Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1921 m. Madride nužudytas Ispanijos premjeras Eduardas Dato Iradjeras.

Įtakingas Ispanijos politikas gimė La Korunjos mieste, bet dar vaikystėje šeima pervažiavo į Madridą. Eduardas nuo mažų dienų domėjosi viešuoju gyvenimu, politika ir, dar būdamas jaunuolis, įstojo į liberaliai konservatyvią partiją. Netrukus įgijo teisininko diplomą ir pradėjo stabilią politinę karjerą. 1883 m. pirmą kartą buvo išrinktas į Ispanijos parlamentą. Tiesa, prireikė dar daugiau nei penkiolikos metų, kol buvo paskirtas Vidaus reikalų ministru, o dar po dvejų metų jau vadovavo Teisingumo ministerijai.

1907 m. laimėjo rinkimus į Madrido mero postą. Dar po šešerių metų pirmą kartą tapo Ispanijos premjeru. Jo politinės pareigos keitėsi, bet iki pat mirties nebuvo žemesnės nei kurios nors srities ministras. Jis buvo vienas iš įtakingiausių Ispanijos politinio elito atstovų.

Kai 1920 m. jis vėl tapo Ispanijos premjeru, čia buvo labai sustiprėjusi vidinė įtampa. Dato laikėsi „tvirtos rankos“ kurso ir taikė labai griežtas represijas prieš profsąjungas. Daug profsąjungos aktyvistų buvo sušaudyti be teismo, nes buvo nušaunami, kai neva sulaikyti bandydavo pabėgti. Tokį susidorojimo metodą vėliau plačiai taikė diktatorius Frankas.

Ispanijos anarchistai surengė atsaką valdžiai. Prie Alkalos vartų Madride buvo įvykdytas teroro aktas. Automobilį, kuriuo važiavo Dato ir jo palyda, pavijo motociklas su „krepšiu“. Juo važiavę trys katalonų teroristai pradėjo šaudyti į automobilį, taikydamiesi pirmiausia į Dato. Iš viso iššauti dvidešimt du šūviai. Keliolika jų pataikė Dato į galvą ir šis žuvo vietoje.

Kodėl žudikai buvo būtent katalonai? Nes būtent Katalonijoje Dato buvo vienas nekenčiamiausių politikų. Kovodamas už vieningą Ispaniją, jis gerokai apkarpė Katalonijos savarankiškumą ir buvo pasiryžęs ir toliau naikinti katalonų išsiderėtas autonomijos teises.

1942 m. mirė Kubos šachmatininkas ir diplomatas Chose Raulis Kapablanka.

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Kapablanka buvo vadinamas įtakingiausiu šachmatininku visame pasaulyje. Tiesa, pasaulio čempionu jis buvo tik šešerius metus, kai laimėjo kovą dėl karūnos prieš Laskerį. Tačiau 1927 m. pralaimėjo Aliochinui. Buvo sakoma, kad tuo metu, kai buvo šlovės zenite, jis žaidė kaip automatas, nepadarydamas nė vienos klaidelės.

Chosė gimė 1888 m. Havanoje, Kuboje, kuri tuo metu priklausė Ispanijai. Jo tėvas buvo karininkas, mėgęs žaisti šachmatais. Chosė autobiografijoje teigiama, kad jis nuo mažų dienų stebėjo, kaip žaidžia tėvas ir, jau būdamas ketverių, buvo perpratęs šachmatus. Tėvas, nustebęs vaiko dėmesiu šachmatams, sužaidė su juo partiją ir… pralaimėjo.

Treniruotis ir gilintis į žaidimą Chosė pradėjo penkerių. Netrukus jis tapo vietine legenda.

1904 m. Kapablanka pervažiavo į Niujorką, nes norėjo lankyti privačią šachmatų mokyklą pas stipresnį trenerį, taip pat svajojo išmokti anglų kalbą. Jis planavo stoti į vieną iš JAV universitetų. Beje, netrukus jis tapo nuolatiniu Manheteno šachmatų klubo lankytoju ir, kai tik būdavo Niujorke, būtinai ateidavo į klubą.

Universitete jis studijavo inžineriją, taip pat žaidė beisbolą, kuriuo labai žavėjosi. Tačiau netrukus turėjo apsispręsti, kam teikti pirmenybę ir pasirinko ne beisbolą ir mokslą, bet šachmatus.

Jau netrukus jo pasirinkimas davė vaisių ir jis nesunkiai nugalėjo tuo metu stipriausią JAV šachmatininką Frenką Maršalą.

Europoje Kubos talentas debiutavo 1911 m. Vietiniai didmeistriai į jį žiūrėjo iš aukšto, bet jis tuoj visus pamokė ir užėmė pirmąją vietą prestižiniame turnyre. Beje, jau tada prasidėjo derybos dėl Kapablankos ir Laskerio, oficialiai turinčio stipriausio planetos šachmatininko vardą, mačo. Tačiau vietoj sutarimo, abu šachmatininkai apsižodžiavo ir gerokai susipyko. Susitaikė tik po poros metų.

Beje, nuo 1913 m. Kapablanka pradėjo darbuotis Nepriklausomybę atgavusios Kubos diplomatinėje tarnyboje ir dirbo joje iki pat gyvenimo pabaigos. Jis visada buvo savosios gimtinės patriotas.

Dėl Kapablankos ir Laskerio mačo, kuris turėjo lemti, kas iš jų galės vadintis stipriausiu pasaulio šachmatininku, susiderėti pavyko tik 1920 m. Tiesa, Laskeris, dar neprasidėjus mačui, parašė viešą laišką, jog atsisako stipriausio pasaulio šachmatininko titulo, nes jis teisėtai turi priklausyti Kapablankai, kuris žaidžia tiesiog fenomenaliai. Tačiau galiausiai 1921 m. Havanoje prasidėjo mačas. Buvo sutarta žaisti dvidešimt keturias partijas. Tačiau realiai tebuvo sužaista keturiolika partijų ir keturiais taškais pirmaujant Kapablankai, Laskeris atsisakė tęsti kovą.

Oficialiai tapęs pasaulio šachmatų čempionu, Kapablanka išvyko į JAV žaisti įvairiuose turnyruose. Klivlende jis vienu metu žaidė šimtas tris partijas. Tik vienam žaidėjui pavyko pasiekti lygiąsias, o visas kitas partijas laimėjo Kapablanka.

1927 m. Aleksandras Aliochinas metė iššūkį Kapablankai ir jų mačas dėl „karūnos“ vyko Buenos Airėse. Įdomu tai, kad iki to laiko Aliochinas nė karto nebuvo nugalėjęs Kapablankos. Buvo sužaistos net trisdešimt keturios partijos. Iš jų dvidešimt penkios baigėsi lygiosiomis, Aliochinas laimėjo šešas, o Kapablanka – tik tris. Taigi, nugalėjo Aliochinas. Viena iš priežasčių – jis labai kruopščiai ruošėsi mačui, o Kapablanka paprastai pro pirštus žiūrėjo į pasiruošimo etapą. Jis niekada neanalizavo priešininkų stiliaus, nebandė ieškoti naujovių debiutuose.

Netekęs stipriausio šachmatininko vardo Kapablanka nuolat svajojo apie revanšą. Jis pradėjo kur kas dažniau nei anksčiau dalyvauti tarptautiniuose turnyruose, norėdamas įrodyti, kad yra vienas iš geriausių.

Derybos dėl Aliochino ir Kapablankos antrojo mačo buvo pradėtos, bet baigėsi nesėkmingai. Aliochinas norėjo žaisti tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis tapo čempionu, o Kapablanka siūlė trumpesnį mačą, jog jame daugiau lemtų meistriškumas, o ne ištvermė. Galiausiai Kapblankos ir Aliochino santykiai tik blogėjo. Deja, kubiečiui taip ir nebuvo suteikta galimybė atsirevanšuoti.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Kapablankos sveikata pradėjo blogėti. Tačiau jis vis dar dalyvavo turnyruose, nors ir ne visada taip sėkmingai, kaip anksčiau. 1942 m. kovo 7 dieną Kapablanka, kaip jam įprasta, lankėsi Manheteno šachmatų klube ir stebėjo ten žaidžiamas partijas. Staiga jam tapo bloga ir jis neteko sąmonės. Jis buvo išvežtas į ligoninę, tačiau naktį mirė, taip ir neatgavęs sąmonės. Beje, kiek daugiau nei prieš metus, toje pačioje ligoninėje mirė ir Emanuelis Laskeris.

Kaip šachmatininkas, Kapablanka garsėjo genialiu gebėjimu atrasti net menkiausią silpną vietą priešininko pozicijoje. Jis žaisdavo labai manevringai ir buvo vienas geriausių partijų pabaigų (endšpilių) specialistų. Net ir tie, kurie nemėgo Kapablankos kaip žmogaus, turėjo pripažinti, kad jis turėjo unikalią intuiciją ir sugebėjimą akimirksniu įvertinti situaciją bei priimti sprendimą. Ne kartą Kapablanka net buvo pavadintas šachmatų Mocartu. Skirtingai nuo Laskerio ar Aliochino, Kapablanka labai mažai dėmesio skyrė psichologiniams veiksniams. Jis tvirtino, kad, kai sėdi prie šachmatų lentos, reikia galvoti tik apie tai, kas vyksta joje, o ne apie priešininko savybes.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *