Lietuvių skaitytojai dar tik pradeda pažintį su Naujosios Zelandijos rašytoja Joy Cowley (g. 1936) – 2018 m. leidykla „Odilė“ išleido jos knygą „Gyvatė ir driežas“ (iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, 2018). O autorės bibliografijoje – per 600 įvairaus amžiaus skaitytojams skirtų kūrinių! J. Cowley žinoma ir mylima ne tik gimtojoje šalyje, bet ir visame pasaulyje. Iš pradžių rašiusi suaugusiems, kūrybos vaikams ėmėsi vienam iš keturių jos vaikų susidūrus su sunkumais mokantis skaityti. Kaip sako pati J. Cowley, „rašyti vaikams buvo taip smagu ir suteikė tiek džiaugsmo matant rezultatus, kad nebegrįžau prie kūrybos suaugusiems.“ Ilgainiui šie jos sūnui skirti pasakojimai imti naudoti mokyklose, publikuoti mokykloms skirtuose leidiniuose, o galiausiai tapo unikalia „Story Box“ skaitymo programos serija, kurios kūriniai, skirti mokantis savarankiškai skaityti, leidžiami iki šiol (dabar juos kuria kiti autoriai, jų tekstus anksčiau redaguodavo ir pati J. Cowley). Rašytoja daug keliavo po pasaulį, pristatydama šią programą ir jos efektyvumą, vesdama kūrybines dirbtuves užsienio vaikų rašytojams.

Net būdama garbaus amžiaus, keturių vaikų motina, trylikos anūkų močiutė ir dviejų proanūkių promočiutė, Naujosios Zelandijos vaikų literatūros legenda vis dar rašo, teisindamasi, kad idėjos pačios reikalauja virsti žodžiais.

Siūlome skaitytojams interviu su šia šaunia Naujosios Zelandijos rašytoja.

Kokia buvote vaikystėje?

Kai buvau maža, man buvo sunku susikaupti, todėl greitai imdavau nuobodžiauti. Slėpdama po stalu skaitydavau knygas ir piešdavau mokykliniuose sąsiuviniuose, dėl to dažnai turėdavau rūpesčių.

Man labai patiko piešti paveikslėlius, pasakoti istorijas ir kurti dalykus. Knygų stebuklą atradau būdama devynerių ir nuo tada knygų man niekad nebebuvo gana. Skaitydavau po antklodėmis, „pasiskolinusi“ tėvo žibintuvėlį.

Buvau vyriausia iš penkių vaikų, abiejų tėvų sveikata buvo prasta. Daugiausiai laiko po pamokų praleisdavau su namų ruoša, bet nesipriešinau tam, nes buities darbų dėka ankstyvame amžiuje įgijau daugybę gyvenimiškų įgūdžių. Man ypač patiko gaminti maistą, sodo darbai, malkų kapojimas krosniai ir įvairių daiktų taisymas.

Ar mėgote rašyti istorijas?

Labiau mėgau jas pasakoti. Pradinėje mokykloje man nelabai sekėsi rašyba, gramatika, skyryba ar apskritai rašyti ranka, tad nuolat gaudavau už tai prastus pažymius. Tik besimokydama vidurinėje mokykloje ir įvaldžiusi rašytinę kalbą ėmiau mėgautis rašydama istorijas. Nuo vienuolikos metų mano istorijos, eilėraštukai ir piešiniai buvo publikuojami laikraščio „Southern Cross“ priede vaikams. O kai sulaukiau šešiolikos, gavau popamokinį darbą – redagavau priedą vaikams laikraštyje „Manawatu Daily Times“.

Jei nebūtumėte rašytoja, kokią profesiją pasirinktumėte paralelinėje visatoje?

Ar galiu rinktis tiek vieną? Trijose paralelinėse visatose būčiau: a) pradinių klasių mokytoja, b) menininkė ir c) gražius baldus meistraujantis stalius.

Kaip jūs rašote?

Dažniausiai keliuosi 4 valandą ryto (širdyje aš ūkininkė) ir rašau iki popiečio, šešias dienas per savaitę. Po aštuntos vakaro mano smegenys tampa varške, tad naktimis nerašau, nebent artėja kokio svarbaus termino pabaiga. Taip pat daug savo rašymo laiko skiriu atsakyti į vaikų laiškus. Per savaitę gaunu nuo 200 iki 1000 laiškų.

Koks jausmas gauti šitiek laiškų nuo jaunųjų skaitytojų? Ar jaučiate didelį atsakomybės jausmą?

Taip, be abejo, jaučiu didelę atsakomybę prieš vaikus, kurie rašo tuos laiškus. Šiems vaikams teikiu pirmenybę. Jei vaikas turi laukti tris savaites, kol sulauks atsakymo, jam tai atrodo kaip amžinybė. Man jų laiškai labai patinka ir aš saugau jų išminties lobius. Pavyzdžiui, viena devynmetė savo laiške klausė įprastų klausimų, tokių kaip „Kokia mėgstamiausia Jūsų spalva?“, o jų seką užbaigė: „Ar Jūs vis dar gyva?“

Gal turite kokių rašymo gudrybių ar prietarų?

Jokių gudrybių. Iš esmės man reikia vienumos ir tylos, nors esu parašiusi pasakojimą ir ant rudo popierinio maišo sausakimšame oro uoste. Dažniausiai nešiojuosi pasakojimą savyje lyg vaisių nėštumo metu, kol jis būna pasiruošęs gimti, o tada jau jis pasirodo skuboje. Kai jau jį užrašau, prasideda ilgas redagavimo ir tobulinimo procesas.

Sakėte, kad daug idėjų savo pasakojimams gaunate iš vaikų.

Klausau vaikų, to, kaip jie vartoją kalbą ir kartais išranda naujus žodžius. Tai visuomet įkvepia. Kartą lankiausi vienoje Amerikos mokykloje, kur daugelio vaikų nebuvo dėl gripo. Viena septynmetė mergaitė garsiai ir tvirtai man pasakė: „Visi vaikai šioje mokykloje serga. Jei matėte kokį vieną sveiką vaiką, tikriausiai su ja kažkas negerai!“

Koks svarbiausias veiksnys paverčiant idėjas gyvu pasakojimu?

Detalės! Paklausiau vieno šešiamečio, ką jie valgė Makdonalde. Iš tiesų jis man net neatsakė į klausimą. Jis papasakojo man istoriją, kurią stengiausi įsiminti: „Mano sesuo užsisakė pieninį braškių kokteilį, bet suspaudė jį ir jis visas išsipylė, ir aš į jį įlipau. Tėčiui tarp dantų įstrigo salota. Mama pasakė: ‚Tau įstrigo salota.‘ Tada tėtis ėmė vaipytis, rodydamas žalią salotą tarp dantų, o mama pasakė: ‚Fu! Išsiimk!‘ O tėtis pasakė: ‚Ne, pasitaupysiu užkandžiui.‘“

Vaikams pradėjote rašyti dėl savo sūnaus, turėjusio sunkumų mokantis skaityti. O kas jus skatino rašyti ir toliau?

Pradėjau rašyti sūnui, o vėliau – ir kitiems sunkumų skaitant turintiems vaikams. Mokytojos naudojosi kai kuriomis mano tuo tikslu parašytomis istorijomis ir paprašė, kad jas publikuočiau. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje penkerius metus paskyriau „Story Box“ serijos rašymui, tai buvo pirmųjų skaitinių knygos. Rašyti vaikams buvo taip smagu ir suteikė tiek džiaugsmo matant rezultatus, kad nebegrįžau prie kūrybos suaugusiems.

Kokią įtaką Jums, kaip rašytojai, turėjo ir turi buvimas motina, močiute ir promočiute?

Be šių patirčių vaikams nerašyčiau. Mes, suaugusieji, savyje turime kiekvieną amžiaus tarpsnį, tačiau jiems reikia ryšio su realiu žmogumi. Norintiesiems tapti rašytojais sakau, kad jei jie rašytų vienam konkrečiam labai gerai pažįstamam vaikui, jie teisingai suprastų ir perteiktų potencialaus skaitytojo amžių ir kalbėseną.

Visgi pačioje pradžioje turėjote keturis mažus vaikus ir tuo pat metu leidote knygas!

Dar prieš sulaukdama dvidešimt penkerių, jau turėjau keturis vaikus ir, rodos, buvau kupina neišsenkančios energijos. Maži vaikai anksti eina miegoti, tad dažnai turėjau „laisvus“ vakarus – laiką rašymui!

Kuriomis savo knygomis vaikams (ar jų serijomis) labiausiai didžiuojatės?

Vis dar jaučiu sentimentus savo pačiai pirmajai knygų serijai – „Story Box“. Dabar jau yra virš tūkstančio šios ankstyvojo skaitymo serijos knygų pavadinimų, daugelis jų nebeleidžiamos. Taip pat redagavau apie penkis šimtus kitų šios serijos autorių knygų. Negaliu rašyti knygų ne savo kultūros suvokimo ribose, tad esu vedusi rašymo dirbtuves pradedantiems rašytojams šalyse, kurios tuo metu dar neturėjo savo ankstyvojo skaitymo programų. Manau, svarbu, kad vaikai autentiškai matytų save skaitomose knygose.

Ar kada nors „išeisite į pensiją“?

Šiemet man sukako 79-eri [2019 m. rugpjūčio 7 d. rašytojai sukaks 82 m.] ir energijos mažėja. Turėjau atsisakyti kai kurių su rašymu susijusių veiklų, tačiau tikiuosi, kad rašysiu tol, kol vis kylančios idėjos reikalaus virsti žodžiais.

Pagal joycowley.com, nzpoetrybox.wordpress.com, nz.booklovers.co.nz parengė Diana Gancevskaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *