Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1678 m. kovo 4 d. Venecijoje, Vivaldžių šeimoje gimė neišnešiotas pirmagimis. Naujagimis buvo tiek silpnas, kad tėvai jį nedelsiant pakrikštijo Antonijumi Lučijumi. Visgi vaikelis išgyveno. Šeimos tėvas sėkmingai vertėsi barzdaskučio amatu ir skatino visus vaikus (iš viso turėjo tris sūnus ir dvi dukras) rinktis praktišką profesiją. Tačiau vyresnėlis, kiek netikėtai, tapo profesionaliu smuikininku. Tiesa, derėtų pridurti, kad ir Antonijaus tėvas ilgainiui iš barzdaskučio tapo profesionaliu muzikantu Beje, būtent tėtis ir išmokė Antonijų smuikuoti.

Antonijus Vivaldis nuo mažens labai daug dėmesio skyrė muzikai, tačiau išaugo religingoje aplinkoje ir čia buvo įprasta, kad vyresnysis sūnus tampa dvasininku. Dar būdamas penkiolikos metų Antonijus gavo „mažuosius šventimus“ ir tapo ostiarijumi (žemiausias „mažesniųjų šventimų“ lygmuo, leidžiantis atidaryti šv. Mišioms ir po jų uždaryti bažnyčios vartus. Ši pareigybė buvo panaikinta Vatikano II Susirinkime). Prireikė dar dešimtmečio, kol 1703 m. jis buvo įšventintas kunigu. Net gavo pravardę – Raudonasis kunigas. Dėl raudonų plaukų, kurie traukė aplinkinių dėmesį.

Tačiau jau po metų kunigystės Vivaldis buvo atleistas nuo šv. Mišių laikymo dėl silpnos sveikatos. Visą laiką pradėjo skirti pedagoginei veiklai vienoje iš Venecijos konservatorijų. Tais laikais būti muzikos pedagogu reiškė būtinai kurti muziką, kurią vėliau privalėjo atlikti mokiniai, taip pat mokytojas reguliariai dirbo su choru ir dėstė muzikos teoriją. Ilgainiui Vivaldis tapo vienu garsiausių savo meto muzikos pedagogų ir buvo didžiulis prestižas, jei jis sutikdavo kurį nors jaunuolį pamokyti.

Pirmuoju kūrybos laikotarpiu Antonijus Vivaldis buvo susidomėjęs išskirtinai instrumentine muzika. Jis ne tik kūrė, bet ir virtuoziškai atliko muzikinius kūrinius ir jo šlovė labai greitai pranoko Venecijos ribas. Pasiklausyti talentingojo Vivaldžio buvo atvykęs net Danijos karalius. Vėliau Vivaldžio muzikos amplitudė tik plėtėsi.

1712 m. Amsterdame išleidžiami Vivaldžio dvylika koncertų dviem bei keturiems smuikams. Jie, beje, labai populiarūs ir šiandien.

Kompozitoriaus šlovė auga tarsi ant mielių. Jis pradeda kurti operas, daug keliauja po Europą. Tiesa, dera pabrėžti, kad nors jis buvo viliojamas ilgiau pasilikti ne vienoje prestižinėje muzikos salėje, tačiau kad ir po ilgų gastrolių, vis sugrįždavo į Veneciją. Tai buvo jo mylimiausias pasaulio kampelis.

Žymiausiu Vivaldžio kūriniu iki šiol išlieka „Metų laikai“ – tai keturių dalių kūrinys, giliai persmelktas religinių prasmių. Jos perteikiamos per gamtos stichijas. Dera pabrėžti, kad Vivaldis išliko giliai tikinčiu kataliku iki pat mirties, nepaisant to, kad nebeatlikinėjo kunigo prievolių.

Muzikos kritikai tvirtina, kad būtent Vivaldis labai prisidėjo prie to, kad Baroko stilius muzikoje evoliucionuotų į klasicizmą. Jo kūryba darė labai didelę įtaką Johanui Sebastianui Bachui.

Sunku net patikėti, kad didysis Vivaldis, sukūręs gausybę muzikos kūrinių, genialus smuikininkas ir iškilus muzikos pedagogas mirė skurde ir buvo palaidotas bendrame kape. Deja, taip nutiko ne vienam žymiam kompozitoriui ir tai gali būti paaiškinama tuo, kad po to, kai jų kūrybos jėgos išblėsdavo, dingdavo pajamos ir ateidavo skurdas. Be to, labai dažnai muzikantai buvo itin nepraktiški ir nemokėjo taupyti.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *