2008 m. kovo 15 dieną po sunkios ligos mirė poetas, muzikantas, bardas, ypatingą charizmą turėjęs kūrėjas ir laidų vedėjas Vytautas Kernagis. Jis buvo vienas iš XX a. antros pusės kultūrinių simbolių Lietuvoje. Tai, kad šiandien turime daug talentingų bardų, neabejotinai yra Vytauto Kernagio nuopelnas, nes jis įkvėpė žmones kurti, parodė, kaip muzika gali padėti būti laisvu žmogumi net ir tada, kai politinės institucijos bando laisvę užgniaužti.

Pats Vytautas viename iš interviu sakė: „Toks buvo amžius – gitaros, platėjančios kelnės, kiek įmanoma ilgi plaukai, barzdos – tai buvo mūsų laiko ženklai, tai buvo mūsų savastis. Tais laikais ilgaplaukių kartais neaptarnaudavo kavinėse, vaikydavo, tai būdavo žmonių, kurie Lietuvos kino studijoje susiorganizuodavo pažymėjimus, kad jie filmuojasi istoriniuose filmuose… Na, o tuo metu visame tame blogume, uždarume ir vakuume vis tiek buvo įdomu gyventi, viskas virė mažuose butuose, kur rinkdavosi savi, nes tuomet pagrindinis ir svarbiausias dalykas buvo ne kur tu mokaisi ar kokia kalba kalbi, o ką tu klausai. Kiekvieno naujo vinilo pasirodymas Vilniuje būdavo šventė, ir mes labai įdėmiai klausydavome kiekvieno garso, kiekvieno būgno smūgio, kiekvienos natos ar pauzės. Tai buvo mūsų mokykla. Ir su šia muzika mes augome…“

Pasak Vytauto, jis pradėjo groti gitara, kad patiktų merginoms, nes mokykloje buvo neišvaizdus. Taip pat labai didelę reikšmę ne tik Vytauto, bet ir jo draugų gyvenime turėjo lietuvių kalbos mokytoja Laima Abraitytė. Ji ne tik padėjo mokiniams pamilti poeziją, literatūrą, bet ir paskatino autentiškam, drąsiam gyvenimui.

Dar mokydamasis Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje V. Kernagis su draugais įkūrė grupę „Aisčiai“ ir „Rūpūs miltai“. Tiesa, išgarsėjo jis pradžioje ne tiek per muziką, kiek per kiną. 1971 m. pasirodžiusi juosta „Mažoji išpažintis“ išpopuliarino Beno vaidmenį atlikusį Vytautą. Na, o kitai kartai jis prisistatė muzikinėje kino juostoje „Kažkas atsitiko“, sukurtai jau Nepriklausomybės išvakarėse.

Taip pat teigiama, kad būtent Kernagis pirmais pradėjo dainuoti akustines balades ir yra bardų judėjimo pradininkas Lietuvoje, atgaivino kabareto žanrą ir muzikinius pasirodymus pavertė tikrais spektakliais (Dainų teatras).

Kalbant apie V. Kernagio talentą organizuoti, režisuoti ir vesti renginius, neturėtume pamiršti, kad jis turėjo net du aukštojo mokslo diplomus – dramos aktoriaus ir pramogų verslo režisieriaus. Nenuostabu, kad jis tapo vienu pirmųjų TV pramoginių renginių vedėjų ir sugebėjo parodyti, kad linksma – tai nebūtinai banalu ir primityvu, kad galima būti paprastu, bet ne prastu.

Kai jau atrodė, kad V. Kernagis pasiekė populiarumo viršūnę, į jo gyvenimą pasibeldė sunki liga. Jis didvyriškai kovojo su onkologiniu susirgimu ir buvo įsitikinęs, kad nugalės. Deja, kai jau atrodė, kad pavyko išsivaduoti iš ligos pančių, ji sugrįžo su dar didesniu aršumu ir žemiškoji V. Kernagio kelionė baigėsi.

Jis išleido keliolika muzikinių albumų, buvo apdovanotas įvairiomis premijomis ir medaliais. Tačiau svarbiausia, kad jis buvo ir išliko – legendiniu žmogumi su gitara, be kurio indėlio dabartinė dainuojamoji poezija Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *