Šiame tekste perteikiama metropolito Antonijaus paskaita, skaityta vienoje iš psichologų konferencijų Anglijoje. Pasak dvasininko, jis siekė kuo paprasčiau perteikti pamatines krikščioniškos žmogaus sampratos tiesas, kurias, deja, ignoruoja net ir dažnas krikščionis.

Daugumai iš mūsų su savimi pačiais dažnai yra „nejauku“: esame nepatenkinti savimi, jaučiamės nevykėliai. Kita vertus, ir Dievui, ir kitiems žmonėms galime duoti tik tiek, kiek patys turime. Jei nesijaučiame, jog gyvename savo gyvenimą, tai reiškia, kad neturime nieko, ką galėtume duoti kitiems.

Kai kalbame apie savęs pažinimą, bandome suprasti, įžvelgti tai, kas esame, dažniausiai stengiamės „prisikasti“ iki to, kas mumyse blogo, taisytino. Pateiksiu analogiją. Prieš daug metų vaikštinėjau lauke ir džiaugiausi labai gražia pavasario diena. Oras buvo gaivus ir tyras, dangus mėlynas, čiulbėjo paukščiai, medžiai jau buvo gražiai sulapoję. Vaikštinėdamas išvydau senutę, kuri rausėsi smirdančioje šiukšlių dėžėje. Ji ieškojo bet ko, kas padėtų patenkinti smalsumą, kuo gyvena jos kaimynai. Atleiskit už palyginimą, bet man tai labai primena, ką darome patys, kai atkakliai bandome pažinti save ir kapstomės per visą gyvenimą prikauptose šiukšlėse, nors aplink skleidžiasi pavasaris, yra daugybė kitų gražių dalykų.

Blogiausia tai, kad toks elgesys visokeriopai skatinamas viso būrio psichologų ir dvasininkų. Yra daug tikinčiųjų, kurie mano, kad jų pa­rei­ga – medžioti blogį, nuodėmes, atrasti tai, kas deformuota, o paskui tai ištaisyti. Nemanau, kad toks elgesys su savimi gali būti naudingas ir duoti kokių nors vaisių.

Pateiksiu kitą pavyzdį. Jei jums kas nors padovanotų senovinę ikoną ar paveikslą, kuris dėl netinkamo saugojimo ar dėl sąmoningų piktavališkų veiksmų būtų laiko apgadintas, galėtume elgtis dvejopai: arba įdėmiai apžiūrinėti visas sugadintas jo vietas ir jas apraudoti, keikti žmones, kurie nesugebėjo išsaugoti tokios grožybės, piktintis tuo, kad pasaulis prarado tokį vertingą šedevrą; arba – įsižiūrėti į išlikusį tame paveiksle grožį, įdėmiai ir kantriai bandyti jame atrasti kiekvieną likusią grožio kruopelytę. Ištyrinėję visa tai, kas dar yra gražaus, galėtume stengtis atstatyti tai, kas sugriauta, tarsi atkovodami iš sugadintų vietų grožį, kuris čia kadaise slypėjo.

Mano įsitikinimu, būtent tai yra teisingas kelias. Taip turėtume elgtis ir su viskuo, kas mumyse yra deformuota, taisytina. Turime pradėti nuo to grožio, kuris yra išlikęs mumyse. Nes mes, krikščionys, puikiai žinome, kad grožis, kuriuo Dievas kiekvieną iš mūsų apdovanojo kūrimo akte, negali būti visiškai sunaikintas. Kiekvienas esame tarsi ikona – apgadinta, bet vis vien ikona. Mes vis tiek išliekame brangūs Dievui, esame jam reikšmingi ir, bendradarbiaudami su Juo, galime daug ką padaryti, atkurdami grožį.

Kartą kalbėjausi su žymiu skulptoriumi, kuris man pasakė, kad žmonės galvoja, jog skulptorius paprasčiausiai paima akmens arba marmuro luitą ir paskui galvoja, ką galima iš jo padaryti. Galiausiai, paima kirtiklį ir imasi darbo, šalindamas visa tai, kas trukdo jo sumanymui. Tačiau išties taip nėra. Tikras skulptorius žiūri į medžiagą ir staiga ar palaipsniui atranda joje grožį, kuris jau yra toje medžiagoje, ir jį tereikia atskleisti. Tuomet menininkas imasi darbo ir bando išlaisvinti grožį nuo viso to, kas trukdo jį išvysti. Kitaip sakant, statula jau yra viduje to akmens, iš kurio paskui iškalama. Toks kūrybos apibūdinimas atliepia tai, ką rašė Efraimas Siras. Pasak jo, kai Dievas pašaukia žmogų būčiai, Jis į žmogaus prigimtį įlieja visą dangaus karalystę. Žmogaus gyvenimo tikslas – atkakliai bandyti pasiekti šį lobį, nes kol iki jo neprasibrausime, tol pilnutinai nepatirsime savosios tapatybės.

Taigi, mes ieškome grožio, nepaisydami visų žaizdų, deformacijų, kurios paprastai pirmiausia krenta į akis. Deja, dažnai pernelyg susitelkiame į tai, kas yra paviršiuje, ir neatrandame gelmės. Kai sutinkame kitą žmogų ar kai žvelgiame į save pačius, esame linkę matyti tai, kas pažeista, arba tik savąjį išorinį patrauklumą. Tačiau reikalinga didžiulė patirtis (kalbu net ne apie patirties ilgaamžiškumą, bet apie jos gylį), kad per smulkmenų paviršių išvystume tą tikrąjį grožį, kurį regi Dievas. Kai Dievas žvelgia į mus, Jis nebando įžiūrėti mūsų sėkmių ar nesėkmių – jos tėra atsitiktinės detalės – Dievas žvelgia į gelmę, kur atranda savąjį atvaizdą, Amžinybės blyksnį.

Būna akimirkų, kai mums pavyksta patirti šį grožį, tačiau ir šiais atvejais esame linkę sugalvoti keisčiausių paaiškinimų. Prieš daugelį metų pas mane pasitarti atėjo jauna moteris. Ji atsisėdo ant sofos, panarino galvą ir skaudžiu nusivylusiu balsu pareiškė: „Esu nuodėminga…“ Aš jai ramiai atsakiau: „Jokia tai naujiena. Neabejoju, kad jūs nusidėjėlė, nes mes visi tokie.“ Ji pažvelgė į mane nustebusi, bet paskui tuo pačiu negyvu balsu pridūrė: „Tačiau aš esu ypatingai niekinga.“ Mano atsakymas ją labai nustebino: „Tai, ką dabar sakote, yra puikybė. Kuo gi jūs esate tokia ypatinga nusidėjėlė?“ Ji atsakė: „Kai žiūriu į veidrodį, aš grožiuosi savimi, atrodau sau tikra gražuolė.“ Atsakiau kiek nustebęs: „Na, bent jau jūsų atveju, tai tikrai tiesa. Kodėl jums tai kelia nerimą?“ Ji kalbėjo jau ramiau: „Nes pajuntu tuščio pasididžiavimo antplūdį.“ Kiek pagalvojęs pasiūliau: „Jei jus jaudina tik tai, duosiu patarimą. Atsistokite prieš veidrodį, įsižiūrėkite į kiekvieną veido bruožą ir, kai atrasite bent menkiausią detalę, kuri jums patinka, sakykite: „Dėkoju Tau, Viešpatie, kad sukūrei tokį grožį kaip mano akys, mano antakiai, mano kakta, mano nosis…“ – ir taip toliau. Kiekvieną kartą, kai išvysite savyje kažką gražaus, padėkokite Dievui. Esu įsitikinęs, kad po kurio laiko pajusite, kaip dėkingumas pašalina tuštybės ir puikybės nuodus. Kai tik pažvelgsite į savo bruožus veidrodyje, išmoksite kreiptis ne į save, bet tiesiogiai į savo Kūrėją ir Jam dėkoti. Kita vertus, yra dar vienas dalykas. Kai veidrodyje išvysite tokį susiraukusį, nepatenkintą veidą kaip dabar, būtinai garsiai ištarkite, kad vienintelis jūsų indėlis į Dievo sukurtą šedevrą yra būtent tokia mimika ir, bent mano įsitikinimu, už ją turėtumėte Viešpaties atsiprašyti.“

Tai labai svarbu puoselėjant santykį su savimi. Nebūtina mums žiūrėti į veidrodį, galime mąstyti ir apie tai, kaip gyvename, ką darome, kokie esame. Kai nusiteikiame pastebėti ne tik nesėkmes ir klaidas, bet ir tai, kas yra mūsų giliausia esmė, tai mums gali labai padėti, nes galime save pamatyti kur kas racionaliau, objektyviau, blaiviau.

Taip pat labai padeda ir Evangelijos skaitymas. Joje atrandame pasakojimus, žodžius, kurie mus sujaudina. Mes atpažįstame jų skelbiamą tiesą. Tačiau yra ir tokios Evangelijos vietos, kurios taip nepaliečia. Protu suvokiame, kad jos atskleidžia tiesą, nes tai Dievo Žodis, tačiau jos sunkiai atranda kelią į mūsų širdis. Taip pat Evangelijoje atrandame vietų, kurios mums atrodo bauginančiai griežtos arba tokios keistos, kad verčia pasijusti nejaukiai. Šiais atvejais privalome sąžiningai pripažinti Dievui, kad šiuo metu nesuprantame, ką Jis per jas nori mums pasakyti. Galime prašyti, kad Viešpats apšviestų mūsų protus, suminkštintų širdis, tačiau būtų nesąžininga apsimesti, kad šiuo metu galime tai priimti.

Galiu drąsiai sakyti, kad Evan­ge­lijo­je svarbiausios mums tos kelios vietos, kurias skaitydami pajuntame stiprią atpažinimo nuostabą; jos tarsi nušviečia mūsų gyvenimus ir verčia sušukti: „Kaip nuostabu, kaip tai teisinga!“ Jei bent apie vieną Jėzaus palyginimą ar priesaką galime taip pasakyti, vadinasi, atradome bent jau nedidelę kruopelytę, o gal ir gana didelę, kur esame vienovėje su Viešpačiu, kur pasireiškia mūsų panašumas su Juo. Tai vietos, kurios atskleidžia mūsų giluminį panašumą, leidžia atpažinti to „aš“, kurį Viešpats pakvietė būti, daleles. Jų atradimas yra didžiausia pagalba kovai už savęs išvalymą, už vienovės atstatymą.

Neabejoju, kad daugelis esate patyrę, kokie beviltiški yra bandymai atsikratyti to, kas mumyse yra apgedę, sudužę. Siūlau išbandyti kitokį kelią – rūpestingai puoselėti ir dėkoti už tai, ką dieviško jau sugebėjome aptikti savyje, už tą šviesą, kuri prasiskverbia pro nuopuolių, klaidų tamsą. Kai stengiamės įveikti paviršutinišką, kasdienėje sumaištyje išsibarsčiusį savęs vaizdinį, mums tenka spręsti konkrečią užduotį – kaip neišduoti to grožio, kurį savyje jau aptikome. Tai gali būti vos kelios nedidelės grožio kruopelytės, tačiau jos yra šventos, jas turime ginti ir saugoti it liepsną vėjuotą dieną, neleidžiant jai užgesti, bet padedant sušildyti visa tai, kas yra aplinkui. Jei liksime ištikimi šiai užduočiai, neišvengiamai pajusime, kaip po truputį atgauname tikrąją savo tapatybę, kaip gyvenime atsiranda daugiau tikrumo.

Dar vienas svarbus dalykas – kai savyje aptinkame kokį nors Dievo atšvaitą, taip pat aptinkame ir tai, kas jam priešinga. Šie dalykai turi būti ištirpdyti, pašalinti, ir čia jau reikalingas labai konkretus ir atkaklus darbas. Labai svarbu nesusižavėti kokia nors tobulumo iliuzija, bet puoselėti tą gležną tobulumo daigelį, kurį atradome savyje. Spėju, kad ne vienam teko bandyti įdegti laužą lietingą dieną. Kaip tai daroma? Pirmiausia būtina atrasti bent kiek sausų šakelių ir leisti joms įsidegti. Jų liepsna pradeda džiovinti kitas drėgnas šakeles, ir tokiu būdu liepsna plečiasi. Jei mes kantriai ir dėmesingai puoselėsime įsidegusią ugnį, netrukus galėsime šildytis prie laužo.

Žinoma, turime susimąstyti ir apie tai, kaip dera kovoti su tuo, kas neleidžia mūsų vidiniam laužui įsidegti, plėstis. Kiekvienas turime silpnybių, trūkumų. Grįžtant prie tos gražios moters, kuri kalbėjo apie tuštybės pagundą, reikia pripažinti, kad greta jos apsimestinio nuolankumo buvo daug puikybės, taip pat ir baimės. Jos dvasinis gyvenimas buvo labai nebrandus, o galvoje – tikras raizginys. Lygiai taip pat ir kiekvienas iš mūsų gali pažvelgti į save ir paklausti – kas man trukdo gyventi, kas sukelia vidinę disharmoniją?

Kiekvienam krikščioniui tam yra skirtas atgailos sakramentas. Per išpažintį kiekvienas atskleidžiame tas savo savybes, kurios mums patiems atrodo bjaurios. Jos prasiveržia į paviršių įvairiais pavidalais, įvairiomis progomis. Pavyzdžiui, atėjo laikas melstis, o aš neturiu noro susitikti su Dievu. Galiu priversti save perskaityti maldą ar ją automatiškai sukalbėti, tarsi dvasiniame skaitovų konkurse „kaip žirnius“ išberti psalmes. Tartum reikėtų kuo nors užimti Dievą… Tai absurdiška. Tačiau kai suvoksime, kad tai absurdiška, turėsime puikią progą nusilenkti prieš Dievą ir susigėsti, jog toks atsakymas yra atsakas į tą tikrą, asmeninę, gilią meilę, kurią Jis apreiškė savo gyvenimu, Jėzaus mirtimi ant kryžiaus.

Labai dažnai mano atsakymas į šią neaprėpiamą Dievo meilę yra: „Tik ne šiandien, prašau. Turiu tiek darbų, įnikau į labai įdomią knygą. Man reikia pailsėti. Šiandien aš paprasčiausiai nesu nusiteikęs susitikti su Viešpačiu. Gal atidėkim susitikimą, kol būsiu tinkamesnės nuotaikos.“ Juk Dievas amžinas, Jis gali ir palaukti, ar ne?

Dera savęs paklausti ir to, kaip aš elgiuosi su kitais žmonėmis? Kaip sugebu rūpintis savimi? Ar puoselėju savo protą, sielą, kūną, ar man svarbu tai, kaip aš elgiuosi? Jei mes sąžiningai ir nuoširdžiai apmąstysime šiuos klausimus, gausime labai daug informacijos apie save ir savo santykius su pasauliu.

Jei viso to mums nepakanka, galime klausti – o ką apie mane galvoja kiti žmonės? Mes nemėgstame šio klausimo užduoti iš tiesų nuoširdžiai. Mes linkę skubotai daryti išvadas, kad tie žmonės, kurie mus giria, yra mieli ir gilūs, o tie, kurie mus kritikuoja, peikia – piktavaliai ir kvailiai. Tačiau iš tiesų labai naudinga sąžiningai apmąstyti tai, ką kiti žmonės galvoja apie mane. Ar iš tiesų aš esu nusipelnęs tų pagyrimų, kuriuos jie man išsako? O gal jie klysta, nes yra pernelyg geranoriški man? Gal aš sugebu juos suklaidinti, apsimetinėdamas tuo, kuo išties nesu? Kita vertus, pagyrimas gali būti teisingas ir tada galima jį pridėti prie Dievo atvaizdo blyksnių manyje.

Ar teisūs tie, kurie mane kritikuoja? Kartais žmonės kritikuoja todėl, kad yra tiesakalbiai, kartais – nes patys yra pritvinkę pykčio, nėra sąžiningi su savimi. Paklauskite savęs – ką žmonės apie mane kalba? Ką jie sako man už nugaros? Kiekvienas esame girdėję gandų, apkalbų apie save. Tikrai neverta jų priimti už gryną pinigą, bet jos gali papildyti manąjį savęs paveikslą.

Kai pastarasis taps pakankamai išsamus, galime pradėti kovoti su ta netiesa, kuri yra mumyse, ir stiprinti tiesą, kurią atradome. Kaip saugoma tiesa? Ginant ją ir puoselėjant. Tarsi liepsnelę vėjyje. Prisiminkime sodininką, kaip jis kantriai ir atsidavusiai rūpinasi gležnu augalu – apdengia nuo šalčio, nuravi piktžoles, supurena žemę. Na, o kova prieš neteisybę prasideda klausimu – ką konkrečiai galiu padaryti, idant jai pasipriešinčiau?

Prisimenu savo pirmąją išpažintį pas tėvą Afanasijų. Nuėjau pas šį labai gerbiamą vienuolį įsitikinęs, kad jis man pasakys, ką turiu daryti, jog tapčiau šventu, nurodys patį tiesiausią kelią. Kai baigiau išpažintį, jis man pasakė: „Štai ką tau derėtų daryti. Tačiau pradžioje kiek pastovėk ir pagalvok, ką iš to, ką pasakiau, esi pasiruošęs padaryti dabar, ką sugebėtum?“ Buvau nusivylęs. Paskui supratau, kad jis visiškai teisus, nes su savuoju uždaviniu nesusitvarkyčiau, jei imčiausi spręsti viską vienu ypu. Tačiau galiu tarsi pelė pradėti graužti kraštus to, kas man trukdo, pradžioje pašalindamas mažesnius elementus, kol sukaupsiu daugiau jėgų ir galėsiu imtis didesnių užduočių.

Taigi, kai atrandame savo tikrąjį „aš“ (ar bent jau kažką panašaus į tikrąjį), taip pat įsivardiję, kas žaloja mus ir trukdo visavertiškai gyventi, galime pradėti keitimosi kelionę. Vienas iš dalykų, kurių derėtų vengti – tai noras atrasti daugiau, nei turime čia ir dabar. Jonas Kronštatietis yra puikiai parašęs, kad Dievas leidžia mums išvysti savąją netiesą tik tada, kai įsitikina, jog turime savyje pakankamai tikėjimo ir vilties, kad galėtume tai priimti. Nes galbūt seniau mes būtume palūžę prieš šios netiesos svorį. Jei šiandien savyje įžvelgiame daugiau deformacijų nei matėme vakar, tai nereiškia, kad tapome blogesni. Tai reiškia, kad užduotis, kurią mums duoda Dievas, tapo sudėtingesnė, nes dabar Jis mumis gali labiau pasitikėti nei anksčiau. Nes iki šiol aš buvau pernelyg trapus, pernelyg silpnas, kad būčiau galėjęs viltingai priimti šią naštą.

Taigi, mums dera darbuotis dviejuose lygmenyse. Viena vertus, turime puoselėti savyje dieviškumo liepsną, antra vertus, turime išsilaisvinti nuo visko, kas trukdo mūsų integralumui. Net neabejoju, kad visa tai įmanoma tik su Dievo pagalba. Tik Jis gali mums atskleisti giluminį panašumą tarp Kūrėjo ir kūrinių, tik Jis gali mums suteikti šviesos, kuri padeda apšviesti tamsias mūsų būties kertes ir išvysti ten esančias žaizdas. Be abejo, mums tikrai ne viskas seksis. Tačiau svarbiausia, kad mes būsime Dievo pusėje ir kartu su Juo. Jei tik sugebėsime atskleisti visą grožį, kuris yra mumyse, ir kartu visas deformacijas, kurios mums trukdo, – visa tai galėsime atiduoti Viešpačiui.

Žinau, kad ne vieną krikščionį trikdo dalinimasis su Dievu tuo, kas bjauru, sužeista. George Bernanos yra parašęs „Kaimo klebono dienoraštį“, kuriame pateikia jauno dvasininko pokalbį su pagyvenusia, gėlos, puikybės ir nusivylimo kupina grafiene. Jis jai sako, kad tėra vienintelė išeitis – atiduoti save Dievui. Ji prieštarauja, kad neturi ką Jam atiduoti, kad visa tai, ką turi, yra visokia bjaurastis. Tada dvasininkas jai ir sako: „Atiduokite tai, jei neturite ką daugiau duoti, įduokite Jam visa tai į rankas, ir tegu Jis su tuo elgiasi kaip tinkamas.“

Tiesa ta, kad mes nieko negalime pasiekti vien savo jėgomis. Jėzus aiškiai sako: be manęs jūs nieko negalite. Mums reikalinga ne ta jėga, kuri būtina materialinėje gyvenimo plotmėje, bet tai, apie ką apaštalas Paulius sakė: Dievo galybė pasireiškia mano silpnume. Koks tai silpnumas? Tai ne atsipalaidavimas, tingulys, ne abejingumas. Tai veikiau vaikiškas pasitikėjimas, kai mama paima ant rankų ir spaudžia savo glėbyje. Tai panašiau į vėjo prisipildančią burę, sugebančią į priekį plukdyti didelį sunkų laivą, nors pati yra viena trapiausių ir lengviausių jo dalių. Jei mes tik leidžiame Dievui veikti savo gyvenime, prasideda tikri stebuklai. Apaštalas Paulius sako, kad niekuo nesigirs, išskyrus savo silpnumu, kuris leidžia pasireikšti Dievo galiai.

Parengė Dominyka Navickaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *