„Paaugliai yra vieni geriausių įmanomų skaitytojų, jie pakankamai sumanūs suprasti didžius dalykus, ir yra jiems atviri, o su metais, kaip žinia, tas atvirumas menksta,“ – teigia britų vaikų ir paauglių rašytojas Mattas Haigas (g. 1975), ir prisipažįsta pats iš pradžių buvęs snobiškas literatūros atžvilgiu, o studijuojant anglų literatūros magistrantūroje žodis „siužetas“ buvo nelyginant keiksmažodis. Tačiau dabar tiek pats autorius, tiek jo knygų gerbėjai gali džiaugtis, jog šią nuostatą pakeitė sergant depresija M. Haigo keliskart iš naujo skaityta A. A. Milne‘o knyga „Mikė Pūkuotukas“ – rašytojas panoro ir pats kurti nuoseklaus siužeto istorijas geriausiai įmanomai skaitytojų auditorijai.

Nors visame pasaulyje išgarsėjo savo asmeniniais prisiminimais apie kovą su depresija paremta knyga „Kodėl verta gyventi“, jauniausiųjų skaitytojų širdis M. Haigas užkariavo jaudinančiu pasakojimu apie Kalėdų senelio kilmę – „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“ bei psichologiškai tirštu, šekspyriška dvasia alsuojančiu įtempto siužeto romanu „Mirusių tėvų klubas“.

Lietuviškai išleistos trys Matto Haigo knygos suaugusiems: „Prekių ženklų nesėkmės“ (iš anglų kalbos vertė Rūta Meškauskaitė; Verslo žinios, 2009), „Kodėl verta gyventi“ (iš anglų k. vertė Albinas Šorys; Sofoklis, 2017) ir „Kaip sustabdyti laiką“ (iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė; Tyto alba, 2018). Iš trylikos autoriaus knygų vaikams lietuviškai turime keturias: „Mirusių tėvų klubas“ (iš anglų k. vertė Audronė Jonikienė,; Metodika, 2012), „Radliai“ (iš anglų k. vertė A. Šorys; Metodika, 2013), „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“ (iš anglų k. vertė Rasa Stamkauskienė; Tyto alba, 2016) ir „Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas“ (iš anglų k. vertė Lauryna Butrimienė, R. Stamkauskienė; Tyto alba, 2017).

Kviečiame skaityti interviu su rašytoju. 

Kas Jus paskatino rašyti knygas ir kas ligšiolinėje Jūsų karjeroje buvo įsimintiniausia?

Niekas nepranoks to pirmojo skambučio telefonu, kai sužinai, kad tavo knyga bus išleista. Bet iš esmės pačios geriausios akimirkos yra tuomet, kai viskas tiesiog atsistoja į savo vietas ir knygos idėja galvoje staiga tampa išbaigta. Jausmas toks, lyg pasiekus labai stataus kalno viršūnę ir galiausiai jau gali nuo pečių nusiimti kuprinę.

Kalbant apie patį pradėjimą rašyti, visuomet turėjau minčių įvairioms istorijoms, bet niekuomet neatsisėsdavau jų išpildyti. O vieną kartą, kai mano merginos motinai buvo diagnozuotas vėžys, mes pasidarėme pertrauką darbuose tam, kad su ja pabūtume. Ir štai tuomet aš nusprendžiau ką nors užrašyti.

Kokie literatūrinio ir ne literatūrinio pasaulio žmonės padarė jums didžiausią įtaką?

Mano esminė įtaka – nerimas. Manau, kad iš tiesų, nerimas yra pagrindinė dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios nuotaika, tad kai esi iš prigimties nerimastingas, tai padeda užfiksuoti šį jausmą. O pati didžiausia įtaka iš literatūros pasaulio bene akivaizdžiausiai man – Šekspyras.

Ar pirmiau Jums kyla idėjos pasakojimas ir vėliau jas susiejate su Šekspyro kūriniais, ar sąmoningai ketinate perkurti Šekspyro kūrinius naujajam amžiui?

Rašant knygą „The Last Family in England“ (Paskutinioji šeima Anglijoje) pirminė mintis buvo tiesiog papasakoti istoriją apie šeimą. Visas tas šuns-pasakotojo dalykas ir sąsajos su Šekspyru atėjo vėliau. O su „Mirusių tėvų klubu“ viskas vyko labai natūraliai. Tai buvo istorija apie tėvą ir sūnų, kuri lėtai vystėsi „Hamleto“ link. Manau, kad bet koks kūrinys rašomas remiantis kitu kūriniu, ir jei sąmoningai suvoki, koks tas kitas kūrinys, turėtum pripažinti šaltinį. Kai nuoširdžiai sau tai pripažinau, pajutau visišką laisvę karaliauti kasant lobius visose didžiosiose, begalinėse Šekspyro pjesių temose.

„Mirusių tėvų klube“ rašote iš jaunesniojo paauglio perspektyvos. Kaip manote, kodėl ši amžiaus grupė tokia patraukli rašytojams?

Sakyčiau, tai metas tarp nekaltumo ir patirties, o kadangi didžioji dalis grožinės literatūros yra daugiau ar mažiau apie asmenybės virsmą, paauglystė – jau nuo pat pradžių derlinga dirva. Manau, tai padeda ir iš stebėtojo pozicijų – mąstyti jaunesniu, paauglio protu, kai pasaulis nuolat atrodo vis naujesnis.

Knygoje pasakojimas – hiperaktyvūs, nestabdomi Filipo sąmonės pliūpsniai, iš pradžių klaidinantys, tačiau galiausiai įtraukiantys skaitytoją į košmarišką pagrindinio veikėjo pasaulį. Ar tai buvo tikslinga, sumanyta nuo pat pradžių?

Ne. Iš tiesų to neketinau. Eksperimentavau su įvairiausiais būdais Filipo dvasinei būsenai perteikti, o šis tiko labiausiai. Ir dėkuidie, redaktoriui tai nepasirodė nepriimtina.

Vienas stipriausių „Mirusių tėvų klubo“ aspektų tas, kad nesinaudojate nei televizijos, nei, tarkim, žaislų įvaizdžiais, kad Filipas atrodytų realistiškas vienuolikametis – tam visiškai pakanka vien tik jo balso. Kaip Jums pavyko sukurti tokį autentišką kalbėjimą – ar papildomai domintis, ar iš asmeninės patirties?

Ne papildomai domintis, tad tikriausiai tai – asmeninės patirties dalykas. Užaugau Niuarke prie Trento, ėjau į tokią, kaip Filipo, mokyklą, tad buvo gana lengva įsivaizduoti ir sukurti tokį pasaulį. O kadangi buvau gana nerimastingas vienuolikametis, naudojausi ir tuometiniais savo jausmais.

„Mirusių tėvų klube“ nėra jokių tiesioginių sąsajų su „Hamletu“. Filipas neteko tėvo, o jo dėdė Alanas paveržia tiek jo motinos dėmesį, tiek šeimos verslą – „Pilį“. Ar galima sakyti, kad Filipas išsilaisvina iš šekspyriškojo naratyvo, ir jei taip, kuo Jums tai yra svarbu?

Įtaka negali būti perimta tiesiogiai, tad aš niekad nesijaučiu turįs laikytis įsikibęs kokios nors siužeto struktūros. Nenorėjau, kad mano istorija baigtųsi tiesmuku hapyendu, tačiau norėjau, kad liktų šiek tiek vilties.

Jūsų knygose didelės, sudėtingos temos gvildenamos taip, kad tai patraukia ir suaugusius, ir paauglius. Žvelgiant į literatūrą jaunimui apskritai, kaip Jums atrodo, ar jaunuoliai vangiai skaito todėl, kad jiems paauglių literatūra atrodo parašyta kiek globėjišku tonu? Ar pats sąmoningai to vengiate?

Nepasakyčiau, kad sąmoningai stengiuosi rašyti vienaip ar kitaip, tačiau taip, man atrodo, kad daugelis rašytojų nepakankamai vertina paauglius skaitytojus. Paaugliai yra vieni geriausių įmanomų skaitytojų, jie pakankamai sumanūs suprasti didžius dalykus, ir yra jiems atviri, o su metais, kaip žinia, tas atvirumas menksta.

Jūsų prisiminimų knyga „Kodėl verta gyventi“ apie vos savižudybe nesibaigusią asmeninę kovą su depresija tapo bestseleriu. Esate sakęs, kad knygos išgelbėjo Jūsų gyvenimą. Kaip tai nutiko?

Kai susirgau, vis dar gyvenau su tėvais, ir vienintelės mano turėtos knygos buvo mano kambario lentynose esančios knygos vaikams. Susivokiau vis iš naujo ir iš naujo skaitąs „Mikę Pūkuotuką“, atrasdamas paguodą ir nusiraminimą tiesiog tame, kad žinau šią istoriją. Joje buvo kažkas labai terapinio. O aš iki tol buvau gana snobiškas knygų atžvilgiu, kadangi turėjau anglų literatūros magistro laipsnį ir buvau įsitikinęs, kad visa esmė – stiliuje. Universitete skaitydavome visus tuos postmodernistinių mąstytojų darbus, o žodis „siužetas“ mums buvo kone keiksmažodis. Bet tuomet, skaitydamas vaikystės knygas, aš supratau, kad noriu tikros istorijos – norėjau pradžios, vidurio ir pabaigos, nes tai mane stiprino ir palaikė, tad per vieną naktį atsisakiau savo pretenzingumo. Norėjau grįžti prie istorijų pasakojimo.

Kodėl vėl nusprendėte grįžti prie depresijos temos knygoje „Notes on a Nervous Planet“ (Pastabos apie nervingą planetą)?

[Rašytojas, aktorius ir komikas] Stephenas Fry‘us po knygos „Kodėl verta gyventi“ perspėjo mane netapti Ponu Depresija, tad pagalvojau, kad tikriausiai jis žino, ką šneka. Tad parašiau knygą apie Kalėdų Senelį – „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“. Pagalvojau: „Nagi, kas yra visiškai priešinga gana niūriai prisiminimų knygai? O, žinau, rašysiu apie Kalėdų Senelį!“ Vėliau parašiau romaną „Kaip sustabdyti laiką“, ir stengiausi sutelkti dėmesį į kitus dalykus. Tačiau depresijos tema vis iškildavo susitikimuose su skaitytojais. Labiausiai mane stebinantys dalykas – nors pripažįstame, kad alkoholis ir narkotikai kenkia mūsų psichinei sveikatai, iš tiesų nesuprantame, kaip dar labiau mus veikia kasdieniai dalykai. Skirtingai nei priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, priklausomybė nuo socialinių tinklų vis dar nėra plačiai pripažįstama, tačiau esu gana tvirtai įsitikinęs, kad netrukus bus. Tokios socialinių tinklų platformos kaip Tviteris ir Instagramas stengiasi, kad būtume kaip galima labiau įsitraukę į juos emociškai ir psichologiškai.

Tad pamaniau, kad galbūt bus naudinga parašyti knygą, kurioje mūsų psichinė sveikata aptariama XXI a. visuomenės kontekste.

Pagal matthaig.com, theguardian.com parengė Diana Gancevskaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *