Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

Popiežius Pijus XI mirė netikėtai, be to, ore tvyrojo didžiulio karo nuojauta. Tad šešiasdešimt trims kardinolams, susirinkusiems į konklavą, teko itin didelė atsakomybė. Įdomu tai, kad praktiškai visi šios konklavos dalyviai buvo italai, išimtis tebuvo prancūzas kardinolas Eugenijus Tiserantas. Tačiau pirmiausia verta prisiminti, kaip popiežius buvo renkamas nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių iki mūsų dienų.

Neturime gausių istorinių liudijimų apie pirmųjų amžių Romos vyskupų rinkimus, nes ir laikai buvo labai sudėtingi, iki IV a. pradžios Bažnyčia buvo persekiojama. Žinoma tik tiek, kad Romos vyskupą rinko miesto tikintieji, vietos kunigija ir taip pat Romos apylinkėse gyvenusių bendruomenių vyskupai. Griežtai suformuluotų Romos vyskupo rikimų taisyklių nebuvimas ilgainiui pradėjo kelti įvairių problemų. Nuolat augo tikinčiųjų skaičius. Nuo ketvirtojo amžiaus, tai yra nuo krikščionybės įteisinimo Romos imperijoje, neišvengiamai į rinkimus pradėjo kištis pasaulietinė valdžia, augo imperatorių, barbarų genčių valdovų, vietinių feodalų įtaka. Krikščionių skaičiui didėjant vis sunkiau buvo išrinkti popiežių vien liaudies balsu ir tuo pačiu vis labiau brendo reikalas įsivesti aiškią rinkimų tvarką.

Pirmo žinomo rimto bandymo ginti Bažnyčios autonomiją renkant savuosius vyskupus ir ypač Romos vyskupą, imtasi vienuoliktame amžiuje. Iš pradžių popiežiaus šv. Grigalius VII pastangomis, o po jo – popiežiui Mikalojui II sušaukus Romos Laterano katedroje susirinkimą, buvo paskelbta bulė „In Nomine Domini“, nurodanti, kad naują popiežių gali rinkti tik kardinolai vyskupai, mat tuo metu jau buvo dalinai susiformavusi kardinolų kolegija. Nebuvo ji tokia įvairi ir visuotinė kaip dabar, bet jau ir tuo metu, XI amžiuje, kai kurie Romos apylinkių vyskupijų ganytojai buvo vadinami kardinolais, tai yra pagrindiniais, svarbiausiais. Kad būtų išvengta nesusipratimų ir spaudimo iš išorės, bulė skelbė, kad naujas popiežius valdyti pradeda išrinkimo, o ne vainikavimo akimirką. Vėliau, besikeičiant kardinolų kolegijai ir panašėjant į dabartinę, tai yra kardinolais tampant Romoje negyvenantiems, o tik Romos bažnyčių ir diakonijų titulus turintiems ganytojams, XII amžiaus pabaigoje nuspręsta popiežiaus rinkimo teisę suteikti visiems trijų – vyskupų, kunigų ir diakonų luomų kardinolams. Nuo to laiko iki mūsų dienų naują popiežių renka tik kardinolai.

Dar po kurio laiko buvo nuspręsta, kad rinkimai turi vykti konklavoje, t. y. užsidarius. Žodis „konklava“ kilęs iš lotynų kalbos žodžių „cum clave“, reiškiančių, kad naujo popiežiaus rinkėjai būna užrakinti. Šiuos žodžius pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pavartojo popiežius Honorijus III, kalbėdamas apie savo išrinkimo 1216 m. aplinkybes.

Iš tiesų, renkant šį popiežių kardinolai buvo uždaryti Perudžios miesto rūmuose ir tol iš rūmų negalėjo išeiti, kol neišrinko naujo popiežiaus (šiuo atveju – Honorijaus III). Vis dėlto, konklava neatsirado dėl pačių kardinolų noro būti uždarytais, bet dėl paprastų tikinčiųjų spontaniškos iniciatyvos.

Tais laikais kardinolų kolegiją sudarydavo ne daugiau kaip 30 narių. Mirus popiežiui, prasidėdavo ilgi svarstymai ką rinki įpėdiniu. Sosto vakavimo laikotarpiai būdavo ilgi, kartais ilgesni negu dveji metai. Bažnyčia be popiežiaus savaime neišvengdavo chaoso. Tad 1216 m. mirus popiežiui Inocentui III, siekdami išvengti ilgo sosto vakavimo, Perudžioje susirinkusius kardinolus vietos gyventojai užrakino rūmuose ir pagrasino, kad tol jų neišleis, kol nebus išrinktas naujas popiežius.

Panaši istorija pasikartojo 1241 m. Romoje renkant popiežių Celestiną IV ir 1243 m. renkant Inocentą IV. Visais šiais atvejais paprasti tikintieji tiesiog privertė kardinolus ilgai neuždelsti renkant naują popiežių. Tačiau bene garsiausia konklava įvyko Viterbo mieste.

1268 m. mirus popiežiui Klemensui IV, popiežiaus sostas vakavo trejus metus. Iš viso tik 18 tuo metu buvusių kardinolų niekaip negalėjo susitarti dėl kandidatūros. Tuomet pranciškonų vadovo šv. Bonaventūro pakurstyti vietiniai gyventojai kardinolus tiesiog užmūrijo Viterbo miesto popiežių rūmuose. Maistą jiems nuleisdavo pro praardytą stogą. Kardinolai tol buvo laikomi uždaryti, kol 1271 m. pagaliau išrinko popiežių Grigalių X.

Po kelerių metų tas pats popiežius Grigalius X spontaniškai susikūrusiai konklavos tradicijai suteikė juridinį pavidalą. 1274 m. paskelbta apaštališka konstitucija reikalavo, kad praėjus dešimčiai dienų po popiežiaus mirties kardinolai užsidarytų tuose pačiuose rūmuose kur ankstesnis popiežius gyveno ir tol iš rūmų neišeitų, kol neišrinks naujo popiežiaus. Konklavos patalpos būdavo uždaromos iš išorės ir iš vidaus. Šios taisyklės ilgainiui buvo keičiamos, tačiau nebuvo pakeista pagrindinė norma – kad kardinolai popiežių renka užsidarę, izoliuoti nuo išorinio pasaulio.

1562 m. buvo paskelbta Pijaus IV apaštališkoji konstitucija „In eligendis“ labai tiksliai nurodanti balsavimo tvarką. Po kelių šimtmečių, 1904 m. popiežius šv. Pijus X paskelbė konstituciją „Vacante Sede Apostolica“, kuria buvo įvesta keletas papildymų dar labiau saugančių popiežiaus rikimu nuo išorinės, ypač politinės įtakos. Dar vieną svarbią naujovę įvedė popiežius Paulius VI 1975 m. paskelbta konstitucija „Romano Pontifici Eligendo“. Būtent šioje konstitucijoje buvo nurodyta, kad naują popiežių gali rinkti tik tie kardinolai, kurie iki ankstesnio popiežiaus mirties nebuvo peržengę 80 metų amžiaus ribos. Galiausiai, šiuo metu popiežiaus rinkimų tvarką reglamentuoja 1996 m. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta ir šių metų vasario mėnesį Benedikto XVI dalinai pakeista ir papildyta konstitucija „Universi Dominici Gregis“.

Iki XIV amžiaus nebuvo griežtai apibrėžta vieta, kur turi vykti popiežiaus rinkimai. Po to, kad prasidėjo skilimai Vakarų Bažnyčioje, atsirado reikalavimas, kad rinkimai turi vykti Romoje. Šio reikalavimo buvo laikomasi, išskyrus 1800 metus, kai Prancūzijos kariuomenė okupavo Romą ir tada rinkimai vyko Venecijoje. Nuo 1846 metų įprasta konklavos vieta tapo Siksto koplyčia Vatikane.

Šiuolaikinėse konklavose Bažnyčios kamerlango pareigas einantis kardinolas ir jo pagalbininkai yra įpareigojami atidžiai prižiūrėti, kad niekaip nebūtų pažeistas popiežiaus rinkimų Siksto koplyčioje uždarumas, tiek prieš rinkimus, tiek jiems pasibaigus. Siekiant tai užtikrinti, samdomi komunikacijų ekspertai, kad patikrintų, ar nėra rinkimų patalpose slaptos pasiklausymo arba vaizdo ir garso perdavimo įrangos. Samdomi ekspertai irgi yra saistomi slaptumo priesaikos. Apaštališkoji konstitucija už paslapties išdavimą numatydavo griežtas bausmes, kurias skirtų būsimas popiežius.

Popiežius Benediktas XVI yra nurodęs, kad nusižengimo atveju jo autoriai patys savaime užsitrauks ekskomunikos bausmę „latae sententiae“, t. y. automatiškai. Ta pačią bausmę Apaštališkoji konstitucija numato ir visiems, kurie, būdami pagal pareigas susiję su Konklavos eiga, tiesiogiai ar netiesiogiai pažeistų popiežiaus rinkimų paslaptį. Ją saugoti privalo taip pat ir kardinolai.

Kardinolai elektroriai per visą konklavos laikotarpį neturės jokių kontaktų su išoriniu pasauliu. Jie ne tik negali nieko perduoti, bet ir klausytis radijo, žiūrėti televizorių, naudotis internetu ar mobiliaisiais telefonais. Siksto koplyčioje negali būti ir konklavos laikotarpiu leistų laikraščių. Tiesa, galima atsinešti knygų, žurnalų, laikraščių, kurie leisti anksčiau.

Visos šios priemonės taikomos siekiant minimalizuoti socialinį, politinį, kultūrinį spaudimą kardinolams. Naujasis popiežius neturi patikti žiniasklaidai, bet turi būti būtent tas žmogus, kurio šiandien labiausiai reikia Bažnyčiai.

Grįžkime prie 1939-ųjų konklavos. Ji buvo labai trumpa ir kitos dienos vakare virš Siksto koplyčios pakilo balti dūmai – tai ženklas, kad kardinolai apsisprendė ir mes jau turime naują popiežių. Tiesą pasakius, mažai kas nustebo, kai buvo paskelbta, kad kardinolai pasirinko romietį Eugenijų Pačelį, buvusį Vatikano valstybės sekretorių. Nenustebino ir tai, kad jis, iš pagarbos pirmtakui, pasirinko Pijaus XII vardą.

Tiek bolševikiškai Sovietų Sąjungai, tiek nacistinei Vokietijai toks kardinolų pasirinkimas labai nepatiko, nes E. Pačelis garsėjo bekompromisiškai kritinę laikysena tiek komunizmo, tiek fašizmo atžvilgiu. Tiesa, popiežius Pijus XII per karą vengė aktyviai kištis į politinius dalykus ir netrūksta kritikų, kurie bando jį vaizduoti, kaip abejingą, bailų ar net antisemitines pažiūras turėjusį popiežių. Tačiau istoriniai faktai nesuteikia pagrindo tokiems teiginiams. Priešingai, popiežius Pijus XII, viešai apie tai neskelbdamas, per karą išgelbėjo nemažai žydų, stengėsi, kaip gali, padėti okupuotų valstybių gyventojams, griežtai saugojo, jog galingosios valstybės neįveltų Šventojo Sosto į savo manipuliacijas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *