„Aš suvokiau visai kitą Vitą Luckų – meistrą, praktiką, menininką. Būtent tą, kuris sužėrėjo šešiasdešimtųjų metų pabaigos „Kauno devintuko“ kataloge tarp „mokyklos pradinukų“ (su puikiomis nuotraukomis pakliuvo ir į antrą antologijos tomą, kuris pasirodė tais pačiais 1969 m.). Vėliau visam dešimtmečiui dingo, išnyko, tapo „legenda“, kad aštuntojo dešimtmečio pabaigoje sugrįžtų į šeštos antologijos puslapius su keistu ciklu „Mano giminės“, kuriame giminaičiai sėdi už valgiais apkrautų stalų ir su šypsena žvelgia į fotoaparatą…“ – taip apybraižoje apie Lietuvos fotografiją anuomet rašė žinomas fotografijos kritikas, lietuvių bičiulis Levas Aninskis.
1987 m. kovo 16 d. Vilniuje tragiškai žuvo fotografas Vitas Luckus. Po mirties jo gyvenimas bei kūryba ilgai skendėjo migloje: apie mirtimi pasibaigusią tragediją buvo beveik nekalbama, o didžioji menininko kūrybos dalis – visi negatyvai bei fotografijos – iškeliavo į JAV. Nors Lietuvos fotografijos istorijoje jo vardas niekuomet nebuvo pamirštas ir minimas tarp fotografijos novatorių bei maištininkų, tačiau menininko sugrįžimu į plačiosios visuomenės akiratį galima laikyti 2014 m. režisierės Giedrės Žickytės sukurtą dokumentinį biografinį filmą „Meistras ir Tatjana“ bei tais pačiais metais pasirodžiusį didžiulės apimties fotomenininko kūrybos bei gyvenimo albumą „Vitas Luckus. Kūryba / biografija“, kurį sudarė fotografijos istorikė Margarita Matulytė bei fotomenininko našlė Tatjana Luckiene-Aldag.
V. Luckaus išskirtinumas slypi jo kūrybiniuose ieškojimuose, net sąmoningame atsiskyrime nuo ano meto lietuviškosios fotografijos laikysenos, kuriai buvo būdingas sentimentalumas bei dėmesys kaimo žmogui. Menininkas derino reportažinės ir meninės fotografijos principus, drąsiai eksperimentavo konceptualiosios raiškos linkme, net kūrė siurrealistinę fotografiją.
Anuomet štai taip V. Luckus įvardijo savo kūrybinę programą: „Šiandien, jau dvidešimt aštuonerius metus darydamas fotografiją, aš negaliu pasakyti, kas ji yra. Aš taip pat nežinau, kas yra gyvenimas. Nežinau, nežinau, nežinau. Sakytum, fotografijos esmę paaiškina jos dokumentiškumas. Tačiau jos prisilietimas prie gyvenimo man primena skalpelį, kuris pažeidžia, suardo gyvąjį kūną, net prasiskverbęs gilyn jis neatveria gyvybės paslapties. Aš visuomet jaučiu barjerą, kuris trukdo skleistis žinojimui, ir akimirkos atsivėrimas turi neišvengiamo uždarumo žymę.
Bėgdamas nuo vertinimo standartų, įsigalėjusios vardų ir įvykių hierarchijos, atsisakiau bet kokios informacijos apie nuotraukas. Aš nepamiršau, kaip man pačiam kadaise buvo svarbu, kokio laikotarpio autorius, kur padaryta nuotrauka. Aš žinau, kad daugeliui žiūrovų iškils paaiškinimų, teksto problema. Bet aš sąmoningai siekiau gryno fotografinio įspūdžio, nestabdomo tų įspūdžių jungimosi į vientisą reginį, siekiau, kad žiūrovas matytų kaip aš“.
2014 metais prie Šiaulių „Aušros“ muziejaus įsteigtas Vito Luckaus fotografijos centras (VLFC), kuriame galima susipažinti su menininko archyvu – 342 jo žmonos padovanotais eksponatais: fotografijų atspaudais, rankų darbo albumais bei jų maketais, fototechnika, ir per 300 jau iš anksčiau muziejuje saugomų menininko darbų. Tai yra didžiausia ir išsamiausia V. Luckaus kolekcija Lietuvoje.
