: „Praneli, kur tu buvai? Galvojom, kad tavi namo paleido ar kur išvežė.“ – „Kur aš buvau, – sakau, – va, koridoriuj tris paras gulėjau.“ – „Tai kad mes girdėjom, ale galvojom, kad šunys staugia.“ <…>
O dabar va atsirgti reikia. Ir akis, ir ausis operavo. Visus daktarus apėjau… Bet kuo džiaugiuosi – nieko nepardaviau ir nieko neišdaviau, many niekas nepakeikė ir nepakeiks.“
Motiejus Vinkevičius-Viesulas. Merkinė. 2009 m.
„Knygose daug falšo. N. – partizanų vadas, tai dar gyvas… Mūsų šeimą: tėvelį, mamą dvi seseris ir keturis brolius išvežė tremtin į Tiumenės sritį iš Vartavalakio kaimo 1947 metais, o 1952 metais aš iš ten Perlojon partizanaut grįžau. Pusę metų bėgau…. Tavarniakais, ant traukinio vagonų stogų važiavau. Oi ne kartą teko nuo stogo rituoti… Vaikė mus gelžkelio milicija ne tik su pistoletais, bet ir su kardais… O tėviškėj visi bijojo many. Abu broliai jau buvo žuvę. Pas vienų giminį trejetą dienų, pas kitų ketvertą pernakvoju… Susirišau su partizanais, priėmė. Porą metų partizanavau – iki 1954 metų. Vienas mūsų bunkeris tik 8 kilometrai nuo Daugų pas tokį lenką pirty buvo įrengtas. 1954 metais su būrio vadu N. Pasidarėme dokumentus ir pasitraukėm į Sibirą, o mūsų būrio vyrai visi žuvo. Sibire mane kažkas atpažino ir paskundė. 11 metų kalėjimo gavau, plius penkeriems metams „lišenije prav“ (atimtos teisės) ir trys tremties. Į Lietuvą grįžau 1972 metais. Oi sunku buvo įsikabint į tėviškės žemę, neklausk, bet ne apie tai kalba. Vėliau, jau Atgimimo laikais, sutikau savo vadą prie paminklo partizanams, ten ir jis įvardytas. Jis buvo vedęs kitą moterį, turėjo vaiką ir prašė niekam nesakyt… Daug falšo knygose, daug. Kaip ir gyvenime. Visi vyrai žuvo, visi, bet mes juos įveikėm… Ne vienas stribas Atgimimo laikais pasikorė. Nežinau, sąžinė ar baimė juos papjovė. Vienas jų – Beznoskė, Brežnevo laikais, kai pasigerdavo, tai šaukdavo: „Visus mus (stribus – aut past.) sušaudyt reikia…“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *