1939 m. gimė poetas Jonas Strielkūnas.

2019 m. kovo 6 dieną poetui Jonui Strielkūnui būtų sukakę aštuoniasdešimt. Tačiau vos įsiritęs į aštuntąją dešimtį, jis iškeliavo kurti eilėraščių į Amžinybę. Būsimas poetas gimė Putauskuose, Vabalininko valsčiuje ir yra giliai įaugęs į Biržų kraštą. Jis baigė Vabalininko vidurinę mokyklą, dirbo vietinio laikraščio redakcijoje. Čia pradėjo kurti eilėraščius ir tik paskui susigundė tapti „Literatūros ir meno“ redakcijos dalimi. Nuo 1978 m. daugiausia dėmesio skyrė vertėjo darbui. Jis vertė eiles iš rusų, anglų, rumunų kalbų.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nebuvo pamirštas ir pelnė Poezijos pavasario, Jotvingių premijas, buvo apdovanotas ir itin garbinga Nacionaline kultūros ir meno premija.

Jono Strielkūno poezija neretai vadinama „tiltu“ tarp labiau tradicinės Justino Marcinkevičiaus ir modernesnės Antano A. Jonyno, Sigito Gedos poezijos,

Debiutavo Strielkūnas 1966 m. rinktine Raudoni šermukšniai. Pasak R. Kmitos, Strielkūnas nebuvo eksperimentatorius ir avangardistas, bet labiau vertino „suprantamą poeziją“. Jis teigė, kad menininkas privalo būti ne tik naujų žemių užkariautojas, bet ir senų paminklų sargybinis.

2007 m. mirė prancūzų socialinis filosofas Žanas Bodrijaras

Ar žinote, kad Jonas Strielkūnas ir Žanas Bodrijaras buvo vienmečiai? Abu gyveno daugiau mažiau po aštuoniasdešimt metų. Tačiau čia veikiausiai visi panašumai ir pasibaigia. Jei mes, lietuviai, didžiuojamės, kad XX amžiuje turėjome daug gabių poetų, tai prancūzai gali drąsiai pasakyti, kad jie dominavo socialiniuose moksluose.

Žanas Bodrijaras tapo vienu madingiausių postmodernių mąstytojų ne tik Prancūzijoje, bet ir toli už jos ribų. Lietuvių kalba jo tekstai mus, deja, pasiekė tik jau atkurtos Nepriklausomybės laikotarpiu.

Prancūzų mąstytojas gimė Reimse, Šiaurės Prancūzijoje. Kilęs iš kelių kartų valstiečių giminės, tiesa, tėtis jau buvo policininkas. Teigiama, kad Žanas buvo pirmasis giminėje, kuris įstojo į aukštąją mokyklą. Studijavo Paryžiuje, kur gilinosi į vokiečių kalbą ir literatūrą. Vėliau susidomėjo sociologija ir net apsigynė šioje srityje disertaciją „Objektų sistema“. Beje, jis ją apgynė Prancūzijai labai reikšmingais 1968-aisiais.

Kaip teigia pats mąstytojas, labai greitai jis nusivylė institucijų sociologija ir pradėjo domėtis socialumo, kaip tokio, prigimtimi. Pradžioje buvo labai paveiktas Karlo Markso, tačiau ilgainiui nutolo nuo ortodoksalaus marksizmo ir paskelbė simuliakrų sampratą bei socialumo pabaigos idėją. Pasak Bodrijaro, naujosios masinės komunikacijos priemonės sudarė prielaidas tokiam galingam informaciniam sprogimui, jog mes dabar gyvename situacijoje, kai nebėra prasmės skirti kopijas nuo originalų, nes tai jau nebeatskiriama. Šiandien ne žemėlapiai gaminami pagal tikrovę, bet tai, kas įvardijama, kaip „tikrovė“, gaminama pagal žemėlapius. Simuliakrai nėra klastotės. Paprasčiausiai mes gyvename visuotinės simuliacijos laikais, kai tuo pačiu „viskas galima“ ir „niekas neturi prasmės, kuri būti anapus paties vyksmo“. Dabartinėje situacijoje nebėra prasmės kalbėti apie autentiškumą, originalumą, Tiesą (iš didžiosios raidės). Tokia pozicija, Bodrijaro įsitikinimu, turi vesti ne į cinizmą ar pasyvumą, bet į realistišką savo laisvės erdvės supratimą ir kovą su mums primetamomis „amžinomis kategorijomis“.

Lietuvių kalba yra išversto dvi svarbios šio mąstytojo knygos „Simuliacija ir simuliakrai“ bei „Vartotojiška visuomenė“.

Bordijaras gali būti santykinai priskirtas poststruktūralistams ir lyginamas su Žiliu Deliozu, Žanu Liotaru ar Mišeliu Fuko.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *