Kovo 10-ąją minimos vieno dramatiškiausių įvykių šiuolaikinėje Tibeto istorijoje – 60-osios Nacionalinio tibetiečių sukilimo – metinės. 1959 metais Tibeto sostinėje Lhasoje Kinijos armijai žiauriai numalšinus sukilimą, prasidėjo ir iki šios dienos tęsiasi krašto okupacija bei nuoseklus Tibeto žmonių, religijos ir kultūros naikinimas. Ši data žymi ir 60-ąsiais Dalai Lamos XIV bei didelės tibetiečių bendruomenės priverstinio gyvenimo egzilyje pradžią, to, ką rašytoja Jurga Ivanauskaitė įvardijo kaip „ištremtą Tibetą“.

Šia proga apie Tibeto palaikymo Lietuvoje istoriją bei šiandienius iššūkius Gediminas Kajėnas kalbina Tibeto laisvės rėmimo grupės narį, architektą Robertą Mažeiką.

Robertas Mažeika. Gedimino Kajėno nuotr.

Šiandieniniame Vilniuje yra jau ne vienas su Tibetu susijęs ženklas. Tai, visų pirma, Tibeto skveras, Užupio konstitucija tibetiečių kalba, keturi Dalai Lamos vizitai, kasmetinės kovo 10-osios akcijos prie Kinijos ambasados. Gal mes jau galime kalbėti apie solidarumo su tibetiečiais Lietuvoje istoriją?

Tibeto tema Lietuvoje atsirado pačioje mūsų Nepriklausomybės pradžioje: 1990 metų balandžio 3 d. tuometinis Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis gavo sveikinimo telegramą nuo egzilyje gyvenančio Tibeto politinio bei dvasinio vadovo Dalai Lamos XIV. Šioje telegramoje Dalai Lama išreiškė susižavėjimą mūsų tautos drąsa ir apsisprendimu bei kova už savo teises nesmurtiniu būdu. Būtent šios vertybės Dalai Lamai buvo ir tebėra itin svarbios kalbant ir apie savo tautos – tibetiečių – likimą. Tad ši telegrama – kurios trisdešimtmetį minėsime 2020 metais – yra Tibeto ir Lietuvos istorijos pradžia.

Kita itin svarbi šios istorijos dėlionės dalis – pirmasis Dalai Lamos vizitas mūsų šalyje 1991 metų rugsėjį, praėjus vos 8 mėnesiams po Sausio 13-osios įvykių bei nepilniems dviems mėnesiams po Medininkų tragedijos. To meto filmuotuose kadruose Dalai Lama užfiksuotas einantis pro tuometinę Aukščiausią Tarybą dar supusias barikadas. Šis vizitas simboliškai sugrąžino mus į pasaulio žemėlapius, mat paskui Dalai Lamą atvyko nemažas būrys pasaulio žiniasklaidos atstovų, į įvairius kraštus transliavusių žinias apie šį vizitą, o kartu ir apie mūsų šalį.

Ši kelionė po Baltijos šalis ir pačiam Dalai Lamai buvo ypatingai svarbi, nes taikus mūsų išsiveržimas iš komunistinio režimo gniaužtų suteikė vilties, kad artimoje ateityje tai gali pasikartoti ir Tibete. Deja, šiandien matome, kad labai greitai prabėgo trys dešimtmečiai – lygiai tiek, kiek 1990 metais Tibetas buvo okupuotas. Tad mūsų pažanga laisvės kelyje tęsiasi, tuo tarpu Tibetas ir toliau lieka pamintas agresyviai nuoseklios Kinijos politikos. Štai kodėl mūsų istorinė patirtis įpareigoja mus stovėti tibetiečių pusėje. Tai tartum įpareigojimas kalbėti apie tuos mažuosius, – kokiais buvome ir patys – kurių laisvė ir demokratija yra tapusi didžiųjų politikos įkaitėmis.

Šiandien pasakyti, ar Tibeto Lietuvoje yra daug ar mažai, yra sunku, nes tai tiesiogiai susiję su įvykiais Tibete ir kaip mes juos reflektuojame remdamiesi tomis vertybėmis, kurios mus pačius atvedė į išsilaisvinimą. Šviesios atminties Leonido Donskio žodžiais tariant, Tibetas yra sąžinės klausimas. Tad keldami Tibeto laisvės klausimą, žmogaus teisių padėtį tame regione, patys pasitikriname, kiek šiandien esame laisvi.

Pirmasis Dalai Lamos vizitas Lietuvoje 1991 metų rugsėjį.

Bet kodėl būtent Tibetas, o ne kas nors kitas? Neabejoju, kad tokių priekaištų sulaukiate dažnai.

Anksčiau tokio klausimo sulaukdavome dažniau, dabar, rodos, bent ši tema tapo aiškesnė. Tačiau pats sau šį klausimą užduodu nuolatos, apmąstydamas, kodėl tai yra svarbu. Tenka pripažinti, kad vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą labai sunku.

Vienas esminių momentų man yra tai, kad kalbėdami apie Tibetą, mes kalbame apie viso pasaulio kultūrą ir paveldą. Vos prieš šešis dešimtmečius Tibete dar gyvavo unikali civilizacija, iš kurios jos gimtosiose žemėse nebeliko beveik nieko. Galvodami apie istorijos vingiuose pradingusias šumerų, egiptiečių civilizacijas, mes spėliojame, kokia nelaimė turėjo įvykti, kad tai galėjo nutikti. O kai tai vyksta praktiškai mūsų akyse, nespėjame net suklusti…

Asmeniškai man pažintis su Jurga Ivanauskaite padėjo išgryninti ir struktūruoti Tibeto klausimo reikšmingumą ir atsakyti, kodėl būtina kalbėti už Tibetą. Svarbūs buvo ir ryšiai su Pauliumi Normantu bei Nepriklausomybės akto signatare Romualda Hofertiene, su kuriais teko dirbti vienoje gretoje, nors ir skirtingais būdais.

Tibeto rėmimo akcija Vilniuje, 2006.

Kaip patys įsivaizduojate savo veiklos misiją ir prasmę? Juk turbūt jokių apčiuopiamų rezultatų pačiam Tibetui tai neduoda, o grupės veikla labiau primena kovą su vėjo malūnais.

Situacija yra labai sudėtinga, nes mes matome tai, kas vyksta šiandieniniame Tibete, nuolatinius ir grubius žmonių teisių pažeidimus, o kartu stebime ir demokratinių valstybių pataikavimą Kinijai bei bendražmogiškų vertybių pamiršimą vardan trumpalaikio pelno. Mes visiškai ignoruojame tai, dėl ko neseniai patys beginkliai, tik su dainomis ir maldomis, stovėjome prieš tankus ir ginkluotus kareivius. Šiandien pripažindami Kinijos teritorinį vientisumą, kartu suteikiame jiems galią su tibetiečiais ar uigūrais elgtis kaip tik jie nori.

Situacijos tragizmą rodo ir nuslopusi tibetiečių susideginimų banga. Juk ką daugiausia žmogus gali padaryti dėl laisvės, vertybių, vilties – tai paaukoti save. Žinoma, tai itin dramatiškas ir tragiškas pasirinkimas, kurio atsisakyti nuolatos prašė Dalai Lama. Tačiau nepaisant to, žmonės aukojosi, tokiu būdu iš nevilties šaukdami atkreipti dėmesį į jų situaciją. Daugiau nei 150 susideginimų per 10 metų niekaip nepakeitė tibetiečių situacijos. Tad kaip galima pavadinti tokį pasaulio bendruomenės, politikų, žiniasklaidos abejingumą? Pastaruoju metu susideginimų gerokai sumažėjo ir tai siečiau su kinų veiksmais nukreiptais prieš susideginusių žmonių artimuosius, gimines, bendruomenes. Iš tibetiečių šiandien atimamas net ir toks protesto ir pagalbos šauksmas. Kas jiems daugiau lieka?..

Skaudu suprasti, kad šiandien tibetiečiai išties neturi į ką kreiptis, kas juos palaikytų, išskyrus, žinoma, pačius tibetiečius, gyvenančius egzilyje bei Tibeto rėmėjus įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau net ir čia matyti, kad kilpa vis labiau veržiasi. Dar gyvas būdamas Paulius Normantas išgyveno kažkada stiprios buvusios Tibeto rėmėjų grupės Vengrijoje sunykimą ar sunaikinimą, net Skandinavijoje Tibeto rėmėjų grupių veikla tapo nepatogi valdžiai. Protestuojantys Tibeto palaikytojai dažnai sulaikomi Vakarų Europos šalyse. Deja, tai ne kartą teko patirti ir Lietuvoje.

Tuo tarpu tibetiečiams kaip niekada svarbi kitų šalių parama. Taip, gal mes ir negalime stipriai pakeisti situacijos Tibete, tačiau nepaisant to, privalome stovėti už tiesą ir visomis išgalėmis remti jų teisę išlikti, gyventi.

Tibetiečių nacionalinio sukilimo metinių minėjimas Vilniaus Rotušės aikštėje 2011 kovo 10 d. Evgenios Levin nuotr.

Ar nenusvyra rankos nuolatos kelti šį klausimą ir realiai matyti, kad pragmatizmas ima viršų prieš visus tauriausius ir gražiausius idealus?

Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei mes užsimerktume ir nebesuktume galvos dėl Tibeto. Tuomet liktų tik galingieji, šiuo atveju, Kinija, kurios valdžia drastiškai eksperimentuoja su periferijomis ir išbando demokratines vertybes išpažįstančių šalių ribas. Baisu pripažinti, kad tos ribos jau pasislinkusios labai toli demokratijos nenaudai. Ir staiga mes pamatome, kad mūsų abejingumas jau yra atsisukęs prieš mus pačius, nes šiandien pasaulio valstybių sienos nebeturi tokios didelės reikšmės, kaip anksčiau. Agresyvi Kinijos invazija vyksta čia pat ir mes patys leidžiame tam nutikti, atsiriboję nuo tibetiečių bei uigūrų.

Dabar jau ir Lietuvoje, Europoje kalbama apie Kinijos vykdomą politiką, peržengiant net demokratinių valstybių suvereniteto klausimą. Su Kinijos finansais pas mus ateina ir kinų darbo etika, ir požiūris į vertybes, žmogaus teises, intelektinę nuosavybę ir t.t. Tad matydami, kaip su kitomis etninėmis grupėmis elgiamasi pačioje Kinijoje, neturėtume puoselėti vilties, kad su mumis bus elgiamasi kitaip. Atsisakydami ginti vertybes ir žmogaus teises, ekonominei galiai mes suteikiame teises į viską, o pirmiausia – į laisvę.

Šiame pasaulyje viskas susiję. Tai nuolat pabrėžia Dalai Lama. Valstybės ir įmonės rūpinasi reputacija, neperka prekių iš okupuotų kraštų ar įmonių, kur išnaudojamas vaikų darbas. Kai mes laikome rankoje išmanųjį įrenginį, net nesusimąstome, ar medžiagos nebus išgautos iš šventų tibetiečiams kalnų ar kitų vietovių, dėl kurių išsaugojimo pastaraisiais metais buvo tiek daug tibetiečių protestų ir daug tibetiečių įkalinta. Ar nesiskaitymas su tibetiečiais nepaskatino ne vieno iš jų paaukoti savo gyvybę? Ar mums tai nesvarbu?

Tačiau visa tai yra pasekmės. Nepaisant to, šiandien privalome daryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad tibetiečių, uigūrų balsas būtų girdimas, kad į jų teisių pažeidimus nebūtų numojama ranka, bet jos nuosekliai ginamos. Jei mums išties skauda dėl šių tautų likimo, jaučiame jiems empatiją, o jų patirtyje atpažįstame savo tėvų ir senelių istorijas, turime tvirtai stovėti jų pusėje ir atstovauti jiems čia.

Užupio Konstitucijos atidengimo tibetiečių kalba ceremonija. 2012 spalio 10 d. Evgenios Levin nuotr.

Per pastaruosius keletą metų vis garsiau imta kalbėti apie Kinijos keliamą grėsmę, pavyzdžiui, jų siekį pasaulyje valdyti strateginius uostus, taip plečiant ir net monopolizuojant savo įtaką. Arba Kinijos kompanijos diegiamą 5G tinklą, kurį dalis pasaulio šalių jau įvardijo kaip galimą grėsmę nacionaliniam jų saugumui. Neseniai ir Lietuvos saugumas perspėjo apie mūsų šalyje vis aktyviau veikiančią Kinijos žvalgybą. Pripažinkime, dar ne taip seniai Kinija vienareikšmiškai buvo laikoma strategine partnere, o Tibeto rėmėjų balsai, skelbiantys apie Kinijos valdžios nusikaltimus, paprastai buvo marginalizuojami ar bent nutylimi. Ar toks leksikos pokytis turi kokios įtakos Tibeto klausimui?

Matydami Kinijos veiksmus, jų bandymus pasaulio žemėlapyje megzti sau naudingus tinklus, demokratinių šalių politikai išties jau sukluso. Tačiau jų elgesys tėra pragmatiškas. Žinoma, gerai, kad yra blaivaus vertinimo ženklų, tačiau tai tik reakcija į akivaizdžius simptomus, o ne principinė pozicija dėl žmogaus teisių ar vertybių.

Nemanau, kad grėsmingos situacijos įvardijimas kaip nors keistų požiūrį ar leksiką dėl Tibeto. Taip, oficialiai Lietuva pripažįsta Kinijos teritorinį vientisumą, tačiau tarptautinius santykius, aljansus ir strateginius partnerius, draugus ar nedraugus pirmiausia formuoja vertybės, kurios peržengia valstybių sienas, kuria pasitikėjimą parneriais. Nežinau, ką Lietuva veikia forume „Kinija + 16“ (Kinijos ir Rytų bei Centrinės Europos bendradarbiavimo forumas). Ar Lietuvos parlamentarų lankymasis okupuotame Tibete atspindi mūsų vertybines nuostatas? Tai rodo visišką situacijos nesupratimą, labai formalų ir siaurą pasaulio suvokimą. Gaila, kad tokių įvykių ir nesupratimo tik daugėja. Taip mes tolstame tiek tiesiogine ,tiek ir perkeltine prasme nuo kovo 11-osios.

Kalbėdami apie Tibetą mes nesiekiame ekonominės žalos Lietuvos verslui. Tačiau turime įsisąmoninti, kad bendradarbiaudami su Kinijos verslu, o ypatingai su politikais, mes bendradarbiaujame su komunistiniu režimu ir pateisiname jų nusikaltimus žmogiškumui.

Tibetas yra naikinamas šiandien, kiekvieną dieną, štai jau daugiau nei šešis dešimtmečius. Aš nežinau, ar mūsų veiksmai čia, Lietuvoje, turi kokios įtakos, kad situacija Tibete keistųsi į gera… Geriau šio klausimo išvis nekelti, nes jei imsi svartyti, iškils pavojus išvis nieko nedaryti. Tad reikia stengtis daryti ką galime geriausia ir tai jau tikrai nemažai.

Tibeto rėmėjų piketas prie LR Prezidentūros išlydint Dalią Grybauskaitę vizito į Kiniją. 2018 m. lapkritis. Gedimino Kajėno nuotr.

Ar Tibetui negresia užmarštis? Juk jau šešis dešimtmečius ten, grubiai tariant, nieko naujo. Tiesa, žiniasklaidos susidomėjimas buvo kiek padidėjęs 2008-aisiais, prasidėjus tibetiečių susideginimams, tačiau ir prie to pripratom…

Šiandien egzistuoja du Tibetai – egzilyje, daugiausia Indijoje, kur tęsiamos Tibeto švietimo, religijos, kultūros tradicijos; ir Tibetas etninėse žemėse, kur jo kasdien vis mažiau. Su liūdesiu tenka pripažinti, kad vilties, jog kažkokiu mistišku būdu Tibeto civilizacija galės atsikurti savo žemėse – labai mažai. Tibetas gali išlikti tik keičiantis pačiai Kinijai. Gal tam įtakos gali turėti ir pasaulio bendruomenės spaudimas, nežinau. Stebint per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje vykstančius pokyčius, susidaro įspūdis, kad ne tiek sustiprėjo Kinija, kiek susilpnėjo visas demokratiniu vadinamas pasaulis. Šiandien susiduriame su gausybe kitų iššūkių, todėl į Tibetą tiesiog numojama ranka. O Kinija tuo naudojasi ir jau net nebebando pudruoti savo veido…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *