„Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“ – lydimas šio romėnų posakio (lot. Homines historiarum ignari semper sunt pueri) kovo 21 d. data 1883 metų balandį buvo išleistas pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas lietuvių kalba „Aušra“ („Auszra“).
Laikraštis buvo leidžiamas Mažojoje Lietuvoje ir slapta gabenamas ir platinamas ne tik Didžiojoje Lietuvoje, tačiau pasiekdavo ir įvairias Rusijos imperijos vietas, taip pat Vakarų Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius.
Nors leidinys gyvavo vos trejus metus (1883–1886 m.), tačiau per tą laiką Ragainėje ir Tilžėje išleisti 80 numerių po maždaug 1000 vnt. kiekvienas.
„Aušros“ sumanytojas, pirmasis redaktorius ir siela buvo Jonas Basanavičius. Tačiau kadangi jis pats tuo metu gyveno Bulgarijoje, tai laikraščio leidyba rūpinosi kiti – iš pradžių Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas, Martynas Jankus ir t.t.
Laikraščio programa – parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi sau susikurti ateitį. „Aušros“ leidėjai labai sąmoningai siekė sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir meilę savam kraštui. Didžiausias jos tikslas buvo taip išauklėti lietuvius, kad jie visada ir visur jaustųsi lietuviais.
Leidinyje plėtota istorinė publicistika, buvo stengiamasi nušviesti ir gyvenamojo meto įvairias sritis, reikalauta tautos kultūros, kalbos teisių. Žurnalas spausdino grožinės literatūros kūrinių, literatūros kritikos raštų.
Nors leidinys gyvavo labai trumpai, tačiau neabejotinai jis stipriai prisidėjo prie tautinio atgimimo dvasios puoselėjimo, darbščių inteligentų būrimo bendram darbui, o tai pat reikšmingas ir visai tolesnei mūsų kultūros, literatūros ir žurnalistikos istorijai.
